Prieduras: Donelaitis majoro Sibiro tremtinio veidu

mjr. Adomas Augustinas

Prisiminiau, ką buvau prisiminęs gegužės 7-ą.
Tądien iš antro aukšto lango buvo nuleistas ir visądien, net per naktį kabojo plakatas, skirtas K.D. 300-osioms gimimo metinėms.

D-tis, 1964-01-03 nupaišytas Eriko Varno (1924 Žitomire – 1991 Vilniuje; daug ko pripaišęs ir prilipdęs; tarp kitko, ir medalių – Leninui Vilniuje, Genrikui Zimanui etc.). Kelionių vadovą po Karaliaučiaus kraštą parengusio Valentino Juraičio nuomone, tai sudvasintas kūrinys.
Kai pamatau šitą/tokį „Donelaitį“, vis prisimenu: piešiant portretą, pozavo iš Sibiro grįžęs ir dailininko namuos Žvėryne kurį laiką gyvenęs (pusbroliai) aviacijos majoras, buvęs Karo aviacijos dirbtuvių vedėjas Adomas Augustinas.
(Nespręsk pagal dalį – spręsk pagal visumą. [Eriko Varno gyvenimą ir kūrybą turėdamas galvoj šitą sakinį parašiau.])
 
Post scriptum.  Erikas Varnas mirė 1991-11-12; Dienovidy, 1991-11-22/29, p. 8 buvo išspausdintas toks Vytauto Mačiuikos parašytas In memoriam:

Išėjo iš mūsų tarpo, iš gyvenimo Erikas Varnas. Paliko mus skulptorius, medalininkas, filosofas-romantikas, sulaukęs 67 metų. Jaunystėje jis „bandė pagerinti“ stalinistinio komunizmo modelį, sukūrė ištisą traktatą, kaip tai padaryti, ir nuvežė į Maskvą. Čia Kremliaus pareigūnai perdavė E. Varną saugumui, kuris, ištardęs dailininką, jį paleido ir liepė „nekišti nosies“ į politiką. E. Varnas pasinėrė į kūrybą, lipdė portretus, statė antkapinius paminklus, liejo iš metalo savo medalius, aktyviai bendradarbiavo to meto spaudoje. Suruošė ne vieną personalinę darbų parodą. Šiandien ne visi skulptoriaus E. Varno kūriniai mums priimtini, bet kas padaryta – padaryta, ir, kas vertinga, liks muziejuose ir kolekcionierių rankose. O padaryta labai daug. Lieka pastatyti paminklai iš granito, kurie rymos ir vasaros žalumoje, ir sniego pusnyse, primindami neramuolį skulptorių, visada užimtą, skubantį, pilna galva įvairiausių planų ir sumanymų, kurių jis nespėjo įgyvendinti.
Tegul jam bus lengva Antakalnio kalnelių žemė.