(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-04-29

(746) Iš popieryno, xxiii: trys Petro Juodelio įžvalgos

Žvelgiant į pirmosios Lietuvos Respublikos laikų literatūros champ, du žurnalu reikšmingiausi regis: Keturi vėjai ir Pjūvis. Svarbiausi vėjininkai įknyginti; pjūvininkai – irgi: Aisčio Raštai, Antano Miškinio Rinktiniai raštai, ir Motiejaus Miškinio Rinktiniai raštai išėjo, ir Viktoro Katiliaus net kelios knygos. Vienintelis Pjūvio redaktorius Petras Juodelis vis dar beknygis.
Rašė net lagery ir tremty. Prasidėjus Atgimimui, šis tas iš jo rankraštinio palikimo buvo paskelbta: Sietyne „Hamleto mįslė“ ir „‘Pono Tado’ šviesa ir šešėliai“ (nr. 4 ir 7), taip pat keliolika fragmentų iš nebaigtos knygos Jo didenybė karališkoji opozicija (Krantai, 1989, nr. 7; Pergalė, 1990, nr. 10; parengė Irena Tumelytė).
Išplėšoj iš Pergalės:
Gerai įsižiūrėkite į savo epochą, į jos gyvenimą, ir paaiškės, kad kiekvienas žmogus, kurį stebėsite, yra Hamletų arba Klaudijų giminės, Horacijų arba Laertų rūšies, Polonijų porūšio, Rozenkrancų ir Gildenšternų, Ozrikų arba duobkasių šeimos. [...]
Klaudijus ir Hamletas – tai Rytų Europos figūros. Čia jos visą laiką kovoja tarp savęs. Be kita ko, Lietuvoje ir Lenkijoje paprastai pralaimi Klaudijus, o Maskvoje visada sukaustytas grandinėmis beviltiškai veržiasi į laisvę Hamletas.
Gal būtent Šekspyras ir išgelbėjo anglų gyvenimą nuo lemtingo vidinio konflikto, perkeldamas jį į literatūrą. (p. 100)
----------------------------------------------------------------------------------------------
Kai koks nors autorius iš meno reikalauja besąlygiškai tarnauti jo gynėjo ir užsakovo „proletariato reikalui“, vadovaudamasis tuo, kad atseit menas ir anksčiau tarnavo valdančioms klasėms, tai liudija, kad šis autorius nesupranta meno prigimties ir nepakankamai žino faktus.
[...] „Buržuazinio rašytojo, dailininko, aktorės laisvė yra tik užmaskuota (arba veidmainiškai maskuojama) priklausomybė nuo pinigų maišo, nuo kapitalo.“ – Bet argi visa tai, kas buvo didinga buržuazinėje literatūroje – Balzac, Flaubert, Baudelaire, Ibsen, Anatole France, Romain Rolland, – argi tie vardai nebuvo buržuazijos pasmerkimo, o ne priklausomybės nuo jos išraiška? [...]
Socialistinė literatūra irgi bus ta literatūra, kuri atskleis tragiškai neišsprendžiamus socialistinės santvarkos prieštaravimus. Tikriausiai tai bus realizmas, socialistinis realizmas – tikrąja, o ne sufalsifikuota šio žodžio prasme. (p. 106)
----------------------------------------------------------------------------------------------
Negali būti rašytojų, prisitaikiusių prie sąlygų: tai jau ne rašytojai. (p. 107)
Vargu ar sulauksiu Petro Juodelio Rinktinių raštų, – pagalvojau.

6 komentarai:

  1. Nėra visai jau taip beknygis, 2003 yra išleisti atsiminimai (jiegu jie įeina į Raštų sąvoką) – „Tremties atgarsiai, 1948–1958“.
    Tiesa, išleista Panevėžyje ir tik 150 egz. tiražu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nesu matęs ir skaitęs Pačios minimos knygos. Ar tai tikrai to paties Petro Juodelio?
      (1) Turėtų būt: Lagerio ir tremties atgarsiai;
      (2) Pjūvio redaktorius ten buvo 12, o ne 10 metų.
      Ieškosiu, aiškinsiuos; kol kas (manau): tas P.J. – beknygis.

      Panaikinti
  2. Virginijau, esat teisus. „Tremties atgarsiai, 1948–1958“ autorius - Petras Juodelis, bet ne tas, ne "pjūvininkas".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už patikslinimą. Nebeieškosiu; be to, mūsų bibliotekoj tos Panevėžy išleistos knygos nėr.

      Panaikinti
    2. Tuomet klysta ir klaidina visa LIBIS sistema. Ten šita knyga priskirta prie to Petro Juodelio (1909–1975).

      Panaikinti
    3. Visi klysta; —vg— klysta (o Inga pataiso), net ir sistemos klysta, tik pataisyt sunkiau :)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)