Baigės šėlsmai Norviliškių ganykloje, dingo ir reklama.Paganyt vidinį gyvulį buvom kviečiami ar ne porą mėnesių. Kai tik akis užkliūdavo už teksto, kildavo mintis kur nors kampe sekant 209 pavyzdžiu užrašyt (po kanopa) baigiamąjį Justino Marcinkevičiaus eilėraščio posmą:
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu,Taip, seniokiška; taip, ta pasivaikščiot išleista širdis (kokį vaizdą reklamdariai sukurptų?) griaudžiai juokinga; taip, gretinimas tiesmukas, bet: norėjos, ir tiek.
aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu,
aš prašau – tik nesumindžiokit širdies...
Ech, kaip skaityčiau tuos tavo kampukus, Virginijau!.. :]
AtsakytiPanaikintihttp://community.livejournal.com/bebralizdis/260805.html
Džiugu, Virgi, kad sugrįžai su rašinėjimais. Įdomus tas Marcinkevičiaus posmas, ir gražus. Šia proga prisiminiau tą savo jau apkramtytą fragmentą iš Jakučiūno Tėvynės, ir manau, kad jis vis dėlto subtilesnis už Marcinkevičiaus, ar bent geriau išplėtotas:
AtsakytiPanaikinti„Aš dabar guliu lovoje, bet kliedėdamas suvokiu ir tai, jog melior pars mei [geresnioji mano Aš dalis – A.J.] sklando gatvėse, suka nuobodžius ratus vėjo šokdinamų šiukšlių verpetuose“ „[…] baiminuosi, kad praeiviai nesutryptų to manęs, kadangi jie yra neatidūs stebėtojai“.