(1217) Iš popieryno, lx: dar apie Kudirką ir Mickevičių

[Prieš metus su viršum 1135 įrašo paskutiniam gabaliuky ginčijaus su tuo, kas buvo rašyta pristatant Valdovų rūmuos veikusią parodą „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“:

O gidai parodos lankytojams sakys [t.y. kartos, kas parašyta pristatyme]: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau.

Šis įrašas – toks nelyg tęsinys tada užfiksuotos minties.]
— Kultūros baruos (1996, nr. 6) buvo paskelbtas Alberto Ruzgo tekstas „Keletas klasikų nežinomų rašinių“. Bibliografas nurodo, kas buvo pražiūrėta, nepateko į Biliūno, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės raštus. Nurodo, ir ką esą Jonas Pilypaitis pražiūrėjęs, rengdamas naują Vinco Kudirkos Raštų leidimą (2 t., 1989–1990); na, JonP tebuvo šitų raštų redaktorius, kaip parengėja nurodyta prof. Aldona Vaitiekūnienė, bet neverta leistis šiton pusėn. — AlbR: „Apgailėtina, kad į pastarąjį Kudirkos ‘Raštų’ leidimą vis dėlto nepateko naujai atrasti jo kūriniai. Turiu omenyje 1939 m. kovo 18 d. dienraštyje Lietuvos žinios (nr. 63, p. 5) išspausdintą publikaciją ‘Surastas niekur [dar] nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis’.“ Ir pristato tą publikaciją; užuot citavus AlbR pristatymą, pagalvojau, verčiau pateikt pačią publikaciją:

Šiomis dienomis Lekėčiuose gyvenąs Bernardas Tamulaitis [*1893 V 24 Lekėčių valsčiuj, sušaudytas 1945 III 2 Vilniuj] prisiuntė p-niai F. Bortkevičienei lenkišką brošiūrėlę „Kto był Mickiewicz?“. Tai yra populiari brošiūrėlė, išleista ryšium su Ad. Mickevičiaus 100 metų gimimo dienos paminėjimu 1898 m. Šioji knygutė pati nieko nestebina. Bet pasirodo, kad po tos knygutės tekstu gausiai prirašyta pieštuku Dr. Vinco Kudirkos. Br. [= Bern.] Tamulaitis p. Bortkevičienei  laiške rašo, kad knygutę radęs savo tėvo Vinco Tamulaičio bibliotekoje, kuris buvęs pažįstamas su V. Kudirka per kun. Kolytą Zapyškyje ir per p. Dambravičienę. Knygutės vieno puslapio paraštėje smulkiom raidelėm, pieštuku parašytas šis, dar niekur nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis, neturįs jokio pavadinimo:

Užmiršęs senuolių kalbą ir tautystę savo,
Jis svetimu balsu graudžiai Lietuvai dainavo.
Ir nors karštai, kaip sako, Lietuvą mylėjo,
Tačiaus lenkų akimis į jąją veizėjo.

Lenkai tad ir paminklą statyt jam suniršo,
Bet Lietuvninkai Mickų bevaik jau užmiršo.
Atgiją, mat, vėlionys kitaip daigtus mato
Ir augščiaus už Adomą – Kristijoną stato.

Žemiau pieštuku Kudirkos parašyta tokia pastaba: „Atgija vėlionys: suprask – kėlėsi lietuvei. Mickevičius laikė lietuvius tautiškai pražuvusius. Kristijonas vardas didžiausio lietuviškojo dainiaus kunigo Duonelaičio, kurs rašė lietuviškai“.
Toliau V. Kudirka pieštuku knygutės paraštėse lenkiškai parašė šias pastabas apie Ad. Mickevičių, kurias čia pateikiame išverstas lietuviškai:
„Ir iš tikrųjų kas buvo Mickevičius? Iš pavardės ir kilmės rodos turi būti lietuvis, bet ištautėjęs lietuvis, toks, kokiais pasidarė visa Lietuvos bajorija, kuri pasidavė lenkų įtakai po įvykusios kur nors pasaulyje daugiau nesąmoningesnės tų dviejų tautų sąjungos, visai skirtingos viena kitai dvasia, kalba ir būdu.
Todėl Mickevičius, nors nepaprastas poetas, kaipo ištautėjęs, neturi pastovios raison d’être ir negali būti statytas su didžiausiais poetais kitų tautų. Iš tikrųjų kiek nesuderinamo yra Mickevičiaus kūriniuose: lenkų kalba, eilės žavingos, bet dvasia (Mickevičius apdainuoja Lietuvą) visados pasiliks svetima lenkui. Tikros Lietuvos, t.y. lietuviškos Lietuvos Mickevičius nesupranta nei širdimi, nei protu ir įžangoj į Konradą Valenrodą dainuoja jai „Requici“. Lietuvių liaudies dainos, jos graudžios gaidos, idealų – poetas, kaip ištautėjęs, giliai nesupranta. Todėl teisingai kalba profesorius Kojatovičius [?], kad Mickevičius yra poetas siaurai bajoriškas, bet niekuomet nei lietuvių, nei lenkų liaudies poetas.
Lenkų ar Lietuvos liaudis, pirma dėl kūrinių turinio, kita dėl kalbos, nesupras niekuomet Mickevičiaus ir todėl nemanau, kad, kuomet nors, po šiaudiniais stogais dainuotų Mickevičiaus balades.
Lietuvių liaudies dainos yra šimtą kartų žavingesnės ir graudesnės, negu visi Mickevičiaus kūriniai. Ir todėl lietuviai niekuomet nepakeis savo tėvynainių šimtmečių senumo dainų, kūrinių savo senovės pranašų į pseudotautiškus Mickevičiaus kūrinius.
Sako, kaip Mickevičius aprašytas šitame veikale, jis gyvuoja pas ultrapatriot[u]s lenkus ir lietuvių lenkomanus. Kai dėl mūsų, tikrų lietuvių, suprantančių savo etnografinį skirtumą nuo lenkų, tai mums Mickevičius su savo neteisinga pranašyste apie greitą mūsų tautybės „finis“ (kuris, laimei, neįvyko, kaip poetas manė) yra svetimas genijus ir abejingas ir neužsitarnavo, kad labai juo domėtumės. Mickevičius Lietuvos nepripažino. Lietuva palieka jį lenkams“.

Ir iškart pabyra klausimai:
√ Ar tikrai ta brošiūrėlė vadinos Kto był Mickiewicz? — Tepavyko rast tikrai brošiūrėle vadintiną (nes 16 p.) ir tikrai ta proga išleistą Józefo Tretiako Kto jest Mickiewicz? [žr. titulinį dešinėj]. Na bet, sakykim, apsirikta nurašant pavadinimą, o autorius nepaminėtas todėl, kad LŽ skaitytojams jo pavardė nieko nesakytų. O gal buvo atsiųsta kita brošiūra, kurios autorius prof. Kojatovičius, nes jis minimas pasvarstyme? Bet tokio profesoriaus, rašiusio apie Mickevičių, nepavyko rast. Tačiau neabejotina: kažkokią brošiūrą apie Mickevičių, išleistą 1898-ais, BernT buvo atsiuntęs FelB-nei.
√ Kas nusprendė, kad toj brošiūroj esančios inskripcijos – tikrai dr. Kudirkos? Spėta ar su kokiu neabejotinai Kudirkos rankraščiu lyginta? Spėčiau, kad tik spėta, nes apie jokį lyginimą net neužsiminta. Neužsiminta ir apie jokį akivaizdų ženklą, leidžiantį teigt: šita brošiūra tikrai priklausė Kudirkai; ir eilėraštis, kaip galima suprast, ne tik be pavadinimo, bet ir nepasirašytas. Brošiūra paskutinio savininko Vinco Tamulaičio bibliotekoj galėjo atsirast ir iš kitur, juk ne tik Kudirką pažinojo.
√ Dabar būtų galima palygint, bet kur ta Bortkevičienei siųsta brošiūrėlė yr atsidūrusi, ar išlikusi, žinoma? – AlbR, tikras bibliografas, apie jos saugojimo vietą tame rašiny Kultūros baruos neužsimena.
√ Ir dar visokių abejonių ne vieną galima būtų pareikšt. Ar Raštų rengėjas, neturėdamas galimybės de visu patikrint, tą eilėraštį turėtų dėl į Raštus? Ne; nebent komentaruos pristatyt publikaciją.
— du dalyku galima užfiksuot:
(a) 1939-ais bent jau kai kurie žmonės (brošiūrą siuntęs BernT, adresatė FelB, LŽ redaktorius Jonas Kardelis, gal ir parengęs šitą nepasirašytą publikaciją) manė, kad Kudirka galėjo laikytis tokio požiūrio į Mickevičių;
(b) Kudirka Tautišką giesmę prašė tais pačiais metais, kai buvo minimas Mickevičiaus gimimo 100-metis, – 1898-ais.
P.S. Šitas įrašas be jokių pretenzijų, tik šiaip, nes liko labai daug kas nepatikrinta: ar buvo kokia nors reakcija į šitą publikaciją Lietuvos žiniose? Kas rašyta Varpe 1989-ais ir vėliau apie Mickevičių, jo 100-metį? Etc.

(921) Užparaštė, cxxv: apie Nėries / ne Nėries eilėraščius

Vienas keistesnių S.N. atvaizdų
(Naujos knygos, 1984, nr. 12, viršelio 4 puslapis)
paaiškinamasis tekstas po atvaizdu:
Malonią staigmeną trečiosios lietuvių literatūros vertėjų ir leidėjų
konferencijos [vyko 1984-09] dalyviams pateikė turkmėnų poetas
ir vertėjas Saparmuratas Ovezberdyjevas – jis atsivežė į Vilnių savo
neseniai išverstą ir ką tik Ašchabade išleistą Salomėjos Nėries rinkinėlį.
Kol poetas susižavėjęs į turkmėnų kalbą vertė lietuvių poezijos lakštin-
galos posmus, jo žmona, ne mažiau įsijautusi, bandė atkurti poetės bruo-
žus... turkmėniško kilimo raštuose. Jos išaustas originalus Salomėjos
Nėries portretas buvo padovanotas Lietuvos TSR rašytojų sąjungai.

ežinau kodėl ėmiau ir prisiminiau Dariaus Kuolio studentę Jūratę Riepšaitę, dažnai ateidavusią LLTI bibliotekos rankraštynan studijuot Salomėjos Nėries dienoraščio fotokopijų – darbą rašė, kai kuriuos žodžius padėjau perskaityt; ir publikaciją to darbo pagrindu parengė. Rimtai į studijas žiūrintis žmogus, kas ypač patiko – regis, turi polinkį į perfekcionizmą, o šitas bruožas galimam tekstologui vos ne būtinas.
Tuolaik ir aš vos vos Nėries tekstais pasidomėjau; vėl skaitydamas Viktoro Aleknos prisiminimus knygoj Rašytojas ir cenzūra, buvau užkliuvęs už pastraipos ir pagalvojęs: ogi reiktų imt ir patikrint, palygint.
Aleknos pastraipa:

Ieškodamas neskelbtų kūrinių naujam [Raštų] leidimui, suradau, kad poetė dar 1921 m. du gana ilgus kūrinius, pasirašytus S.B., išspausdino savaitraštyje „Tėvynės sargas“ ir keliolika eilėraščių, pasirašytų Šešuolės slapyvardžiu, 1926–1928 metais „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“ bei „Šaltinyje“. Šiuos kūrinius taip pat buvau įdėjęs į rankraštį. Bet išspausdinti jie nebuvo. Buvo paaiškinta, jog nepakankamai aišku, ar jie tikrai buvo S. Nėries parašyti. Kai kurie, kaip „Angelų giesmė“ – religinio turinio eilėraštis, tikriausiai netiko ir dėl turinio. („Sudarant S. Nėries ‘Raštų’ tritomį“, Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 201) 

(a) Dėl S.B. — Apie šitą suradimą Alekna papasakojo jau 1984-ais rašiny „Kaip rengiau Salomėjos Nėries raštus“:

1942 metų pabaigoje parašytoje autobiografijoje poetė rašė, kad „1922 m. moksleivių žurnale ‘Ateitis’ buvo išspausdinti pirmieji kūriniai“. Kruopščiai peržiūrėjus „Ateities“ 1922 metų komplektą, jokių jos kūrinių nerasta. Bet beveik tą patį poetė tvirtino ir anksčiau (1940.09.02 rašytoje autobiografijoje): „1922 metais pradėjau spausdintis laikraščiuose ir gauti redaktorių laiškų, kad prisiųsčiau jiems kuo daugiau eilėraščių“. Kas tai per laikraščiai?
Ir štai šį pavasarį, skaitinėdamas poetei rašytuosius laiškus, išlikusius jos archyve, radau ir Stasio Tijūnaičio laišką, rašytą 1935 metų rugsėjo pradžioje. St. Tijūnaitis, tuo metu gyvenęs Kėdainiuose ir redagavęs vaikų laikraštėlį „Kregždutė“, poetei rašo: „Atleiskit man už šitą laišką, jeigu ko nepataikiau. O rašau drąsiai į jus todėl, kad Jūs man nesvetima: kai Kaune kadais aš redagavau ‘Tėvynės Sargą’, tam laikraščiui davinėjot pirmųjų savo kūrinėlių“. Kur tas „Tėvynės sargas“ ir kada jį redagavo St. Tijūnaitis? Pasirodo, nuo 1920 metų gruodžio 15 d. iki 1922 m. kovo 1 d. (1–33 numerius). Peržiūrėjau visus tuos numerius ir radau du eiliuotus kūrinius – poemėlę „Tyli karžygė“ ir eilėraštį „Angelų giesmė“, atspausdintus 1921 metų pabaigoje ir pasirašytus kriptonimu „S.B.“. O juk tai Salomėja Bačinskaitė! (Naujos knygos, 1984, nr. 11, p. 37–38)

Naujos knygos, spėtina, nepasitikrino „Vagoj“, ar tikrai tie kūriniai eis į Raštus, ir praleido. — Nerandu jokio pagrindo suabejot, kad tai, kas išspausdinta 1921-ų pabaigoj Tėvynės Sarge, – ne būsimosios Nėries, dar Bačinskaitės buvo sukurta. Nedėta į Raštus gal išties dėl tos „Angelo giesmės“ – kaip atrodytų socialistinio realizmo lietuvių poezijoj pradininkės (kaip skelbta nuo 1950-ų) Raštai, pradedami ar vos ne pradedami tokiu tekstu? Jei šito teksto atsisakyta, tai ir kito, kad nereiktų ko nors aiškint. — [12-01: Poemėlė Tyli karžygė – ne Salomėjos Bačinskaitės; žr. komentarus.]

(b) Dėl Šešuolės. — Ir Šešuolės slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai minimi tame 1984-ų Aleknos rašiny:

Vos tik atidaviau (1983 m. sausio mėn.) leidyklai Raštų mašinraštį, „Kultūros baruose“ perskaičiau A[lberto] Ruzgo straipsnį, kuriame jis skelbė, kad S. Nėris pasirašinėjusi dar ir lig tol negirdėtu „Šešuolės“ slapyvardžiu [„Nežinomi P. Cvirkos ir S. Nėries kūriniai“, KB, 1983, nr. 1, p. 55–56; be jokių argumentų tiesiog konstatuojama: „Be pirmųjų slapyvardžių Juraitė, Liūdytė ir Nėris, nuo 1928 m. ji dar pasirašinėjo slapyvardžiu Šešuolė, kuris iki šiol nebuvo žinomas“, ir nurodo, kur tų eilėraščių spausdinta]. Nuodugniai ištyręs šį reikalą, radau, kad tokiu slapyvardžiu poetė 1925–1930 metais „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“ ir „Šaltinyje“ atspausdino net septyniolika eilėraščių. Jie į Raštus neįdėti. (Ibid., p. 37)

Leidyklos nurodyta priežastis, kaip pamenat: „nepakankamai aišku, ar jie tikrai buvo S. Nėries parašyti“. Bet 2004-ais išėjusiame Lietuviškųjų slapyvardžių sąvade, sudarytame ir parengtame Jono Mačiulio, Šešuolės slp. vis dėlto susietas su Nėrim – remiantis tik Aleknos S.N. gyvenimo ir kūrybos metraščiu (kn. I, p. 114), Ruzgo straipsnis nenurodomas; slapyvardininkams nekilo abejonių.
— O tie Bačinskaitei-Šešuolei priskiriami tekstai, ko jie verti? – Iki vieno ėmiau ir nusikasiau. To, kurio pavadinimą mini ir Ruzgas, kaip Nėries parašyto: „Pirmąkart matomos neramios, galingos, didingos jūros vaizdas Sūduvos lygumų dukrai S. Nėriai padarė didelį, neišdildomą įspūdį. Tą rodo po kelionės jos parašytas [...] penkių posmų eilėraštis ‘Naktis pajūry’.“
Toliau remsiuos „šį reikalą nuodugniai ištyrusio“ Viktoro Aleknos parengto Metraščio pirma knyga. Nurodytam 114 puslapy rašoma, kad 1925-06-21 rytą būrelis draugų – Jadvyga Laurinavičiūtė, Salomėja Bačinskaitė, Jonas Grinius, Juozas Paukštelis ir dar keletas – Kaune sėdę į traukinį ir išvažiavę Kretingon; iš Kretingos pėsti nuėję iki Palangos; buvęs jau pavakarys; vaikščioję pajūriu, po parką; nakvynės neieškoję, nes iš ryto ketinę grįžti atgal; pajūry sukūrę laužą, susėdę dainavę; paskui Laurinavičiūtė, Bačinskaitė ir Paukštelis ėję vėl pasivaikčiot palei jūrą, o kai auštant grįžę – radę draugus bemiegančius; iš ryto pėsti atgal į Kretingą, į traukinį, ir vakare jau vėl Kaune.
Tarp Nėries rankraščių, saugomų Nacionalinėj bibliotekos, yra 06-23 datuotas poetinis tekstas, pirmąkart paskelbtas būtent Aleknos sudarytų Raštų I tome (p. 264):

O begaline, o nemarioji, neilstančioji,
Tu mane šauki, tu mane moji
Pulti į glėbį, į žydrą gelmę.
Ak, aš ir pulsiu į platų glėbį,
Mylima jūra stipriai, aistringai
Spaus prie galingos savo krūtinės.
Tirpsiu, sutirpsiu ir susiliesiu
Su jūružėlės banga laisvąja.
Ai, ir pavirsiu melsva bangyte,
Oi, šoksiu, siausiu, bėgsiu į krantą,
Su žemės vėju dainas dainuosiu.
Tu, Karalaiti mano Baltasis [= Jonas Grinius],
Eisi pajūrin gintarų rinkti,
Eisi, kai saulė stebuklų juostoms
Puoš lyg martelė mylimą jūrą.
Tu čia ateisi godų svajoti,
Gražiąją jūrą švelniai mylėti.
Ak, ar žinai, kaip jūrą tu myli,
Jūrą audringą, šėlstančią, baisią,
Dar labiau myli ramią, svajingą.

Paskui Nėris patvarkė pirminį, spontaniškąjį eilėraščio variantą, pavadino ir atidavė Ateities žurnalui; išspausdintas buvo tų pačių 1925 metų pirmam rudeniniam numery (nr. 9/10, p. 389):

Vakaras pajūry
O begaline, jūra plačioji, neilstančioji,
Tu mane šauki, tu mane moji
Pulti į Tavo tamsųjį glėbį.

Oi aš ir pulsiu į juodą gelmę.
Tirpsiu, sutirpsiu ir susiliesiu
Su jūružėlės banga laisvąja.
Oi ir pavirsiu melsva bangyte.
Šoksiu ir žaisiu, bėgsiu į krantą,
Su žemės vėju dainas dainuosiu.

O Tu, gododams saulės godelę,
Eisi pajūrin gintarų rinkti.
Kai saulužėlė, skęsdama jūron,
Purpuro juostomis puoš jos paviršių,
Tu čia ateisi godų svajoti,
Ilgesio dainą jūrai dainuoti.

O, aš žinau, kaip jūrą Tu myli,
Jūrą audringą, šėlstančią, baisią,
Dar labiau myli ramią, svajingą.

Vakaro vėjas pučia nuo kranto,
Ritasi bangos toliman tolin.
Liki, sudievu, baltas sveteli! –
Man patalėlis — jūros dugnelis.

Tau žemės grožis, žydinčios pievos,
Tau žemės dainos, meilė ugninga;
O man klajonė, mėlynas tolis,
Jūra beribė amžius klajoti.

Aš išbučiuosiu krantą smiltinį,
Kur Tavo kojos vakar ilsėjos;
Amžius kartosiu ilgesio dainą,
Kurią Tu vakar jūrai kalbėjai.

„Vakaras pajūry“ rinkinyje Anksti rytą (1927) virto „Jūrų pasaka“. — Aprašęs tai, ką perpasakojau, Alekna priduria:

J. Laurinavičiūtės teigimu, šios kelionės įspūdžių paveikta, [Nėris] parašė dar vieną eilėr. – „Naktis pajūry“, kuris Šešuolės slapyvardžiu buvo spausdintas „Naujojoje Vaidilutėje“ tik 1928 m. (Nr. 3, p. 66).

Pavadinimas tikrai šliejasi prie „Vakaro pajūry“, bet tekstas, – na, spręskit patys:

Naktis pajūry
Sunkiai alsuoja galinga jūra
Tyroj paskendus mėnesienoj.
Plačioj beribėj mirgančios žvaigždės
Meldžiasi dangui nakties tyloj.

Didžiulės vilnys sūkuriu pinas
Ir švelniai glosto smėlio krantus.
O, jūra, jūra! Tu pini vėliai
Mano krūtinėj naujus sapnus!

O čia kaip gera, didu slaptinga –
Nauji pasauliai mano širdy.
Banguok, sūpuokis, jūra galinga —
Šiandieną ilsiuos tavo glėby.

Juodos padangės žvaigždėti sostai
Lūkesio juostoms supa mane.
Poilsio šventę gyvenu sieloj,
Bet ko taip ilgu — nebežinau.

Gal nesvajotų rytinių aušrų,
Ar stebuklingos paukščių dainos.
O gal didingų žvaigždėtų tolių,
Virpančios aido miško raudos...

Kad nėr jokių atšvaitų tos nakties iš birželio 21-os į 22-ą – laužo, dainų, vaikštynių, – dar kaip nors pakentėt galima, bet kad jokios žymės ir jausmo – meilės, Jo nėr, nors ir nėjusio kartu pasivaikščiot, užmigusio prie laužo; ir poezijos nėr šiuos posmuos – poetinės klišės.
— Kas sueiliavo šį tekstą, jei ne Nėris? Manau, tikroji ir vienintelė Šešuolė, apie kurią Alekna rašo pristatydamas 1925 metų Ateities 11-ą numerį, nors galėjo ir anksčiau: nr. 9/10, kur buvo paskelbtas cituotasis tikrai Nėries eilėraštis [beje, turiny atskleistas slapyvardis: 2. Neris (S. Bačinskaitė). Vakaras pajūry (eilės) 389], irgi buvo Šešuolės slapyvardžiu pasirašytas eilėraštis (p. 408) – Marijampolėj 1925-09-04 parašytas „[Aš laimę pyniau išsvajotą]“ – irgi be individualybės ženklų. Viktoras Alekna:

Lapkričio pabaigoje išėjusiame „Ateities“ Nr. 11 išsp. eilėr. „Pajiesy“ bei „Jiesios krantus dengia sniegas“ ir vaizdelis „Saulės taku“ (p. 451–453), pasirašyti Neries slapyvardžiu, o eilėr. „Žydėkite, gėlės!“ pasirašytas Šešuolės slapyvardžiu.
Šešuolė – tai marijampolietės moksleivės Kotrynos Kuncaitės slapyvardis. Jai SN rašė atsakymus dėl [Ateičiai] atsiųstų eilėr., du jos eilėr. ir buvo išspausdinti 1925 m. „Ateityje“. Jų skiriamoji žymė – po eilėr. nurodyta vieta ir data. Kad Šešuolės slapyvardžiu vėliau pasirašinėjo S. Nėris, prisimena J. Laurinavičiūtė. Kodėl Salomėja pasisavino kito asmens slapyvardį – sunku suprasti ir paaiškinti. (Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 1, p. 130)

Taigi, motyvo – nėr. Liudinininkė – viena (artima draugė). Skiriamoji žymė – labai silpnas argumentas: Kuncaitė pradžioj galėjo rašyt po savo eilėmis vietą ir datą, o paskui neberašyt – kodėl būtinai turėjo būt nuosekli? Dar vienas dalykas: tarp Salomėjos Nėries rankraščių nėr nė vieno eilėraščio, esą skelbiant pasirašyto Šešuolės slapyvardžiu, autografo – Alekna rengdamas Raštus sakosi viską peržiūrėjęs, ir būtų susiejęs, ir tai būtų buvęs vos ne nepaneigiamas argumentas, kad Nėris naudojo ir šį slapyvardį.
Aišku, teigt, kad leidėjai buvo visiškai teisūs neįleisdami Šešuolės tekstų į Nėries Raštus vos vieną eilėraštį aptarus, – nerimta, bet nuojauta sako: ne, ne Bačinskaitės šitas slapyvardis.
Norint galutinai įsitikinti, reiktų vėl surinkt tuos Aleknos minėtus 17 esą Nėries→Šešuolės eilėraščių ir pasižiūrėt, ar bent viename yra kokia nors tikros poezijos bent jau žiežirba, ar jie bent kuo nors panašūs į Nėries, ar tokio pat lygio kaip tie du, tikrai priskirtini Kotrynai Kuncaitei.
(Gal koks bakalauras ar magistras, turintis polinkį tekstologijon, užsiimtų? tema juk gan įdomi.)

(82) Teisybės link

Drauge perskaitęs straipsnį „Lietuvos kultūros paveldas skaitmeninėje erdvėje“, kuriame pranešama , kad:

,,Draugo” leidėjas Lietuvių katalikų spaudos draugija, atstovaujama ,,Draugo” direktorių tarybos, su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblioteka pasirašė sutartį dėl dienraščio archyvo skaitmeninimo. Lietuvoje Europos Sąjungos lėšomis vykdomas projektas siekia ,,Draugą” padaryti Lietuvos bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmeninto kultūros paveldo duomenų banko dalimi, kurio virtualiomis paslaugomis jau dabar naudojasi Lietuvos ir užsienio vartotojai per bendrą tinklalapį www.epaveldas.lt, –

prisiminiau prieš porą mėnesių LGGRC knygynėly pirką Alberto Ruzgo sąvadą Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai: Okupacijos metai, 1940–1989. Vertingas leidinys, nors pratarmėj mėginama diegt skirtis tarp nelegalios ir pogrindinės spaudos nelabai įtikina. Leidinių pristatymai palygint išsamūs, bet vienas dalykas šiek tiek nuvilia – nuorodos, kur kas yra: tepažymima, tarkim, PKM [= Pasvalio krašto muziejus], o kurie leidinio numeriai ten yra, lieka neaišku. Be to, nuorodos tik į „bibliotekas ir kitas saugyklas“, nors tikrai daug tokių leidinių saugoma ir privačiuose archyvuose (kodėl nenurodyta – suprantama, privati nuosavybė).
Beskaitinėdamas šį bibliografinį sąvadą prisiminiau savo rašgalį Literatūroj ir mene (2007-06-15; čia įdedu siųstąjį redakcijai tekstą su pora įtarpų):

Bibliografinė neteisybė
Prieš keletą mėnesių gavau dovanų du Baranausko ir Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus leidinius: pernykštį Daivos Gadliauskaitės sudarytą Anykščių krašto partizanų nuotraukų (1946–1953) albumą Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj... ir praėjusio amžiaus pačioj pabaigoj išėjusį perspaudą – 1947 metų Algimanto apygardos leidinuką Neįveiksi, sūnau šiaurės... Baranausko eilute pavadintoj knygelėj yra ir Putino „Vivos plango, mortuos voco“ pirmoji dalis, aišku, be parašo. Jei ne iš kitur, tai iš 1989 metais išėjusio Vinco Mykolaičio-Putino Raštų pirmojo tomo galim sužinot, kad eilėraštis parašytas 1944-ų vidury, plitęs nuorašais, o kaip pirmoji publikacija nurodoma: Brukline leistieji Aidai, 1967, nr. 6. Taigi dabar reikia tikslint pirmosios publikacijos laiką ir vietą. Bet: ar anykštėnai partizanai buvo vieninteliai, savo leidiny išspausdinę „Vivos plango, mortuos voco“? Nežinau. [Skaitytoja komentare patikslino: „Anykštėnai partizanai tikrai buvo ne vieninteliai, savo leidinyje išspausdinę Vinco Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“. Šis kūrinys dviem atskirais eilėraščiais, taip pat be autoriaus pavardės, buvo įdėtas 1948–1949 metais partizanų išleistoje tritomėje antologijoje „Kovos keliu žengiant“ ir jos pakartotiniame 1950 metų leidime. Šią informaciją radau prof. L. Gudaičio parengto leidinio „Kovos keliu žengiant“ pastabose.“] Ir apskritai su laisvės kovotojų leidiniais daug kebeknių. O keisčiausioji – jų statusas: yra, bet ir nėra.
Pasirodžius istoriko ir teisininko Bernardo Gailiaus knygai Partizanai tada ir šiandien (2006), regis, tik laisvos Lietuvos idėjinis priešas galėtų neigt, kad per juos iki mūsų ėjo nepriklausomos valstybės gija. O kaip žvelgiam į spausdintą laisvą partizanų žodį?
Kai jungiu internetą, pirmiausia atsidaro www.libis.lt. Surenku, tarkim, antraštę: Kovos keliu žengiant. Gaunu atsakymą: Kovos keliu žengiant: Vakarų Lietuvos partizanų eilės ir dainos, 1945–1953 m. / iš Vakarų (Jūros) srities partizanų atrinko ir parengė spaudai L. Gudaitis, Vilnius: Vyturys, 1991. Labai gerą darbą padarė prof. Gudaitis, garbė ir padėka jam, bet ir patys partizanai buvo 1948–1949 metais išleidę tritomę antologiją tokiu pat pavadinimu. Ar tai ne knyga? O jos nėra „didžiausiame daugelio Lietuvos bibliotekų suvestiniame kataloge“. Dar vienas pavyzdys. Be didelio vargo sužinosit, kad 1952 metais Valstybinė grožinės literatūros leidykla serijoj „Mokinio biblioteka“ išleido Juozo Macevičiaus ir Antano Jonyno 36 puslapių poemą Laiškas vadui. Bet pamėginkit rast K. Rivaišo tais pat metais mažiausiai 80 egzempliorių tiražu išleistą 64 puslapių satyrų rinkinį Po Stalino saule. „Paieškos kriterijus atitinkančių įrašų nėra.“ Nieko gero nepešit ir žinodami, kad K. Rivaišas buvo Broniaus Krivicko slapyvardis. Gretinamųjų pavyzdžių iš galvos būtų galima prirašyt dar ne vieną (ypač iš penkto ir šešto XX amžiaus dešimtmečio).
Matau iki čia atskaičiusių bibliografų veiduos nuostabą ir truputį susierzinimo: ko tas Gasiliūnas čia nori? Bibliotekose tokių spaudinių nėra [vis dėlto šis tas yra, ką rodo Alberto Ruzgo parengtas sąvadas], todėl jie ir neaprašyti. Nesiginčiju, tiesa, partizanai privalomųjų egzempliorių į Knygų rūmus nesiuntė, LV, UDK, ISSN, ISBN paprastųjų ar trupmeninių numerių jų leidiniai neturėjo. Nei knygos, nei periodiniai. Tiražai buvo nedideli, spausdinta rotatorium ar tiesiog rašomąja mašinėle. Bet ar tai pakankamas pagrindas neįsileist jų nacionalinėn bibliografijon? Mano manymu, tai bibliografinė neteisybė. Nes dabar jų statusas toks pat, kaip kokios nors subkultūros atstovų leidžiamų angliškai vadinamųjų zinų (lietuviška kalkė – nalas, žur- numetus; ir tuos reiktų aprašinėt).
Ginkdie ne priekaištaut kam nors ketindamas rašau šį tekstelį, o keldamas klausimą: gal ir laisvajai sovietmečio laikų spaudai reiktų suteikt tokį pat bibliografinį statusą, kokį turi okupacinė? Juk ne šiaip sau net didžiausias grafomanas džiaugiasi pamatęs eilutę, aprašančią jo knygelę Ekspresinformacijoj apie naujus spaudinius, išėjusius Lietuvoje. Mane aprašė, vadinas, aš jau esu. Kad kai kurie, ypač jaunieji, vis aktyvėjančių sovietmečio kultūros tyrimų dalyviai kartais nepamanytų, jog vienintelis šaltinis – tai, kas bibliografiškai aprašyta (iš periodikos – Tiesa, Literatūra ir menas, Biržiečių tarybinis žodis etc.).
Yra tų pogrindžio spaudinių daug išlikę; ir valstybinės įstaigos turi, ir rajonų muziejai, ir privatūs asmenys. Savo akim mačiau. Savo akim galėtų juos pamatyt ir bibliografai, kuriems siūloma aprašyt de visu. O perkelt juos į biblioteką, iš archyvinio vieneto paverst tikru spaudiniu teįmanoma virtualiai. Nežinau, kiek kainuotų skenavimas, interneto svetainės à la www.partizanuspaudiniai.lt sukūrimas ir kiti su šiuo reikalu susiję darbai, bet manau, kad biudžetas pakęstų. O gal ir organizacija, norinti vykdyt šį projektą, atsirastų? Tada ir Lietuvos bibliotekų suvestiniame kataloge libis.lt galėtų būt užfiksuotas pradžioj minėto anykštėnų leidinio ne tik antrasis, bet ir pirmasis leidimas, o kur reikia užrašyt buvimo vietą (Biblioteka), nurodytas svetainės adresas (kur yra nuskenuotasis originalas, ten jau rastų, jei kam įdomu).
Bet gal laužiuos pro jau praviras duris? Gal tyliai plušama, ir netrukus, nespėjus ateit nė dvidešimtiems atkurtos nepriklausomybės metams, laisvieji sovietmečio spaudiniai bus aprašyti taip, kaip pridera? Juk jie verti ir bibliografinės pagarbos?

Dabar manau, kad nereikia jokių partizanųspaudinių.lt. Tuo galėtų (turėtų) užsiimt epaveldo.lt kūrėjai. Skaitmeninama lietuviška periodinė spauda iki 1940 metų; o kas galėtų trukdyt imtis pogrindinės spaudos, ėjusios okupacijų laiku? Nebent pinigų stygius. Kad toks darbas būtų prasmingas, vargu ar kas bent jau viešai imtų abejot.