(82) Teisybės link

Drauge perskaitęs straipsnį „Lietuvos kultūros paveldas skaitmeninėje erdvėje“, kuriame pranešama , kad:

,,Draugo” leidėjas Lietuvių katalikų spaudos draugija, atstovaujama ,,Draugo” direktorių tarybos, su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblioteka pasirašė sutartį dėl dienraščio archyvo skaitmeninimo. Lietuvoje Europos Sąjungos lėšomis vykdomas projektas siekia ,,Draugą” padaryti Lietuvos bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmeninto kultūros paveldo duomenų banko dalimi, kurio virtualiomis paslaugomis jau dabar naudojasi Lietuvos ir užsienio vartotojai per bendrą tinklalapį www.epaveldas.lt, –

prisiminiau prieš porą mėnesių LGGRC knygynėly pirką Alberto Ruzgo sąvadą Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai: Okupacijos metai, 1940–1989. Vertingas leidinys, nors pratarmėj mėginama diegt skirtis tarp nelegalios ir pogrindinės spaudos nelabai įtikina. Leidinių pristatymai palygint išsamūs, bet vienas dalykas šiek tiek nuvilia – nuorodos, kur kas yra: tepažymima, tarkim, PKM [= Pasvalio krašto muziejus], o kurie leidinio numeriai ten yra, lieka neaišku. Be to, nuorodos tik į „bibliotekas ir kitas saugyklas“, nors tikrai daug tokių leidinių saugoma ir privačiuose archyvuose (kodėl nenurodyta – suprantama, privati nuosavybė).
Beskaitinėdamas šį bibliografinį sąvadą prisiminiau savo rašgalį Literatūroj ir mene (2007-06-15; čia įdedu siųstąjį redakcijai tekstą su pora įtarpų):

Bibliografinė neteisybė
Prieš keletą mėnesių gavau dovanų du Baranausko ir Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus leidinius: pernykštį Daivos Gadliauskaitės sudarytą Anykščių krašto partizanų nuotraukų (1946–1953) albumą Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj... ir praėjusio amžiaus pačioj pabaigoj išėjusį perspaudą – 1947 metų Algimanto apygardos leidinuką Neįveiksi, sūnau šiaurės... Baranausko eilute pavadintoj knygelėj yra ir Putino „Vivos plango, mortuos voco“ pirmoji dalis, aišku, be parašo. Jei ne iš kitur, tai iš 1989 metais išėjusio Vinco Mykolaičio-Putino Raštų pirmojo tomo galim sužinot, kad eilėraštis parašytas 1944-ų vidury, plitęs nuorašais, o kaip pirmoji publikacija nurodoma: Brukline leistieji Aidai, 1967, nr. 6. Taigi dabar reikia tikslint pirmosios publikacijos laiką ir vietą. Bet: ar anykštėnai partizanai buvo vieninteliai, savo leidiny išspausdinę „Vivos plango, mortuos voco“? Nežinau. [Skaitytoja komentare patikslino: „Anykštėnai partizanai tikrai buvo ne vieninteliai, savo leidinyje išspausdinę Vinco Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“. Šis kūrinys dviem atskirais eilėraščiais, taip pat be autoriaus pavardės, buvo įdėtas 1948–1949 metais partizanų išleistoje tritomėje antologijoje „Kovos keliu žengiant“ ir jos pakartotiniame 1950 metų leidime. Šią informaciją radau prof. L. Gudaičio parengto leidinio „Kovos keliu žengiant“ pastabose.“] Ir apskritai su laisvės kovotojų leidiniais daug kebeknių. O keisčiausioji – jų statusas: yra, bet ir nėra.
Pasirodžius istoriko ir teisininko Bernardo Gailiaus knygai Partizanai tada ir šiandien (2006), regis, tik laisvos Lietuvos idėjinis priešas galėtų neigt, kad per juos iki mūsų ėjo nepriklausomos valstybės gija. O kaip žvelgiam į spausdintą laisvą partizanų žodį?
Kai jungiu internetą, pirmiausia atsidaro www.libis.lt. Surenku, tarkim, antraštę: Kovos keliu žengiant. Gaunu atsakymą: Kovos keliu žengiant: Vakarų Lietuvos partizanų eilės ir dainos, 1945–1953 m. / iš Vakarų (Jūros) srities partizanų atrinko ir parengė spaudai L. Gudaitis, Vilnius: Vyturys, 1991. Labai gerą darbą padarė prof. Gudaitis, garbė ir padėka jam, bet ir patys partizanai buvo 1948–1949 metais išleidę tritomę antologiją tokiu pat pavadinimu. Ar tai ne knyga? O jos nėra „didžiausiame daugelio Lietuvos bibliotekų suvestiniame kataloge“. Dar vienas pavyzdys. Be didelio vargo sužinosit, kad 1952 metais Valstybinė grožinės literatūros leidykla serijoj „Mokinio biblioteka“ išleido Juozo Macevičiaus ir Antano Jonyno 36 puslapių poemą Laiškas vadui. Bet pamėginkit rast K. Rivaišo tais pat metais mažiausiai 80 egzempliorių tiražu išleistą 64 puslapių satyrų rinkinį Po Stalino saule. „Paieškos kriterijus atitinkančių įrašų nėra.“ Nieko gero nepešit ir žinodami, kad K. Rivaišas buvo Broniaus Krivicko slapyvardis. Gretinamųjų pavyzdžių iš galvos būtų galima prirašyt dar ne vieną (ypač iš penkto ir šešto XX amžiaus dešimtmečio).
Matau iki čia atskaičiusių bibliografų veiduos nuostabą ir truputį susierzinimo: ko tas Gasiliūnas čia nori? Bibliotekose tokių spaudinių nėra [vis dėlto šis tas yra, ką rodo Alberto Ruzgo parengtas sąvadas], todėl jie ir neaprašyti. Nesiginčiju, tiesa, partizanai privalomųjų egzempliorių į Knygų rūmus nesiuntė, LV, UDK, ISSN, ISBN paprastųjų ar trupmeninių numerių jų leidiniai neturėjo. Nei knygos, nei periodiniai. Tiražai buvo nedideli, spausdinta rotatorium ar tiesiog rašomąja mašinėle. Bet ar tai pakankamas pagrindas neįsileist jų nacionalinėn bibliografijon? Mano manymu, tai bibliografinė neteisybė. Nes dabar jų statusas toks pat, kaip kokios nors subkultūros atstovų leidžiamų angliškai vadinamųjų zinų (lietuviška kalkė – nalas, žur- numetus; ir tuos reiktų aprašinėt).
Ginkdie ne priekaištaut kam nors ketindamas rašau šį tekstelį, o keldamas klausimą: gal ir laisvajai sovietmečio laikų spaudai reiktų suteikt tokį pat bibliografinį statusą, kokį turi okupacinė? Juk ne šiaip sau net didžiausias grafomanas džiaugiasi pamatęs eilutę, aprašančią jo knygelę Ekspresinformacijoj apie naujus spaudinius, išėjusius Lietuvoje. Mane aprašė, vadinas, aš jau esu. Kad kai kurie, ypač jaunieji, vis aktyvėjančių sovietmečio kultūros tyrimų dalyviai kartais nepamanytų, jog vienintelis šaltinis – tai, kas bibliografiškai aprašyta (iš periodikos – Tiesa, Literatūra ir menas, Biržiečių tarybinis žodis etc.).
Yra tų pogrindžio spaudinių daug išlikę; ir valstybinės įstaigos turi, ir rajonų muziejai, ir privatūs asmenys. Savo akim mačiau. Savo akim galėtų juos pamatyt ir bibliografai, kuriems siūloma aprašyt de visu. O perkelt juos į biblioteką, iš archyvinio vieneto paverst tikru spaudiniu teįmanoma virtualiai. Nežinau, kiek kainuotų skenavimas, interneto svetainės à la www.partizanuspaudiniai.lt sukūrimas ir kiti su šiuo reikalu susiję darbai, bet manau, kad biudžetas pakęstų. O gal ir organizacija, norinti vykdyt šį projektą, atsirastų? Tada ir Lietuvos bibliotekų suvestiniame kataloge libis.lt galėtų būt užfiksuotas pradžioj minėto anykštėnų leidinio ne tik antrasis, bet ir pirmasis leidimas, o kur reikia užrašyt buvimo vietą (Biblioteka), nurodytas svetainės adresas (kur yra nuskenuotasis originalas, ten jau rastų, jei kam įdomu).
Bet gal laužiuos pro jau praviras duris? Gal tyliai plušama, ir netrukus, nespėjus ateit nė dvidešimtiems atkurtos nepriklausomybės metams, laisvieji sovietmečio spaudiniai bus aprašyti taip, kaip pridera? Juk jie verti ir bibliografinės pagarbos?

Dabar manau, kad nereikia jokių partizanųspaudinių.lt. Tuo galėtų (turėtų) užsiimt epaveldo.lt kūrėjai. Skaitmeninama lietuviška periodinė spauda iki 1940 metų; o kas galėtų trukdyt imtis pogrindinės spaudos, ėjusios okupacijų laiku? Nebent pinigų stygius. Kad toks darbas būtų prasmingas, vargu ar kas bent jau viešai imtų abejot.