Vienas iš būdų: prastas poetas apie tai, kas verta rimtos šnekos (arba: tik pasišaipyt),
kuria „poetišką“ (arba lyg ir „sarkastišką“) tekstą.
Prastas poetas Juozas Nekrošius šiandien bibliotekon atkeliavusiame
Nemune (2015-06-04–17, nr. 13, p. 8):
Ekspromtas varnėno garbei
Tai grįžai,
Varnėne emigrante,
Kur sode supuvę inkilai,
Kur be noro žydi senos vyšnios,
Kur...
Neišvalyti šuliniai,
Kur...
Nėra jau kam pasiklausyti
To švilpimo –
Lyg atodūsio kraupaus...
O, varnėne,
Kas apleisto mano sodo gėlą
Tartum skausmą smilkiny užspaus?
Na, prastas eilėraštis, ir tiek. (Kaip ir Vacio Reimerio – ir anie, ir dabar eiliuojami.)
Mėginant apsitvarkyt popieryną šitas bilietas pasipainijo. Atsimenu, eidamas buv. Thomo Philippso krautuvės link pagalvojau: o gal kartais Koršunovas bus pasirinkęs Nykos-Niliūno vertimą? Deja. Ir Nekrošius, ir Koršunovas – Churgino. (Ar bent svarstyta, kurį rinktis?) Žiūrint ir klausantis, buvo atėjusi mintis: geriausiai vertimų lyginamąją ekspertizę galėtų atlikt Polonijų vaidinęs Vaidotas Martinaitis – bene didžiausias natūralios kalbėsenos šalininkas. Suprantu, režisieriams svarbiausia idėjos etc., o aktoriams (ir kai kuriems žiūrovams-klausovams) rūpi ir teksto faktūra. Ar bus pastatytas vertas dėmesio Hamletas, pasitelkus A.N.-N. vertimą? Gal Varnas kada imsis ar kas iš jaunųjų?
