Stebėjimas

[Robertas Danys]

           V. Gasiliūnui

[l. 1:]

Marionetiškas pasisukimas
tau dar neduoda
teisės
iškopt iš bedugnės
suskretusio dugno

minčių paralelės
taip drasko
nevarstomų durų
aidą
kad štai
ir nebylūs keliai
jau varva pavasario nuojauta
ir tavo blakstienos
lyg primena
ežį

Įsisupk
į savo besmegenį
laiką
prakąstą
degančios traumos
ir viso
kažko
kas yra
tik pilki
tavo jausmo šešėliai.

Kodėl
aštrumu atsiduoda
vienatvė
ir kaukolių
kraujas
bespalvis
bemiegis
sučeža sparnais
kur vienatvė
pražiodžiusi burną
dar ilgisi skonio
tyros
išdavystės.

[l. 2:]

Kad tik
tavo žodis
įsmigtų
į mano krūtinę
ir poringėm
volungės
tupinčios ant žolės
sukauktų
vilkais
Ak      žodi

Žinau. Paslapčia
atsirėmęs į laiką
tu klysti
ir jau nežinau
nežinau ar vaikaičiai
atleis
tą nuodėmę
bėgant išmokti
hetitų kalbos

Apsiverčia pasaulis
ir moterys
šovusios žvilgsniais
į dangų
pavirsta
gėlėm.
Tavo krūtys
taip dvelkia
medum
O naktis
japoniško posmo
šešėly
paglostys tau veidą

Kodėl ir kodėl
tu sugriaudamas
ilgą klajonę
apipini sukantį
laiką ir tai
ko nebuvo nėra
tik lieka
kažkur

[l. 3:]

Gyslų prakaitas
mirštančio kojos
apskritai –
paskutinių namų
išsvajotas
kavos
ir žolės
nesuvirškinto
žiedo kvapnumas
Pavasario plytos
minkštumo gelmė
jai užmiegant.

O lytys
mano tyliojo
kurčiojo
medžio pavidale
skursta
Tu tiki
paukščio kojos
ir volungės
arkliškos pėdos
ir dantų
iškritimo
dzingsėjimu.

Prasmingojo žemės
parketo
ir medžio
į viršų šaknim
kur
ne nuogos
ne nuogos
o mėlynos
moterys.

Aš dar spėsiu
paliest tavo plauką
lyg riedantį
lango
sopraną
Ir klyksmo
su tavo kvapu
išdarkyto
šaligatvio
pieno
nerasti neleisiu
Namo kruvinos
rankos

[l. 4:]

suleis tau
į smegenis
kodą
sugriuvusio juoko.

Ak tos plytos
lyg moterys
bėgančios
žalio sudeginto miško
klavišais
ir grojančios
mano balsu
tarsi durų
kabliukais.

Ir gatvių
velvetas
neguos
tavo muilino
sąžinės kailio
kai likimas
iškris
lyg užmėtyti paltai
lyg sniegas
toks juodas
ak juodas.

Ir į veidrodžio
šukės skubėjimą
liesis
Šopeno gaida
tu pilkuoji
it šonuose stovinti
būtino melo
kaliausė
Kris riba
per lentas
subadyta
vinim
mano meilės
spygliuotoji pusė.

O tie     tie
su begonijom
kelnių
tuščioj begalinėj
kišenėj
rodys baltams kelius

[l. 5:]

Ir balandis
kaip gulinti
gulbė
kapos
mano sakinio
tuščiąją pusę
Tik paskui
toj koliažo
tyloj
lyg juodoj
mėnesienoj
verks nespėję
išmokti
kalbų.

Tris šimtus
nušviestų
tavo ilgesio
metų
bels varpai
į duris
kurios klyks
ir ganysis
žydram horizonte.

O kodėl      ?
Tik simbolinio
vieneto
pavergtas pirštas
sujudės
kur negalima
padėti
kreidos
ar šiltesnio
likimo sekundės

Ir todėl
marionetiškas posūkis
toks
netikėtai
staigus
tarsi tavo blakstienų
– lyg ežio – spygliai

[l. 6:]

Bėgs per griaunamą
ainių virpėjimo
dirvą
su nuodėme
bėgant išmokti
hetitų kalbos
Kad tik krūtys
lyg saulė
nenusileistų
lyg kasdienio
griuvimo giesmės
nutylėjimas

O kai vamzdžių
oktetas
juoksis
iš vargano
krano diskanto
trykš keista
nujautimų
banga
ir lies
tavo skruostą
savais purvinais
o vėliau
nuplautais
ir
gražiai apkarpytais
ramentais

Knygų rašto
išmokt
kriskit
kriskit
kryžiuočiai
kaip aš kad
krentu
prie jos kojų
lyg medis

Išraižyta ant suolo
manoji širdis
lips į geliančią
kaklo
bedugnę
lyg bučinio
lauktų
lyg grąžintų
tarp senelio
trikojės
lovos
įstrigusį kliedesį

[l. 7:]

O keturišimtaisiais
cyps
nukąstas
tarsi kirviu
tavasis sakinys
iškreipęs
pusę vaisiaus
tiesos
tikrovės
ar kėdės
ar stalo
postsusilietimo

Krūmokšnių
viesulo
tikybos neišmoksi
nes tu esi
tik veidrodis
gimimų
sienos
išleidžiančios po vieną
ar po du
sukandžiotus
ir murzinus
de mo
gra fi
nius vienetus

Na kurgi kur
sulindusi į kūną
tiesa
nuspalvinta
vaikystės
trupiniais
ir artimos ligos nujautimu
su sėdinčia
ir reginčia
prie kryžkelių
– sustok –
išniekinta
klejonė.

Kad nieko
nieko
naujo
ten
kur naujo
daug

[l. 8:]

kur gašlūs
protrūkiai
apvainikuoja
tavo kūną
sustingdžiusį
ore šiek tiek
per liūdną
rudą
gulbę

Kapinėse
šalia rožyno
tavo
pirštų
lyg varvančių
peizažų
atspaudai

Tik ainių
ar vaikaičių
prasmę
sulydo tylumos
gerumo
gyslos
judanti
lyg plaučiai
diafragma

Matyt ne taip
per žemės kiauro
šono svają
medinėj lovoje
išniekinto protrūkio
vienišas stiebas
linguos

Tarp psichoterapinių
pirštų
tvarka koridorius grafikas
išplaukę
veidai iš nuojautos
ir
arklio akys pūliuojančios
verks
lietuvišku gintaru

[l. 9:]

Tik liūdnai
ant vėjovartų kamblių
siela
lyg opi votis
suskaldys
skambančią erčią

Gėdos raištį
nuo veido nudrėks
desperatinis jausmas
kur gyvena
kiti
sanatorijoj
skaldo tą dangų
citatom
lūžta lyg adata
vakaras
ir eschatologija
retkarčiais
rodos
teisinga šaka

Štai
proto miegojimą
lanksto
ūkas
gimdąs planetų sistemą
Išdarkytais
griaučiais
prėskas rytas
į piliastrą
atrėmęs stuburą

Palaidotos
dievo žydrynės
kančia
vis dar plaikstos
it vėliavos
nešančios rūpesčio
lūžį ir gėdą

Kodėl ir kodėl
aš esu
ir tavoji krūtinė
mano potekstės
prasmę sugauna
lyg
gaudytų kas
nuo tylos
mėlynųjų bažnyčių
šnekėjimą skurdų

[l. 10:]

Dar kito
kia galybė
sugrį
žta į čia
kur takuojantis
kelias
keliuojančiam takui
išdrasko
vienintelį laikiną
orga
nizmą sugriauna

Tik braškių
spalva
po dešiniąja tavo krūtim
jau nekvepia braškėm
kaip tenai
už ribos
į kurią
atsimušę riksmai
virsta pelenu
pelenu virsta
ir sminga
į grimztantį
nuojautos geismą

Ir balandis
nusukęs į šalį
visas
biosroves
pakelia antakį
Šičia gimė
riksmų realybė
suglaudusi erdvę
tik ar gimė
įprasmintas
vaiko kreida
sakinys
ant dar statomos
sienos

Lyg Demiurgas
suprastinu
meilės dejonę
ir miegą iš ryto
kai taip
gelia kojas
medinėje lovoje
Ir viskas sueina
į vieną
į geidžiamą tašką

[l. 11:]

Tik dabar
tarp kančių turinių
lyg tarpupirščių
katarsis svaigina
katarsis
užglamžo
eugenikos blaivųjį
protą

Ir tik
ezoterinis
mano kalbėjimas
atsiverčia į
egzoterinę
tavo dejonę

Kai prasravos skreista
šapėjimu traino
kankalas murglinas
ramto svetimo
švidrą
Magus tas kemėza
ryto godos
pramanytas

Ir kūno kitimo
jau nejaučia
rankos
tik horizontalės
staiga
tarsi žvilgsnis
per miegą
pabunda
jau vertikaliai

Ir tai
ko tikiesi
visai nepajutęs
pats sau sugalvoji
Tik ar
ar
kitų užrūdijusios
akys
įžvelgs
už sulaužyto
patalo tinklo
ką nors

[l. 12:]

kas bevertas
tiek žodžių stulpais
tarsi varnų
ant stulpo
ar kojų
po liemeniu

Trankumo beribiam
kančių
labirinte
sustoja
žolės lyg įstiklintos
įstrižos akys
išsekintos varvančios
vasaros

Galbūt
kritime
į tratėjimo siautulį
šmaikštų
išaugs
palergonijom tulpės
o tulpėm radastos

Tik kaip
kaip išskirti
gašlų pyktį
ainių drovumą
kai tavo krūtinė
tokia nelygi
tarsi kalvos
kurias
nugalėjau
bet žemėn pažvelgt
nedrįstu

Tik prietemos
prizmėj
surandame
lazerio prasmę
ir sakinį
krutančiais pirštais
suvarom į veną
kad tik paklusniau
ir ramiau
tu miegotum

[l. 13:]

kai mano
bešališkas noras
užgrius
tavo dangų
suskaldytą lyg
magistralės asfaltą.

O pranašas nokina žodžio sėklą
ir ruošia
atsiduodančiai
kelių vainiką
Tu esi tarp pirmos
ir antros
tarp nuogumo
ir juoko
stebuklo

Aš dar
prisikrovęs
stebukliško mūro
lyg siekio
sužeminti
tai kas sugriuvo

Knygų rašto
išmokt
kilkit
kilkit
kryžiuočiai

Jūs akli
kaip sena
geltona pavėsinė
su išėdų
pėdsaku
dešiniojo kampo
gerklėj

Šiaip ar taip
visi mes
demiurgai

Ir jau
trys oktetai
tik choras

[l. 14:]

Nes tavo
voratinkliais
saugotą dieną
išardė
lemtinga pirštuota
aistra
kaip išskabo
kombainai
rugius
o palieka
tik grumstą
įpintą į grožio
mintis
tarsi musę
ir vienišo
eterio
pirmą
rytinę
programą.

Kuriame suledėjusiam
kaime
išgirsta
venerišką bylą
Konsonansas
paguodžia
ir vienišas
bandšunis
traukia per stepę
nuklotą
minčių
suspygliavimu
Dekadansas many
vis dar jaučiamas
nes
po pirmosios nakties
tavo rankos
užlūžo
ir jau nebegrįžo.

Činčibero sėklų
užvalgykim
nes per žilą
ir skęstantį
plauką
neprasimuša
mažas
aistros vabalėlis
ir falcetas
jau girgžda

[l. 15:]

Eventualus
mano
ar tavo
pasitraukimas
nuo melsvų
statinių
ar kvadratinių
lovų
simfonijos

Fatumo
baisųjį alkį
jaučiu net ir kūnu
nes kaitmuo
mano kūno kaitmuo
nebežiūri
į skrendančio vanago
plunksnas

Patologiška
buvusio laiko
prasmė suvingiuoja
į žalstančio gėrio
prasmingą
spygliuotąją
meilės pusę

Tik tavoji
konstanta
dar vis ta pati
nors ir veidrodžio
šukėse
keičiasi
spektras
tavųjų minčių

Ir dažnai
reikalingas
kažkur prie pat mūsų
senovinės lovos
gaižus termostatas.
Koks baisus
indiferentizmas
manęs į tave.

[l. 16:]

Tyliu
nes tylėt negalima
nes rankos
taip raizgos taip raitos
o ainiai
aš šičia
Koksai tas pasaulis
saldainių
kalnais
užmigdytas
ir kraujo pasąmonės
šauksmo
moters
kurią tu myluoji
riaumojimo pilnas

Ak štai tiesa
paralelių ir krikšto
kryžiuočių ir baltų
senumo tiesos
pritilusio
meilės stalo
kairiosios kojos
Taip taip
tai pradžia
Ar dar griūna
mėlyna
mėlyna
ar ir ten
kur kliedesio trūksta
yra kliedesys

Taip taip
tai pradžia
to ko NIEKAD
nebuvo
ir
kelio moters
sniego plėmų
karštų

Pabaiga.