(1224) Visiškai tarp kito: – o kur? o kada?

— vis tas nelemtas noras aiškintis.

1
Štai iš naftalino.lt nusipirkau nuotraukėlę (7,8 x 5,4) kolekcijai „Žmogus su dviračiu“. Antroj pusėj jokio įrašo, tik matyt, kad buvusi priklijuota (išplėšta iš albumo?).
Laikas daugmaž aiškus: tuoj po karo, apie 1945-us; o vieta? „Nuotrauka pirkta Šakiuose“, – paliudijo el. parduotuvės savininkė, bet ar čia Šakiai? Miestas stipriai nukentėjo karo pabaigoj – taip, bet to juk per maža, kad drįstum sakyt: tai čia ir fotografuota Šakiuos. Pastatų liekanos? Bet su kuo lygint? Tai, kas matyti šitoj nuotraukėlėj, beveik neabejotina, buvo nugriauta, tad norint lygint reiktų prieškarinių atvaizdų. Neabejoju, yr žmonių, kurie domis Šakių praeitim, nesunkiai galėtų pasakyt, ar čia panašu į Šakius, ar ne. Tik va: nepažįstu nė vieno. (O kas per jaunuoliai? – na, šitai sužinot vargu ar beįmanoma.)
Patikslinimas (2020 III 2) Išmanantiems dalyką žmonėms pasiginčijus, vietą ir laiką derėtų nurodyt taip: Šakiai, Kęstučio [išbraukta 2020 III 4] Kudirkos gatvė, apie 1948.


2
Kartkartėm įlendu ir į skelbiu.lt nuotraukų paieškot. Paskutinįkart žiūrinėdamas, kas ką siūlo pirkt, užtikau štai šitą savilaidinį fotoatviruką (7,7 x 10,1). Nusipirkau. Parduodantis žmogus skelbime buvo pridūręs, kad jį turįs jau apie 40 metų. Neišdrįsau pakamantinėt, gal ką atsimena daugiau, nors dėl pirkimo susirašinėjom smsais, galėjau ir paskambint. Pats mėginau aiškintis.
LGGRTC svetainės puslapy apie Kalantą yra ir šitas atvirukas; parašas: „R. Kalantos atminimui skirtas XX a. 8-ajame dešimtmetyje savilaidos būdu išleistas ir platintas fotoatvirukas. Iš Genocido aukų muziejaus“.
Tokio fotoatviruko atvaizdas pridėtas ir prie skelbimo apie Romo Kalantos susideginimo 40-ųjų metinių minėjimą Kaune. Bet nė žodžio, kas tai, iš kur tai.
Lygint daiktą su atvaizdu keblu, bet vis tiek: nusipirktas fotoatvirukas labiau išplaukęs, kaip sakydavom apie mėgėjiškas nuotraukas: trūksta ryškumo; visai galimas dalykas – tai antrinė savilaida: kažkas dar kartą perfotografavo ir pridarė fotoatspaudų. 1982-ais? (Kaip tik ir būtų: maždaug prieš 40 metų.)
O kada pasirodė pirmieji savilaidiniai fotoatvirukai, skirti primint Kalantos auką? Kokia proga? Pirmosios susideginimo metinės? O gal penktosios?
Kas sukomponavo? Ar tik man atrodo, kad fotoatviruko ruošinys – dviejų žmonių darbas: viena (moters?) ranka piešė ornamentą, rašė Tautiškos giesmės žodžius (tėvyne, bet Didvyrių), o kita (vyro?) – vardą pavardę ir datą prie nuotraukos?
Gal tai ir žinoma, jau išsiaiškinta, tik paprasčiausiai neradau googlindamas (2002-ais „Baltų lankų“ išleistoj knygoj Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris šito fotoatviruko nėr, – tikrinau; ir virtualioj parodoj nėr, – peržiūrėjau).

(1108) Iš popieryno, xlix: kodėl susidegino Kalanta

ei kas imtų ir paklaustų: o kas tas Šiaurys Narbutas, kurio tekstą dabar skaitai?
Gal jau net daugiau negu prieš dešimt metų – staigiai tas laikas švilpia – nusižudęs kaunietis, rašęs daugiausia apie roko muziką, pirmiausia iš Nemuno atsimenu; nesu melomanas ar koks muzikos istorikas, skaitydavau, nes ŠN tekstuos išnirdavo žmonių, apie kuriuos nieko nebūdavau girdėjęs – sovietmečiu laisvais besijautusių,– kaip čia pasakyt? – siluetų; ir dar vienas dalykas: tie jo rašiniai atrodydavo lyg nuoskilos nepalyginamai didesnio dalyko, kuris likęs rašiusiojo galvoj.
Iš ŠN rašinio, kurį (vėl?) perskaičiau šeštadienį:

Mes buvom paskutinieji hipiai. Ilgiausiais tiesiais plaukais tuomet šlifavo Vladas Rukša, dabar žiedžiantis puodus Kalifornijoje. Kažin ar taip jau ir laimingas? Pirmųjų hipių nepažinojau. Su Kristupu susipažinau „Bomboje“. Pildė savo CD kolekciją. Iš jo sužinojau, dėl ko susidegino Kalanta. Mat tada, septyniasdešimt antraisiais, sovietai uždraudė popsešenus – mini roko festivalius Pabaltijyje. Hipiai nutarė protestuoti, metė burtus. Lietuviui nenuskilo. Romas Kalanta visai nenorėjo susideginti, bet žodis buvo duotas. Prieš užsipildamas tą trilitrį benzino, jis nusprendė geriau pasiaukoti didesniam tikslui ir sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ Matyt, Aukščiausiasis paskutinę akimirką apšvietė protą.
Vėliau Haris Počobutas dainuodavo savo kūrybos bliuzą – „Romas Kalanta užsipylė bonką benzino, Romas Kalanta mums pasiaukojo. Kodėl man skauda nugarą, tegul atsako milicijos valdyboj“. Niekas jo neįskundė. („Tikrieji hipiai“, Nemunas, 2004 VI 3, nr. 8, p. 14)

— gal šita, ŠN rašiny užfiksuota, priežastis išties buvo pirminė? Paprastesnė, konkretesnė. „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ – per daug abstraktu.
(Gal jo rašiniai sutelkti vienan daiktan? libis.lt terodo 2002-ais išėjusią knygą Iš Niujorko požeminio traukinio: [poetiniai] tekstai ir nuotraukos.)

P.S. (2020 II 21) Kęstutis Kasparas 2007-ais:

Psichikos ligonio „antis“ buvo per daug grubi, skirta visiškiems naivuoliams, iš jos juokėsi net jaunimas: „Ir kas tiktai prieš valdžią bus, apšauks, kad psichiškai nenormalus“ (iš 1972 m. gegužės 19 d. Kauno sode sukurto eilėraščio-dainos „Lietuvai laisvę“). Todėl tuo pat metu KGB metė antrą – hipių kortą. / [...]
Visų istorijų apie hipius ištakos yra ne faktuose, o „teisingame KGB agentūros panaudojime ir manevravime, skleidžiant dezinformaciją“. Dauguma kalantinės ar pokalantinės kartos kauniečių moksleivių mena mokytojus, paslaptingai pranešdavusius, kad Romas buvo hipis, ir sekdavusius paskaitėlę apie aptekusius gyviais Vakarų jaunuolius, laisvąją meilę ir narkotikus, beveik tais pačiais žodžiais, kaip ir žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. O KGB paskui tikrindavo signalus apie paslaptingos hipių organizacijos, privertusios burtų keliu nusižudyti Romą, pėdsakus ne tik Lietuvoje, bet Maskvoje ir Leningrade.

Bet jei pati KGB paleido gandą, esą Kalanta buvęs hipis, nors toks išties nebuvęs, tai kam tikrint signalus apie „paslaptingą hipių organizaciją, privertusią burtų keliu nusižudyti“? Ieškoti, ko nebuvo – na, gal ir tuo buvo užsiimama.

(916) Eilėraščių istorijos, ii: Jono Strielkūno „Lietuva“ ir Romas Kalanta

1971-ais 7000 egz. tiražu išėjusiame Jono Strielkūno rinkiny Vėjas rugiuos, kainavusiam 39 kapeikas, p. 9–10 buvo eilėraštis „Lietuva“:

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė revoliucijos raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Praėjus porai metų po poeto mirties, 2012-05-11 Literatūroj ir mene buvo išspausdintas Valentino Sventicko gurinys „Poezijos pavasaris su Jonu Strielkūnu“, kuriame minimas ir šis eilėraštis:

[...] esu patyręs, kas ištikdavo sovietmečio publiką, kai jis skaitydavo „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi.“
Tai iš eilėraščio „Lietuva“, parašyto 1967 metais.

Du verti dėmesio komentarai prie šios publikacijos:

fragmentas; 2005-10-06
Roberto Antinio jaunesniojo sukurtas „Aukos laukas“, manau,
gal prasmingiausias Lietuvoj esantis in memoriam monumentas

žygis. 2012-05-19 10:55
sako, kad ištrauka iš Strielkūno kūrybos buvo ir Kalantos užrašų knygelėje. na, bet ar mažai mitų prikurta ta tema...
Alvydas 2012-05-19 21:39
ŽYGIUI, TAI NE MITAS, NES SAVO RANKOSE LAIKIAU ROMO KALANTOS UŽRAŠŲ KNYGUTĘ, TEN APTIKAU JONO STRIELKŪNO EILĖRAŠTĮ 'LIETUVA'. PRIMENU TĄJĄ EILUTĘ: LIETUVA, - UGNIS, KURIĄ KŪRENAM IR KURIOJ SUDEGSIME VISI [vargu ar čia minima užrašų knygelė = 1972 metų kišeninis kalendorėlis, kuriame yra paskutinis Kalantos įrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“; per mažas formatas, kad galima būtų persirašyt 6 posmų eilėraštį]

Tai vienintelis atvejis, kai užtikau minint, esą šitą Strielkūno eilėraštį Kalanta buvo persirašęs knygutėn; dažniau – kad turėjęs prie savęs tą lemtingąją dieną – 1972-ų gegužės 14-ą. Štai Rimantas Kmita Modernaus meno centro interneto svetainėj rašydamas apie Strielkūną:

Simboliška, kad jo eilėraštis „Lietuva“ su eilutėmis „Lietuva – grėsmingas dinamitas, / Tūkstančiuos sukilėlių laužų“ buvo rastas Romo Kalantos kišenėje.

Nuorodos, kuo remiantis įvardijamas kišenės turinys, nėr. Spėčiau – išnaša Viktorijos Daujotytės monografijoj Gyvenimas prie turgaus (2008):

Pokalbyje (2008 03 07) Strielkūnas paminėjo faktą, kad Romas Kalanta šį eilėraštį buvo išsikirpęs iš „Nemuno“, rastas švarko vidinėje kišenėje... (p. 248)

Apsitrynusi ta iškarpa turėjo būt, nes „Lietuva“ išspausdinta žurnalo 1967 metų 9-am numery.
Dukart užfiksuota išsamiau, ką Strielkūnas šnekėjęs apie šį eilėraštį ir Kalantą.
(1) Alfas Pakėnas iš pabendravimo su poetu 2007-04-16:

Prisiminėme antrą eilėraščių knygą „Vėjas rugiuos“, klausinėjau apie atskirus eilėraščius. Pirmiausia – apie „Lietuvą“. Jį dar jaunystėje išmokau atmintinai. Poetas sakė, kad šis eilėraštis buvo kupiūruotas – išmestas pirmas posmas. Padiktavo jį, paskubom užsirašiau:

Lietuva – tai šūvis į krūtinę,
Lietuva – tai skrydis lig dangaus.
Lyg diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Pasak Jono, tas kūrinys gan greit buvo išverstas į rusų kalbą, nes juo susidomėjo Rašytojų sąjungos rusų sekcijos poetas, vertėjas Georgijus Jefremovas, vėliau vertęs ir daugiau J. Strielkūno eilėraščių. Dar Jonas pasakojo girdėjęs, jog šį eilėraštį rado 1972 m. susideginusio Romo Kalantos kišenėje – apdegusį. Prisipažino, kad dabar, ruošdamas „Raštus“ [dvitomį Lyrika, išėjo 2009], išmetė jo vidurinį posmą, kur yra eilutė „švietė revoliucijos raudonos / požemiuos įkalinta dvasia“. Kad aktoriams būtų nesarmata skaityti. Tai sakydamas poetas juokėsi. („Tegu šviečia mums mūsų Aukštaitija“, Nemunas, 2014-03-20, nr. 11, p. 13)

Ir (2) Strielkūnas šnekinamas Audriaus Musteikio 2009-ais:

„Lietuva“ buvo populiari anais, lietuvybės priespaudos, laikais. Genrikas Zimanas mus keikdavo, vadino nacionalistais: mane, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį – kad apie Lietuvą rašom. Tą eilėraštį žmonės prie kapo deklamuodavo. Jis buvo rastas Romo Kalantos kišenėje. Kai apie tai perskaičiau, mane šiurpas nukratė. Negi tos eilutės: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsime visi“ jam bus padariusios tokią įtaką? 

Cituodamas pajuodinau žodį ir frazę – galvoj tupintis neviernas tamošius raukos ir klausia: ar tikrai taip buvo? Girdėjo, skaitė, bet ar yra liudininkų, mačiusį tą apdegusią „Lietuvą“ iš Romo Kalantos kišenės? Suprantu, kvaila taip klaust, todėl performuluoju: ar yra milicijos ar saugumo tuoj po Įvykio rašytuose popieriuose minimas apdegęs eilėraštis? Ar tokie popieriai išlikę? Nežinau. Ir dar vienas klausimas sukiojas: jei būtų toks eilėraštis rastas Kalantos kišenėj, ar nebūtų Strielkūnas pasikviestas „pasikalbėt“? Gal ir ne.
— Suprantu, ne viską šia tema esu perskaitęs. Gal jūs galėtumėt nurodyti, ką dar reikia peržiūrėt, kad visiškai dingtų net abejonės šešėlis? Manau, tai itin reikšmingas dalykas lietuvių poezijos istorijai.

(569) Tarp kitko: ir Kaune galvoti galima

[Tikiu, tikri kauniečiai turi humoro jausmą ir supras šitą parafrazę.]
Taip susiklostė, kad paskutinį 2013-ų savaitgalį praleidau Kaune, kepyklėlių mieste: praėjus mėnesiui, labai norėjos ant rankų palaikyt anūkę, be to, pasižiūrėt, kaip ten vaikai įsikūrė naujoj vietoj.

Šeštadienio vakarą Laisvės alėja eidamas pro naujametėm girliandom šviečiantį Muzikinį teatrą, prisiminiau Lino Vildžiūno straipsnį naujausiam Kino numery.
Lenkų režisierė Agnieszka Holland čekų televizijai sukūrė trijų dalių miniserialą  Hořící keř (Degantis krūmas). (Rodytas ir per „Scanoramą“, deja, nemačiau.)
Veiksmas prasideda 1969-01-16, kai Vaclovo aikštėj Prahoj susidegina Janas Palachas (1973-ais, kad jo kapas nebebūtų valdžiai nepageidaujama įtartinų asmenų lankymosi vieta, palaikai ekshumuojami ir sudeginami). — Apie kitą žmogų galvojau eidamas pro Romo Kalantos paminklą (pagarba Robertui Antiniui jaunesniajam už būtent tokį priminimo ženklą), apie Janą Zajícą (kurio asmenvardis kažkaip savaime primena Kazio Binkio Generalinės repeticijos personažo asmenvardį Zajončekas), – žmogų, kuris susidegino toje pačioje Vaclovo aikštėje tų pačių 1969 metų vasario 25-ą.
Kalbėdami apie istoriškai lemtingus žmonių veiksmus, neišvengiamai [?] peršokam į kitą lygmenį, aukščiausiąjį, kur jau pateisinami ir skambūs žodžiai, nes tik taip manom galį priartėt prie „tiesos“: Jano Palacho (ir Romo Kalantos) intencija buvo įkurti laisvės siekio ugnį (archetipus pasitelkiant, prometėjiškas veiksmas); o Jano Zajíco? – neleist užgesti laisvės siekio ugniai [ji jau geso]. – Kas sunkiau? – Mano manymu, neleist užgesti.

(81) Errata.lt

Laukdamas futbolo, kad ir kaip karšta, vis dėlto nutariau bent dalį knygų sugrąžint į vietas lentynose. Sudėjau ir Vytauto P. Bložės poeziją, kurią buvau ištraukęs prieš 05-18 (Bložės naujausios knygos aš ir kt. dykaduoniai pristatymą).
Įžangos žodžiui tąkart pasirinkau paskutinį posmą iš 1965-ais rašyto eilėraščio (rinkt. Sena laužavietė, 1982, p. 66):

poetas turi teisę suprasti
viską taip kaip visi
arba taip kaip kiekvienas
supranta savaip

Poetas vėliau prisiminė buvęs išsigandęs, kad tik nepradėčiau cituot priešpaskutinio posmo, nes ten likusi bjauri korektūros klaida. Išspausdinta:

poetas turi teisę gyventi
visų gyvenimu
netgi tų kurie nužudė
arba pamiršo gyventi

Turėjo būt ne nužudė, o nusižudė; taip buvę ir rinkiny Iš tylinčios žemės (1966).
Citavau ir chrestomatinį V.P.B. eilėraštį apie tėvą, kuris padaręs vyną butelius užkasa į žemę sode, kad vynas subręstų. Sujungiau: esą greičiausiai iš tėvo poetas paveldėjęs poezijos brandinimo meną, nes pastaruoju metu leidžiamosios jo knygos dažniausiai rašytos prieš keliasdešimt metų. Kadangi teko prikišt nagus prie 1996-ais išėjusios eilėraščių poemos Ruduo, už kurią poetas kitąmet tapo PP laureatu, priminiau, kad ji sukurta 1980-ais.
Iš V.P.B. pasakojimo tąvakar Rašytojų klube paaiškėjo, kad ir naujoji knyga, aš ir kt. dykaduoniai, panašaus likimo; dauguma eilėraščių sukurti po Romo Kalantos susideginimo, kai virš poeto galvos buvo pakibę rimtos grėsmės debesys. Pradžioj datos buvę prie eilėraščių, bet jau maketo stadijoj leidėjai pasiūlę nuimt – esą gražiau būsią be tų datų. Bekrapštant skaičius, kaip prisiminė poetas, ir vieno eilėraščio paskutinė eilutė buvusi nugnybta – net pacitavo kokia – deja, tada bemat neužfiksavau, o dabar nebeprisimenu.
Kam visa tai rašau? Jau seniai sukiojas po galvą mintis, kad gal prasminga būtų turėt kokią svetainę errata.lt, kur būtų galima fiksuot tokius nesužiūrėjimus, apsirikimus ir pan. Sov. laikais būdavo atskirai spausdinami lapeliukai „Kaidų atitaisymas“ (prie minėtos rinktinės tokio lyg ir nebuvo, nes šiaip visąlaik juos priklijuodavau, kad nenusimestų, prieš tai pataisęs tekste); dabar tokie dalykai – retenybė. Kad likusios klaidos neatitaisomos, manau, dažniausiai lemia leidėjų keistas įsitikinimas, esą tai pakenksią jų prestižui. Bet juk: kas dirba, tas klysta. Kas bijo prisipažint suklydęs ir pasitaisyt, tas?..
Tekstų autoriai, manau, visada už tai, kad jų rašiny liktų kuo mažiau klaidų; ištaisyta klaida jau nebe klaida.
P.S. Įdėjęs šį įrašą patikrinau: adresas www.errata.lt kol kas laisvas.
Foto: PPp iš Laisvės pr., prie Čiobiškio stotelės.