(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-07-03

(74) Der Zeitgeist, 1957

Skaitinėdamas 1959-ais išleistą Literatūros ir meno metraštį radau (p. 98):
LTSR valstybinių premijų literatūros ir meno srityje komiteto nutarimu 1958 metų Lietuvos TSR valstybinės premijos už įžymiausius literatūros ir meno kūrinius paskirtos V[incui] Mykolaičiui-Putinui už romano „Sukilėliai“ I tomą; I[evai] Simonaitytei už romano „Vilius Karalius“ I ir II tomus; J[uozui] Kėdainiui [1915–1998] už skulptūrinę figūrą „Kolūkio arklininkas“.
Ko verti Sukilėliai ir Vilius Karalius, daugmaž aišku, o va kuo tada turėjo atrodyt vertingas „Kolūkio arklininkas“? – (Tarp kitko, Tėvas apie 1954-us, prieš išeidamas armijon, pusmetį dirbo kolchozo arklininku, tai esu prisiklausęs siurrealistinių pasakojimų apie tai, kaip stovėdavo vargšai gyvuliai virvėmis parišti, kad išsilaikytų ant kojų, etc.) – Atsakymas pateiktas minėto metraščio p. 129–130, str. „Skulptoriaus laimėjimas“; jo autorius – irgi skulptorius, K.B.:
Kiekvienas meno kūrinys pirmiausia vertingas tiek, kiek jame autorius sugeba išreikšti savo laiko dvasią ir pažangias idėjas. Kitas neatskiriamas vertinimo momentas – kaip kūrinio mintis išreikšta menine kalba. [...]
J. Kėdainis, pasirinkęs iš verdančio naujovėmis gyvenimo kolūkio arklininko personažą, žanrinius sprendimu atskleidė nuoširdų nūdienio kaimo motyvą, persunktą plačių kolūkinių laikų romantika. [Nagi tiesiog žavus diskursas – laiko dvasia spinduliuote spinduliuoja!]
Šis personažas nėra apibendrintas kolūkinės valstietijos tipas [tokie jau stovėjo ant Žaliojo tilto nuo 1952-ų; Kėdainis + Juozas Mikėnas], jis kukliai vaizduoja eilinį kolūkietį, pilnateisį žemės ūkio šeimininką. Skulptūra „Kolūkio arklininkas“ alsuoja šių laikų dvasia.
Sėkmingam temos sprendimui didelės reikšmės turi gilus medžiagos pažinimas, betarpiškas pergyvenimas, jautrus temos supratimas. Ši tema skulptoriaus J. Kėdainio gyvenime neatsitiktinė. Skulptorius, pats būdamas valstiečių sūnus, nuo pat mažens išgyveno piemenėlio dalią, girdėjo naktigonių ūkavimus, basomis kojomis išbraidė rytmečio rasas. [Etc. – Taip, Baltušis II; pirmojo Parduotų vasarų 1 tomas tokia pat premija apdovanotas 1957-ais.]
Dabar „menotyra“:
Ir štai prieš mūsų akis jaunas, pilnas jėgų ir pasitikėjimo savimi naujo kolūkinio kaimo berniokas. Taiklus figūros pastatymas, būdingas sukištų į kišenes rankų judesys kilstelėjant kelnes, kepurėtos galvos posūkis sudaro labai paprastą, bet kartu ir turiningą kompoziciją. [...]
Norėdamas pasiekti didesnio vaizduojamojo herojaus monumentalumo, autorius sąmoningai atmetė nereikalingas detales, o išryškindamas kai kurias kūno dalis (pečių nuleidimas, kaklo pailginimas bei galvos sumažinimas), užakcentavo pagrindinę žmogaus kūno dalį – biustą, suteikdamas jam atvirą, pilną žmogiško orumo žvilgsnį. Gražus tvirtai su pečiais surištos galvos pastatymas, pabrėžta krūtinės ląsta, anatomiškai tikslus torso ryšys su galūnėmis ir pagaliau charakteringa basų kojų padėtis leidžia drąsiai kalbėti apie puikų J. Kėdainio sugebėjimą išreikšti savo mintį plastine kalba. Šią kalbą dar labiau pagyvina ritminio skambesio pajautimas, sumaniai organizuojant pagrindines drabužių raukšlių mases. Autorius vykusiai suskaldo simetrišką rankų judesio ir švarko atlapų išdėstymą, permesdamas savo herojui per kairį petį reikšmingą temos sprendimui detalę – apynasrį.
Norėtųsi pabrėžti sodrią, virtuozišką skulptoriaus lipdybą, kuri perduoda skirtingos rūbų medžiagos faktūrą; šis medžiagiškumas dar labiau išryškėja, pervedus kompoziciją į bronzą.
Taigi, kame slypi der Zeitgeist? Pamažintoj galvoj, išpūstoj krūtinėj, įtrauktame pilve (o dėl ko kito kelnės smuktų?) ir reikšmingoj detalėj – apynasry.

P.S. Nacionalinėj dailės galerijoj tebegalima pamatyt sovietmečio moters atvaizdų; turiu vilties, kad gal bus prisiminti ir vyrai – tikrai ne mažiau įdomu būtų. Pagal Lietuvos dailės muziejaus sudarytą rinkinių katalogą, ten saugoma ir:
557. KOLŪKIO ARKLININKAS. 1957 / Tonuotas gipsas, 120 × 40 × 30 / LDM nuo 1958, S 299.
O kur visasąjunginėj 1957 metų dailės parodoj, skirtoj Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 40-mečiui, eksponuotas bronzinis „Kolūkio arklininkas“, – neaišku. Liko Maskvoj?

6 komentarai:

  1. Anonimiškas2010-12-10 18:08

    Kažin ar skulptorius norėjo sukurti kaimo berną Pamažinta galva, išpūsta krūtine, įtrauktu pilvu (o dėl ko kito kelnės smuktų?)...
    Tai kad tas bernas kietas, stovi atsipalaidavęs, rankas į plačių kelnių kišenes susikišęs kaip koks reperis. Tos apsmukusios kelnės gal ne įtrauktą pilvą paryškiną?

    AtsakytiPanaikinti
  2. O tai ką? Kad kelnės per plačios ir nėra diržo? Gal. Bet: pamėginkit paryškint savo torsą, išpūst krūtinę, – pilvas savaime įsitrauks.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2010-12-14 19:19

    O jei skulptorius būtų pavaizdavęs kolūkio raštininką - pasitempusį, su siauromis kostiuminėmis kelnėmis, ar būtų sukūręs patrauklesnį herojų? Ar jis labai suviliotų kokią spartuolę rugių pjovėją ar rekordinių agurkų augintoją?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Raštininkas tuolaik iš principo nebuvo vertas skulptoriaus dėmesio - nebūtų davę bronzos, o dėl rekordinių agurkų – nežinau, šiaip tai peraugę nebeskanūs, man jaunučiai mažučiai gražučiai labiau patinka.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2010-12-15 14:50

    Manau, kūno laikysena ir apranga parodyta, kad tas arklininkas tvirtai stovi ant žemės ir laisvai jaučiasi. Bet ar taip buvo iš tikrųjų? Juk žemė buvo iš žmonių atimta ir gyvuliai į kolūkio bandą varu suvaryti. Tikras kaimo vyras veikiausiai nebuvo toks patenkintas nauja tvarka ir laisvai besijaučiantis.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Būčiau linkęs pritart Jūsų manymui apie laikyseną – tokį norėta pavaizduot. O iš tikrųjų siurrealizmu dvelkiančių pasakojimų esu girdėjęs apie „sukolektyvintus“ gyvulius, ypač kolchozų kūrimo pradžioj (apie 1949–1950).
    P.S. Keistai jaučiuos susirašinėdamas su visišku anonimu. Bent vardu (kad ir susigalvotu) galėjot savo komentarus pasirašyt.

    AtsakytiPanaikinti