Laukdamas futbolo, kad ir kaip karšta, vis dėlto nutariau bent dalį knygų sugrąžint į vietas lentynose. Sudėjau ir Vytauto P. Bložės poeziją, kurią buvau ištraukęs prieš 05-18 (Bložės naujausios knygos aš ir kt. dykaduoniai pristatymą).Įžangos žodžiui tąkart pasirinkau paskutinį posmą iš 1965-ais rašyto eilėraščio (rinkt. Sena laužavietė, 1982, p. 66):
poetas turi teisę suprastiPoetas vėliau prisiminė buvęs išsigandęs, kad tik nepradėčiau cituot priešpaskutinio posmo, nes ten likusi bjauri korektūros klaida. Išspausdinta:
viską taip kaip visi
arba taip kaip kiekvienas
supranta savaip
poetas turi teisę gyventiTurėjo būt ne nužudė, o nusižudė; taip buvę ir rinkiny Iš tylinčios žemės (1966).
visų gyvenimu
netgi tų kurie nužudė
arba pamiršo gyventi
Citavau ir chrestomatinį V.P.B. eilėraštį apie tėvą, kuris padaręs vyną butelius užkasa į žemę sode, kad vynas subręstų. Sujungiau: esą greičiausiai iš tėvo poetas paveldėjęs poezijos brandinimo meną, nes pastaruoju metu leidžiamosios jo knygos dažniausiai rašytos prieš keliasdešimt metų. Kadangi teko prikišt nagus prie 1996-ais išėjusios eilėraščių poemos Ruduo, už kurią poetas kitąmet tapo PP laureatu, priminiau, kad ji sukurta 1980-ais.
Iš V.P.B. pasakojimo tąvakar Rašytojų klube paaiškėjo, kad ir naujoji knyga, aš ir kt. dykaduoniai, panašaus likimo; dauguma eilėraščių sukurti po Romo Kalantos susideginimo, kai virš poeto galvos buvo pakibę rimtos grėsmės debesys. Pradžioj datos buvę prie eilėraščių, bet jau maketo stadijoj leidėjai pasiūlę nuimt – esą gražiau būsią be tų datų. Bekrapštant skaičius, kaip prisiminė poetas, ir vieno eilėraščio paskutinė eilutė buvusi nugnybta – net pacitavo kokia – deja, tada bemat neužfiksavau, o dabar nebeprisimenu.
Kam visa tai rašau? Jau seniai sukiojas po galvą mintis, kad gal prasminga būtų turėt kokią svetainę errata.lt, kur būtų galima fiksuot tokius nesužiūrėjimus, apsirikimus ir pan. Sov. laikais būdavo atskirai spausdinami lapeliukai „Kaidų atitaisymas“ (prie minėtos rinktinės tokio lyg ir nebuvo, nes šiaip visąlaik juos priklijuodavau, kad nenusimestų, prieš tai pataisęs tekste); dabar tokie dalykai – retenybė. Kad likusios klaidos neatitaisomos, manau, dažniausiai lemia leidėjų keistas įsitikinimas, esą tai pakenksią jų prestižui. Bet juk: kas dirba, tas klysta. Kas bijo prisipažint suklydęs ir pasitaisyt, tas?..
Tekstų autoriai, manau, visada už tai, kad jų rašiny liktų kuo mažiau klaidų; ištaisyta klaida jau nebe klaida.
P.S. Įdėjęs šį įrašą patikrinau: adresas www.errata.lt kol kas laisvas.
Foto: PPp iš Laisvės pr., prie Čiobiškio stotelės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą