(90.2) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: tekstai, likę užparaštėse

LL nr. 6/7 (1905-01-20/02-02), p. 79–80 yra du Adomo Jakšto rašyti pranešimukai. Pirmasis:

Išeinąs Anglijoje laikraštis «The Esperantist» pirmame šių metų numeryje pradėjo spauzdinti apysakėle, iš Lietuvos gyvenimo. Apysakėlė parašyta originališkai p. J.O. Elleder’io terptautiškaj’ kalbaj’ (Esperanto).

Jakštas buvo vienas entuziastingųjų esperanto kalbos šalininkų, tikriausiai prenumeravo minimąjį žurnalą, pradėtą leist 1904-ais. O kas tos apysakos autorius? Osip Ivanovicx Elleder (tokį asmenvardį radau virtualiame The Esperantist, t. 1, nr. 4, 1904-02, prie teksto „Rusa skizo“, bet čia ne Jakšto minimasis, data ne ta). Tiek tepavyko rast, užstrigau. Paklausiau el. paštu Litova Esperanto-Asocio – gal mūsieji esperantininkai ką daugiau žino? Lieka laukt.
Ar tai ne pirmasis lietuviškos tematikos grožinis (?) kūrinys, parašytas nelietuvio esperantiškai?


Kitas ten pat esantis A.J. tekstas emocijom paspalvintas:

Rygoj prieš Kalėdas p. Čečichinas pradėjo išleidinėti laikraštį: «L[’]union postale universelle», pavestąjį tautų susiartinimo idėjai. Pirmuose dviejuose to laikraščio numeriuose patilpo straipsniai parašyti kalbose: rusiškoj, lenkiškoj, vokiškoj, francuziškoj, latviškoj ir net lietuviškoj. Labai tai gražu, tik tame nelaimė, kad lietuviškame straipsnelyje ir ka[l]ba ir rašyba – siekia tvano gady[n]ę. Kad p. Čečichinas, kaip rusas, nemoka lietuviškai tai mums visai neįstabu; bet kad Rygoj atsirado lietuvys, kurs lietuviškai nemokėdamas drįso pasisavinti vardą lietuvystės atstovo terptautiškame laikraštyje, tai mums išrodo viešu nusidėjimu, vertu viešo papeikimo. Todėl patariame Rygos lietuviams dasižinoti aukščiaus minėtojo laikraščio radakcijoje, kas yra ano nelentojo straipsnio autorius ir pareikalauti iš jo, kad jis nedrįstu daugiau mūsų gražią kalbą viešai darkyti ir žeminti svietimtaučių akyvaizdoje. Būtų gerai teipogi pristačius redakcijai «L[’]union post. univ.» trumputį lietuvišką straipsnelį grynai ir taisykliškai parašytą. Redakcija, kuri patalpino straipsniapalaikį pabriežtą kažkokiu lenkiškai-lietuvišku žargonu, be abejonės priims su noru ir straipsnelį literatiškai parašytąjį.

Deja, nė žodžio, apie ką tame straipsny rašyta.
Išsiaiškint ką nors, galima sakyt, visiškai nepavyko. Vargu ar kas iš Rygos lietuvių ėmės vykdyt Jakšto paliepimą – eit ir aiškintis. O l’Union Postale Universelle visur tik kaip 1874-ais įkurta organizacija – UPU – pristatoma, apie Rygoj leistą laikraštį – nė užuominos, nors jie tikriausiai vienaip ar kitaip turėtų būt susiję. Bevardis Čečichinas – plika pavardė ir liko. Gal pašto istorija ar filatelija besidomintis koks žmogus užklius?



Digresija nuo pašto prie telefono (LL, nr. 4, 1904-12-23/1905-01-05, p. 49):

Iš Pasvalio. Vietiniai dvarponiai susitarę, išmeldė valdžios leidimą įsteigti telefoną arba šniakos vielą (dratą). Jis jungs Pasvalį su Panevėžiu, Biržais, Bauske. Šių vietų apygardos dvarai, susijungę su abelną viela (drata), susišnekės tarp savęs ir su viršum minetaisiais miestais net ir su Ryga par Bauske.
Dirbti pradėjo; pavasarį telefonas bus pabaigtas, naudotis juo tegalės savo naminiams reikalams tiktai tie, kurie prisidėjo prie šios draugovės įsteigimo.
Žyburėlis [ar tik ne Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, gimęs netoli Joniškėlio?].

B.d.