(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-06-26

(767) Donelaitiana, v: apie dolerį, Durako puloką ir dar šis tas

1964-ais, minint 250-ąsias K.D. metines, direktyviai buvo nuspręsta:
ofic. poeto atvaizdas – Vytauto Jurkūno, nupaišytas 1955-ais
(tas, kuris 2009-ais važinėjo po Vilnių troleibusais);
pernai nieks nebenurodinėjo; dažniausiai matytas – Eriko Varno
Prae scriptum. Ėmiau ir suabejojau: o 2015-ais dar padoru svarstyt apie Donelaitį? Gal tik apie Mykolą Kleopą Oginskį ir etnografinius regionus? :)

(1) apie dolerį
Praeitais metais apie Donelaitį svarstė kas tik turėjo ūpo. Pvz., LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte (ir dviračių kolekcininkas) Romano Senapėdžio svarstė: „Ar skaitė Kristijonas Donelaitis Šekspyrą?“ (svarstymas išsp. Klaipėdoj leidžiamo metraščio Baltija š.m. knygoj, jubiliejinėj, 30-oj; žr. p. 37–39).
Kodėl Senapėdžiui iškilo klausimas, ar skaitė Donelaitis Šekspyrą?
Ogi jis ėmė ir pastebėjo, kad Metuose minimas žodis doleris:
[...] norisi atkreipti dėmesį į vieną žodį lietuviškame tekste, kuris nepakito, nebuvo taisytas ar praleistas – šiais laikais labai populiarus ir nuostabos visiškai nekeliantis, gal todėl ir natūraliai priimtas, žodis, reiškiantis piniginį vienetą – „doleris“. Tai ypatingai intriguojanti aplinkybė, žinant, jog doleris, kaip JAV piniginis vienetas, buvo patvirtintas ir įvestas į apyvartą 1785 m., t. y. penkeri metai po K. Donelaičio mirties. Natūraliai kyla klausimas – iš kur gilios provincijos kunigas, retai kur nors toli išvykdavęs, galėjo žinoti apie šį piniginį vienetą? Gal tuo metu taip šmaikščiai buvo vadinamas Prūsijos taleris? Kaip tai plačiai buvo paplitę? Kodėl L. Rėza ir kiti „Metų“ vertėjai naudoja vertime talerio pavadinimą, nors poemos originale (lietuvių kalboje) yra vertojamas žodis „doleris“? (p. 38)
Priminęs, kokiose Metų eilutėse vartojamas žodis doleris:
  • O štai dar algos tokie daug dolerių tyko (eil. 336);
  • Su bernais kasmet suderėdams, dolerį siūlė (eil. 342);
  • O štai toksai utėlius dolerių tyko (eil. 394);
  • Siūlyk jam dosniai ant meto dolerių dešimt (eil. 405),
LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte ima svarstyt: esą tai ne atsitiktinumas, ne korektūros klaida, o sąmoningas žodžio „doleris“ vartojimas:
iš: kd300.ru; o donelaitis.lt taip ir neatsirado;
virtuali kelionė po K.D. muziejų
Iš kur tai literatūriniame tekste? Pradėjus gilintis į dolerio istoriją ir jo pavadinimo atsiradimą literatūriniuose tekstuose, paaiškėjo, jog pirmasis literatūriniame kūrinyje šį terminą pavartojo Šekspyras (1564–1616). Tragedijoje „Makbetas“ apie 1606 m. minimas piniginis vienetas doleris skamba dar paradoksaliau kaip anachronizmas, nes kūrinio herojus Makbetas mirė maždaug XI a. viduryje, t.y. prieš 500 metų, netgi iki pirmųjų talerių, kurie vėliau praminti doleriais, kaldinimo. Aiškinantis, reikėjo atsakyti į klausimą, o kada Šekspyro „Makbetas“ buvo išverstas į vokiečių kalbą, nes, kiek žinoma, K. Donelaitis žinojo daug kalbų, bet angliškai lyg ir nemokėjo. Tikėtina, jog K. Donelaitis galėjo minėtą kūrinį perskaityti tik vokiškai ir surasti vartojamą dolerio sąvoką Šekspyro kūryboje. Besigilinant į šią aplinkybę, paaiškėjo, jog vokiečių poetas ir vertėjas Christoph Martin Wieland (1733–1813) nuo 1762 m. iki 1766 m. išvertė bei išleido dvidešimt du Šekspyro kūrinius, tarp kurių buvo ir „Makbetas“. Tokia gausa verstinės Šekspyro kūrybos leidžia teigti, jog XVIII a. antrojoje pusėje Vokietijoje buvo atrastas Šekspyras, jo kūryba tapo plačiai skaitoma, populiari, madinga, ir tikriausiai tai buvo pirmoji Šekspyro populiarumo banga Vokietijoje bei Rytų Prūsijoje. Darytina prielaida, jog vertėjas Ch. M. Wieland paliko dolerio pavadinimą vokiškame tekste ir K. Donelaitis, kaip tik tuo laikotarpiu (1765–1775) rašydamas „Metus“, galėjo „Makbete“ užtikti minėtą žodį bei drąsiai jį vartoti savo poemoje. (ibid.)
Būrimas iš kavos tirščių!  – Ne, neperskaičiau visų Wielando vertimų (kaip neperskaitė ir R.S.); gana buvo apžvalginio straipsnio „Wieland's translation of Shakespeare“ (1914). – Manau, kad atsakymo reikia ieškoti labai arti: žodis doleris yra vartojamas pasakojant epizodą, kur vis minimas turtings gaspadorius Bleberis, ir jis, manau, viskuo čia dėtas.
Neabejoju, kad Donelaitis turėjo klausą, t.y. fiksavo, kaip kas kalba. – Bleberis, spėtina, būdamas ar pirmos, arba antros kartos ateivis Rytprūsiuosna iš Olandijos, piniginį vienetą vadino ne vokiškai, t.y. thaler, o olandiškai, t.y. daalder. – Štai ir mįslės įminimas paprastuoju būdu. Ir nereikia jokių Šekspyrų.

(2) apie Durako puloką
Nežinau, ar jums taip atsitinka, o man atsitinka; atsitiko prieš keletą mėnesių: bendrauji su žmogum, lyg jį pažinotum; jis į tave kreipias vardu pavarde (ergo: žino, kas tu toks). – O tu nežinai jo vardo pavardės. Ir nepajėgi sukaupt drąsos paklausti: „Atleiskit, o jūs kas?“ – :Labai simpatiškas žmogus!
Štai toks – labai simpatiškas! – žmogus, nusipirkęs Miko Vaicekausko parengtus ir LLTI išleistus Metus, po kurio laiko vėl pas mus apsilankęs pareiškė:
– Žinot, žodynėly paaiškinta, kad pulokas – pistoletas. Bet półhakas tikrai ne pistoletas, gal galima būtų sakyt, kad tai trumpavamzdė muškieta? Va toks mano indėlis į Donelaičio metus.

Post scriptum. Donelaičio ąžuoliukas auga puikiai. Tik jau daug kas užmiršo, kad toks buvo pasodintas.

4 komentarai:

  1. Ar nebus dar paprasčiau:
    „Vokiečių das Taler pateko į danų, švedų, italų, vengrų, anglų kalbas. Kiekviena kalba šį žodį prisiderino prie savo tarimo.“ (Algirdas Sabaliauskas)
    Sau patogiai fonetiškai prisiderino ir lietuvininkai, greičiausiai be jokio ryšio su kitomis kalbomis.
    Yra doleris ir Ruigio 1747 m. žodyne ir Rėzos užrašytose dainose (doleružiai) – matyt, visuotinai Prūsų Lietuvoj tuometinis pinigas taip buvo lietuviškai vadinamas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, ir be olandų iš talerio dolerį galima pasidaryt. Kuo paprasčiau, tuo arčiau teisybės. :)

      Panaikinti
    2. Ir vis dėlto (savo hipotezę prisiminęs): kodėl lietuvninkai talerį „prisiderino prie savo tarimo“, pasak Sabaliausko, kaip dolerį? Kas čia turėjo įtakos?
      Arfikatų ir pan. „nelietuviškų“, transformuotinų garsų negirdžiu; nėra (kolchozas – kolkozas, profesorius – propesorius ir pan.)?, kas dar?
      Kodėl t virto d? – Šitos transformacijos (be olandų įtakos) niekaip negaliu paaiškint.
      – Gerai, kitas klausimas: iš kur doleris Ruigio (1747) žodyne, iš kur doleružiai Rėzos [vėliau negu 1747?] užrašytose dainose? – Iš kur šitas žodis lietuvninkų kalboj ir jųjų žodynuos išvis? – Kokia jo kilmė?
      — O taip, man man vaidenas olandai :)

      Panaikinti
    3. Atsiprašau; errata: Arfikatų ir pan. =› Afrikatų ir pan.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)