(69) Neseniai aptiktasis Maironio rankraštis: patikslinimai

Prae scriptum. Paskutiniais mėnesiais, kai kildavo noras grįžt prie tinklaraščio, iškart kaip ugniagesės išdygdavo Maironio eilėraščio „Nutrūko – nesumegsi“ paskutinės eilutės: „Sudieu! Kas buvo – nebegrįžta! / Ir mums nebeit vienu keliu!..“ Belikdavo nusišypsot dėl galimo klasiko kūrybos prisitaikomojo pobūdžio ir likt su beviltiška viltim: o gal kaip nors pavyks sumegzt tą nutrūkusį tinklaraščio siūlą? Bet vis neprisirpdavau viešint fiksuojamų mintigalių, nors kaip reikėtų tatai padaryt – sukabint su paskutiniu įrašu apie nuolankumą – oi kiek variantų šmėkščiojo galvoj.
Kol pagaliau dingtelėjo – ogi imsiu ir atsidėkosiu Maironiui už paprotinimą, patikslindamas visai neseniai Panevėžio vyskupijos kurijoj aptikto jo rankraščio genezę.


۩ ۩ ۩
BNS platintoj informacijoj apie radinį buvo cituojama Aldona Ruseckaitė, pateikusi dvi prielaidas (cituoju iš bernardinų.lt):

1) Maironis paskutiniąsias, kovą Panevėžyje atrastas, poemos [Mūsų vargai] rankraščio dalis parašė apie 1917–1919 metus.
2) [Kodėl rankraštis papuolęs į vysk. Kazimiero Paltaroko fondą?] Paltarokas buvo bičiulis su Maironiu, matyt, tokiu būdu ir papuolė į jo rankas.

Per Jonines tupėdamas namie, pamaniau taip jas pašvęsiąs: išsitraukiau iš lentynos 1990-ais išėjusį Literatūros ir kalbos XXI tomą, skirtą Maironiui, – Jonui, nors jis savo vardines švęsdavęs šv. Jono Auksaburnio dieną, sausio 27-ą (taip liudija tarnaitė Adelė Masionytė, p. 555). Vartinėjau skaitinėjau ir minėtąjį radinį turėdamas galvoj. Ir štai ką išskaičiau.
Trys citatos iš susirašinėjimo su Liudu Gira, 1913-ais Vaivorykštėj paskelbusiu pirmąją Mūsų vargų dalį (parašytą 1911-ų vasarą).
Maironis, greičiausiai paprašytas poemato tęsinio kitam Vaivorykštės numeriui, 1913-09-24 išsiųstame atvirlaišky rašo:

Apskritai jaučiu didį dvasios badą ir pradedu kartais abejoti, ar aš kada užbaigsiu savo „Mūsų Vargus“. Pati tema, kurią nuo pradžios sau buvau užmanęs ir pagal kurios iki šiolei ėjau, dabar man nepatinka kaip pesimistiška, o pas mus ir taip per daug pesimizmo. (p. 309)

Prie 1913-11-28 išsiųsto laiško priduria:

P.S. „Mūsų vargai“ visai sustojo ėję. Baisiai neturiu laiko. Dabar pertaisau bent kiek „Pavasario Balsus“ ir gerokai perdirbau „Kame Išganymas“, kuriuos šv. Kazimiero Draugija nutarė atspaudinti dar kartą, nes, būk, knyngynuose negalima jų gauti. (p. 311)

O 1915-03-08 dvasinės seminarijos rektorius Jonas Maculevičius atiduoda paštan štai tokį atvirlaiškį:

Gerbiamasis Mūzų Numylėtini!
Šiaip taip pabaigęs antrąją dalį pradėto poemato [aišku, Mūsų vargų], norėčiau ją sutvarkyti, bet neturiu tos pradžios, kuri buvo „Vaivorykštėje“ bene trečiame numeryje atspaudinta; mat Kaune mano knyngyne pasiliko; ar negalėtumėte iš atliekamo kokio egzempliorio atplėšti pradžią ir man banderole atsiųsti į Vašakėnus? Трашкуны, Ков. губ., им. Вашакены. (p. 311–312)

Visus trūkstamus šios istorijos narelius įlipdo buvęs poeto collega – seminarijos vicerektorius Kazimieras Paltarokas, 1942-07-19 Panevėžio apygardos balse paskelbęs rašinį „Maironis: Atsiminimų žiupsnelis 10 m. jo mirties proga“ (antroji str. dalis persp. Literatūros ir kalbos tome):

Atūžė pasaulinis karas; valdžios buvo įsakyta evakuoti seminariją Smolenskan. Nenorėjome kraustytis iš savo krašto; išnuomojome Vašuokėnų dvaro rūmus. Gyvenome su rektoriumi gretimose patalpose. Pavasariop Maironis pasidarė neramus: nuolat vaikščiojo po savo kambarį. Pasirodė, gražioje sodžiaus aplinkoje, kaip jis pats sakydavo, „prabuždenije vesny“ pažadino snaudusią jo mūzą, ir poetas prisiminė „Mūsų vargus“.
Parašęs kokią dalį, duodavo man paskaityti; darydavau savo pastabas. Įkalbinėjau nuvarsuoti šiurpų mūšio vaizdą, kaip antai Puškino „Poltavskij boj“, kur, rodos, matai, net girdi, besikaujant švedus su rusais... Maironis tarė, reikią didesnio talento negu jo. Nurodžiau jo raštuose panašių ir tolygių posmų, pvz., „Romoje“. Maironis taisė atitinkamas „Mūsų vargų“ vietas, perrašinėjo, net vienos dalies rankraštis užsiliko pas mane.
[...]
Dėl karo sąlygų 1915 m. gegužės mėnesyje baigę mokslo metus, iš Vašuokėnų išsiskyrėme [...]. (p. 459)

Taigi: neseniai atsiradę Mūsų vargų rankraščiai datuotini: 1915-ų ankstyvas pavasaris, vieta – Vašuokėnų dvaras. Nuo tada jie ir užsiliko tarp vysk. Paltaroko popierių.
Ir dar vienas dalykas. BNS persako Aldonos Ruseckaitės teiginį, kad „surastos paskutinės – septinta ir aštunta – poemos ‘Mūsų vargai’ rankraščio dalys“, o vysk. Paltarokas mini užsilikus vieną. Nemačiau radinio, bet drįstu spėti: A.R. lygindama turėjo omeny 1926-ais išėjusį poemos tekstą, suskirstytą į 8 giesmes, o vyskupas prisimindamas – 1920-ų leidimą: ten kūrinys penkiadalis.