(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-06-01

(757) Tarp kitko: apie iliuzijas

Balio Sruogos gimtuosiuos namuos Baibokuose norima atnaujint memorialinę ekspoziciją. Paprašė, kad šį tą nuskenuotumėm iš rankraščių. Be kita ko, ir skaudųjį laišką Petrui Cvirkai, rašytą 1946-ų liepą iš Birštono, kuris pirmąkart buvo paskelbtas 1988-ais Pergalėj, įdėtas ir rinkinin Rašytojas pokario metais (1991).
Dar kartą perskaičiau.
Sruogą apėmusi desperacija. Ir kūrybinė, ir egzistencinė.
-----------------------------------------------------------------------------------------
Per du mėnesiu parašyto Dievų miško „‘svarstymas’ užėmė 12 mėnesių – ir dar ne galas! [...] mano kritikam mano medžiagos pakanka, tik jie mano, kad ‘kitiem’ per maža, atseit, jie vieni razumni, o kiti – durniai. Ne! Aš tokios pažiūros negaliu laikytis, man visi skaitytojai razumni.“ — Šitas Sruogos minties pasažas pasufleravo, kaip turėtų būt formuluojamas po karo dominavęs reikalavimas rašytojams: turi rašyt taip, kad ir durnam būtų aišku, ką nori pasakyt; vaizduoti negana, turi dar ir paaiškint, kaip tas vaizdas turi būti suvokiamas. (Prisiminė sov. kariuomenėj [ir ne tik] anais laikais populiarus posakis: „Для особо тупых повторяю: etc.“ – Kad visiem viskas būtų aišku, – štai ko reikalauta iš literatūros stalinmečiu.)
-----------------------------------------------------------------------------------------
Ech! Pernai rudeniop ir žiemą buvau atgijęs. Buvo atsiradę kūrybinių jėgų, kokių seniai nebeturėjau, – Pats gerai žinai dėl ko: atėjo žydrumas, atėjo Žydrioji į mano dvasią. [Neįmanoma „konkrečiai“ įvardint jausmą, kuris ištinka vyrą (susituokusį, žmona pora trejetu metų jaunesnė), kai jam 50+, – merginai, kuriai 20+ ir kuri norom nenorom primena dukrą; įmanoma tik pasitelkus lit. priemones.] Bet ir čia likimas pasityčiojo [...].
Viešnelė Žydrioji – Aldona Daugėlaitė (*1923; [Sruoga *1896]), ketvirtakursė medicinos studentė, atlikusi praktiką Birštone, buvo suimta 1946-ų kovą, kaltinant, kad, su kitais, teikė „sanitarines medžiagas“ partizanams. Per teismą prisipažino tai dariusi. – Sruoga pradžioj tikėjosi esąs „pajėgus“ ją išlaisvinti (rašė laiškus Justui Paleckiui ir kt.; po to tikėjosi, kad pavyks padaryti taip, kad liktų Kauno darbo lagery; nieko neišėjo, kaip ir turėjo neišeit: Žydrioji atsidūrė Vorkutoj; Lietuvon, jau kaip Mikailienė, grįžo tik 1957; gyveno Kaune). – Žydrioji apie Sruogos mirtį (1947-10-17) sužinojo dar laikoma Kaune, darbo lagery, – pamatė laikraštį su nekrologu (Lietuvoj vis dėlto užtruko / buvo užlaikyta).
(Tikimybė, kad ims ir paleis Žydriąją lyg niekur nieko, jei tik kas Didelis ims ir užtars žodį, juk buvo lygi tikimybei, kad ims ir išleis Dievų mišką, koks jis parašytas. – 0,000001 [nežinau, kiek nulių po kablelio turi būt].)
-----------------------------------------------------------------------------------------
Kad ir kas, kad ir kaip, vis tiek žmogaus galvoj ima ir prasikala vilties daigas; kvailas, naivus; iliuzija:
Aš niekuomet jokiai partijai nepriklausiau, į jokius partinius rėmus netilpau, buvau poetas visiem lietuviam. Jei būčiau jau nusprogęs, toks ir pasilikčiau. Kam bus naudos, jei senatvėje susiaurėsiu?
O, sakyk, kas būtų, jei Vyriausybė ir Partija [sic! – Sruoga sukeičia dėmenis vietom] žiūrėtų į mus, turinčius virš 50 metų, kaip, pavyzdžiui, į išmirštančios zubrų giminės paskutinius palikuonis? Vis tiek mes jau greit mirsime. Vis tiek mes jau jokioje prieštarybinėje veikloje nedalyvausime, vis tiek prieš tarybinę santvarką nieko nerašysime. Jeigu leistų mum rašyti kartais šį tą ir „ne pagal liniją“, šį tą saviškai, individuališkai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį? [Vargu ar reikia čia įterpt, kad savaime suprantama; neleistina!, bent stalinmečiu.] Nuo to niekam nieko bloga nepasidarytų, tarybinei santvarkai nepakenktų gi! O nauda – propagandinė! – būtų didelė. Visiem būtų aišku: – Va, Tarybų santvarkoj gyvena ir kuria poetai visiem lietuviam! Tarybų santvarka juos priglaudžia, juos remia! Visos kalbos, kad Tarybų santvarka rašytojus gvoltavoja, – yra tuščias prasimanymas, yra tiktai piktas šmeižtas!
Šitokią išimtį padaryti išmirštančiai stumbrų giminei – būtų išmintingas žygis visais atžvilgiais – ir kūrybiniu, ir politiniu, ir propagandiniu.
Įtakingas dabar vyras esi, – pagalvok apie tai.
Gal Cvirka apie tai ir pagalvojo. Nieks to negalėtų patvirtint ar paneigt. Ir numirė 1947-05-02 (neparašęs pirmojo lietuviško romano pagal soc. realizmo principus).
Kas išgelbėjo Sruogą nuo iš(si)gvoltavojimo? – Mirtis. – Kito atsakymo nėr/nerandu.

2 komentarai:

  1. Praktiką Druskininkuose? Sruoga tai gydėsi Birštone.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, taip, Birštone. Žioplas per visą pilvą. – Ačiū, pataisiau. (Štai kaip nutinka, kai nesi jokiuos kurortuos gydęsis.)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)