(87.3) Maironiana

Bibliotekos langas vakarų pusėn, tai tenlink ir suku, kol saulė dar nepasirodė.

(γ) Maironis ir Šveicarija

2007-06-29 Meggene (septyni kilometrai už Lucernos) prie St. Charles Hall vilos koplyčios sienos buvo pritvirtinta Maironiui skirta memorialinė lenta, taip įamžinant vietą, kur poetas 1907-07-25 baigė Jaunąją Lietuvą.
Ta proga 2007-07-11 XXI amžiuje buvo paskelbtas Aldonos Ruseckaitės straipsnis „Šveicarijoje pagerbtas Maironis“, prasidedantis taip:

Tyrinėdami Maironio kūrybą, biografiją, laiškus galime teigti, jog viena mėgstamiausių vietų pasaulyje poetui buvo Šveicarija ir būtent katalikiškasis Liucernos kantonas.
1899 m. vasario 16 d. laiške poetui kunigui A. Jakštui-Dambrauskui Maironis rašė: „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau ir kur maloniaus [gėrėjausi – A.R.] tarp gamtos grožybių.“ Vadinasi, Maironis į Šveicariją galėjo pirmąsyk nukeliauti apie 1894 metus, nes eilėraštis „Rigi Kulm“ išspausdintas pirmą kartą 1895 metais, eilėraštis „Vakaras ant Keturių kantonų ežero“ pirmąkart publikuotas 1904-aisiais. Kadangi 1907 metais jis Šveicarijoje užbaigė poemą Jaunoji Lietuva, tad kelionių į šią šalį per gerą dešimtmetį susidaro nemažai. Nėra užfiksuota, ar po 1907 metų jis dar buvo čionai atvykęs. Maironio kūryboje „grynai“ šveicariški eilėraščiai yra trys. Du jau paminėti, taip pat eilėraštis „Alpių viršūnės“, kuris iš pradžių buvo pavadintas „Alpių akivaizdoje“ [...].

Maironio Raštų I tomo komentaruose rašoma (p. 293):

Šis eilėraštis užrašytas ant Maironio bibliotekos knygos „Dokładny słowniczek polsko–niemiecki i niemiecko–polski spisany przez dr. J.P. Jordana. Lipsk. W księgarni Ottona Holtne. 1889“. Įrašas pieštuku, išblukęs, sunkokai išskaitomas, vietomis spėjamas. Atrodo, kad tai pirmoji eilėraščio redakcija.

Pirmąkart išsp. 1920-ais Pavasario balsuos pavadinimu „Snieguotos Alpių viršūnės“. Kadangi žodynėlyje tikriausiai nėra jokios inskripcijos, kada ir kur pirktas, datuot eilėraščio praktiškai neįmanoma. Negi rašysi: 1889–1920?




Eidamas per LL, 1905-09-22/06-05 nr. 42, p. 621 užtikau štai tokį „Laišką iš Šveicarijos“:

Rugpjučio 29 d. prisiruošęs į kelionę, atsisveikinau su savo kraštu keliems metams. Per Kybartus pervažiavau sieną ir leidausi Berlyno linkon. Prusuose umai patėmyjau šį-tą naujo. Ant stočių trukiai stovi trumpai, negirdet skambinimo, žmonės nesigrudžia. Berlyne sustojau tik pasilsėt. Turėdamas kelias liuosas valandas, nuėjau į Zooliogišką sodą. Gražiai išgrystas kelias eina aplinkui; iš jo abiejų pusių įtaisyti gardai gyvuliams ir paukščiams iš visų pasaulio šalių. Rodos, Petropylės žvėrynas ir ne mažas, ale Berlyno kur tai didesnis. Čion yra daugiau gyvulių ir paukščių. Tie patys atrodo linksmesni ir gražesni; teisybė, daugumui iš jųjų nereik kęst šiaurių šalčio, bet apskritai matyt, geriau užlaikomi; visur švaru, puiki tvarka. Viduryje sodo stovi augštas bokštas. No jo viršaus, kaip Petropylėje nuo Isako, gali gerai prisižiūrėt Berlyno margumynui.
Pavaikščiojęs dar Tiergartene, nusileidau ant Potsdamo stoties. Iš ten pervažiavau po žemę ir viršum namų. Toliau pasigėrejęs miesto grožybėmis ant Fridriko ir Unterdenlinden gatvių, variausi į Dresdeną.
Dresdenas yra gražus ir smagus miestas. Aplinkui apsuptas žemais žaliuojančiais kalnais; viduryje paveikslinga tvarka. Dideli sodai ir medžių alejos dailiai puošia Saksų sostapylį.
Rugsėjo 1 d. aplankiau garsią Dresdeno paveikslų galeriją. Čia yra Rafaelio «Madonna Sixtina», pas kurią iš vien stovi dailos mylėtojų buriai. Žymiausi nauji paveikslai tai Mencelio: Veronoje jomarkas, Prellio: Judošius parduoda Kristų, Haufmano: Kristus dvylikos metų Jeruzaliaus bažnyčioje ir k.
Toliau apžiurėjau muzejų: «Grune Gevolbe», kuriame labjau atkreipė mano atydą brangus akmens ir senovės karališki rakandai. Buvau taiposgi istoriškame ir skulpturiškame muzejuose. Mačiau teip vadinamą «Silberzimmer», kur sudėti sidabrinai karalių indai, šaukštai, peiliai etc. Jie iš viso sveria per 2000 pudų.
Nedėlioje klausiau puikios muzikos su giesmėmis katalikų bažnyčioje «Hopkirche».
Į Dresdeną prigul užsukt kožnam keliauninkui. Čionai yra daug gražių daiktų pamatyt. Vasarą kas mėnesį saksų sostapylį aplanko 45,000 svečių.
Rugsėjo 6 d. iš Dresdeno atvykau į kantonališką Šveicarijos miestą Neuchatelį. Iš vakarų susitelkę stovi gražus kalnai, medžiais apželę, dangų parėmę; pakalnėje guli miestas; toliau Neuchtelio ežeras; už ežero riogso Alpai, baltomis sniego kepurėmis apsidengę.
Vietiniai gyventojai, kaip ir visi šveicarai linksmi, gyvi.—Pirmą nedėldienį prisižiurėjau jų šventos dienos judėjimui; pilni sodai ir gatvės žmonių; muzika griežia per kiaurą dieną; seni ir jauni padoriai linksminasi.
Rugsėjo 12 d. aplankiau gražiausią užmiesčio dalį «Les gorges d’Areuse». Kelias mylias į pietus pavažiavęs trukiu, pėsčias gryžau atgal Areuse, upės pakrantemis. Čionai patikau daugybę turistų. Rodos, dievoti Lietuvos meldžionys traukia į stebuklingą vietą. Ir ne veltui: neišpasakytai puikus reginiai tiek svečių čia sutraukia. Medžiais apaugę riogso augšti kalnai. Jų viršunės slėpiasi debesyse. Apačioje sroviai teka upė.
Iš kalnų gražiai įtaisytomis triubomis bėga vanduo į upę; pagalios, krisdamas nuo 20 sieksnių augščio, pavirsta į ukus. Eini siauru taku, o viršuj tavęs kabo akmens. Tankiai trukis išlenda iš žemės. Gamtos yvairumas visoje savo grožybėje akį veria ir širdį prie savęs traukia.
Dailios vietos, puikus Šveicarijos matymai, bet svetimos čionykštės širdys graudumą tik kuria. Už šituos kalnus ir gamtos navatnybes, už puikius miestus ir jų smagumus mielesnė man Lietuva ir jos žemos surukusios grįčios.

Parašas šiek tiek autoironiškas: Skraiduolius. Regis, atidžiai peržiūrėjau Lietuviškųjų slapyvardžių tomus – neradau tokio užfiksuoto ir atskleisto.
Beskaitant pažalintas pastraipas, prisiminė minėtasis Maironio eilėraštis „Alpių akivaizdoje“:

Aukštų kalnų viršūnės šviečia,
Ledais apkaltos ir sniegais!
Nuo amžių koja jų neliečia
Žmogaus, užgimusio varguos.

Nuo aukšto išdidžiai apmatė
Žmogaus kasdieninius takus,
Vienok gyvatos margo rato
Jų aidas neatjaus puikus.

Kas joms didžiulėms! Milijonai
Pro šalį amžinais keliais
Nuėjo, kaip lig laiko monai,
Su mažutėliais geiduliais.

O jos be jausmo, be [silpnybių?]
Vienodos amžiais lig aušros,
Kai liepė viešpats iš tamsybių
Išeit ant saulės atviros.

Ir amžių amžius sau galingai
Bebaltuos saulės spinduliuos!..
Kas aš prieš jas, kurs rūpestingai
Vos tik rytojaus beviliuos.

Sugretinus užfiksuotus vaizdus, jau noris klaust: ar tik ne tas pats žmogus ir laišką, ir eilėraštį rašė?! Bet: „atsisveikinau su savo kraštu keliems metams“. Į šitą teiginį atsirėmus, galima daryt prielaidą: koks baigęs Petrapily dvasinę akademiją lietuvis išvyksta tęst studijų užsienin. Bet nė žodžio apie naująją mokslavietę. Alpėm ir šveicarais domisi. Skraiduolius.
Gal teologijos daktaras Jonas Maculevyčė ketino gaut darbo kitoj dvasinėj seminarijoj? 1905-ieji, visokios revoliucijos, sumaištys... O gal tai tiesiog pėdų mėtymas? Kad kas neimtų susiejęs Skraiduolių su konkrečiu asmeniu malt liežuviu: va, profesorius po visokias Šveicarijas važinėja... Nežinau, nežinau, nežinau.
Jei kas užkibs – tesiaiškina toliau, man ir tiek gana.
P.S. (2013-02-11). Šiandien šešiskart buvo perskaitytas šitas tekstas (bent jau taip fiksuoja blogger.com), nors Maironio metai ir pasibaigė. Perbėgau ir aš tekstą akim. Korekcija: priešpaskutinis įrašo sakinys „Nežinau, nežinau, nežinau.“ skaitytinas – „Greičiausiai ne, greičiausiai ne, greičiausiai ne [Maironio].“


B.d.