(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-06-17

(765) Iš popieryno, xxv: apie Santvarą

Ir vėl pražiopsojau gegužės 27-ą, t.y. Stasio Santvaro gimtadienį. Jau kelinti metai. Tai ir pagalvojau: o kodėl reikia taikyt būtent prie tos dienos?
Tekstelis, kuris (nubraukus paantraštę ir priterpus daug S.) buvo išspausdintas Nemune 2007-05-24, p. 15:
Kelios mintys apie Stasį Santvarą
Neišsisukinėjant: jubiliejaus proga

1
Kaip praeitam Nemuno numery paaiškino Gintaras Grajauskas, mirusiųjų kultūrininkų jubiliejų minėjimai yra fasadinės kultūros dalis. Ir skliaustuos pridūrė: žr. kalendorių. O tas daiktas primena, kad gegužės 27 poetui, dramaturgui, libretų kūrėjui ir vertėjui, dainininkui, kultūrininkui Stasiui Santvarui 105-eri.
       Išgirdus ar perskaičius „fasadinė kultūra“, bemat prisimena Sąjūdžio laikai ir visokie kongresai, vykę dabartinėj Prezidentūroj ir kitur, kai fasadine buvo pradėta vadint oficialioji sovietmečio kultūra. Esą tebuvo statomi Potiomkino kaimai. „Almos litteros“ TŽŽ dar priduria, kad fasadinė – tai „paviršutinė, apgaulinga, siekianti efekto“. Žodžiu, nieko gero. Bet jei nukrapštysim tuos vertinimus, fasadas – tiesiog priekis, veidas. Šitą dalį dažniausiai ir matom ar į pastatą žvelgdami, ar žmogų susitikę. O jei apie kultūrininkus šnekam, tai ir pradedam, kas jis toks: poetas, dramaturgas etc.
        Šitam tekstely (atsiradusiam aktoriams Rūtai Staliliūnaitei ir Egidijui Stancikui Panevėžy įkalbėjus) norėtųs pažvegt, kaip proga liepia, į Stasio Santvaro fasadą – veidą, bet truputį kitu kampu, kad būtų galimybė savęs šio to paklaust, o ne tik pakartot, ką girdėjęs ar skaitęs.

2
Jei žmogus yra rašęs eilėraščių, o juolab ir jų rinkinių išleidęs, mes vis linkę jo apibūdinimą pradėt nuo „poetas“. Tarsi popieriaus marginimas dažniausiai rimuotom eilutėm būtų visa galva aukščiau negu kita veikla, kiti darbai. Kalbant apie Stasį Santvarą, kodėl nepradėjus nuo Lietuvos savanorio, 1919 metais kovojusio su bolševikais, o 1923-ais dalyvavusio Klaipėdos sukilime? Iš kito taško žvelgiant, juk garbingas titulas būtų ir Bostono lietuvių kultūrintojas. Arba a.a. kolegų tekstų redaktorius (Fausto Kiršos Palikimas). Arba, regis, vienintelės italų poezijos antologijos Italijos balsai parengėjas.
       Pagal mokslus Santvaras – operos solistas (tenoras), dainuot mokęsis Klaipėdoj ir Milane, nuo tų laikų ir žurnalistas, o kai sujungė šiuos du dalykus, tapo muzikos kritiku, kurių ir pas mus, ir egzode tikrai buvo ir tebėra tikrai mažiau negu poetų (tik kad šie Santvaro tekstai nesukaupti knygon). O rimčiausias ir prasmingiausias jo kūrybinio darbo baras, drįstu teigt, buvo klasikinių operų libretų vertimai ar kitų išverstųjų tobulinimas. Tik Ramutė Skučaitė su Santvaru šioj srity galėtų varžytis. Libreto vertimas – didesnis iššūkis negu kad šiaip poetinio teksto vertimas. Juk ne tik skiemenų skaičių ir ritmas svarbu, dar svarbiau, kad dainuojami žodžiai nepapjautų solisto balso, ypač kai aukštai pakyla. Santvaro dėka lietuviškai galima dainuot Mozarto, Puccinio, Verdžio, Donizečio, Smetanos, Ponchiellio ir kt. kompozitorių operas ar jų arijas, krūvą dainų. Darbas, kurį padarė Santvaras, bet kurio nebūtų įveikę kad ir talentingesni kaip poetai autoriai. Tik viena, bet didelė bėda: kas išvertė kokią knygą, kas antrąkart rasi paminėta, o kas libretą ar pjesę – stebuklas, jei užrašyta (užmeskit akį kad ir į šio Nemuno priešpaskutinį puslapį). Apie Santvaro originalius libretus Vytauto Marijošiaus operai Priesaika pagal Sruogos Milžino paunksmę, Stasio Šimkaus Pagirėnams, Miko Petrausko ir Jono Dambrausko Eglei, Juliaus Gaidelio Danai, dviem kantatoms specialistai rimčiau galėtų pašnekėt. O apie jį kaip apie dramaturgą ar ne įžvalgiausiai bus Bronius Krivickas parašęs, recenzuodamas 1944 metais išleistus Kaimynus (kaip obuolių mėgėjui iki šiol atminty įstrigęs Krivicko cituotas pjesės sakinys: „Palyginti su tavim, Aldona, – obuoliai jokios vertės neturi...“).

3
„Santvaras grįžta į visos lietuvių kultūros lizdą mažai pasikeitęs ir lengvai atpažįstamas. [...] Tas pats ilgesys kažko didelio ir nesibaigiančio. Ta pati saulėtos erdvės adoracija ir praeinančio laiko šešėlis“, – rašė Vytautas Kubilius rinktinės Lyrika įžangoj. Rinktinės, kuri 1984 metais pasirodė Lietuvoj, o Bostone gyvenantis autorius ta proga vietoj sveikinimų prie savo namų durų rado paliktą raudoną plytą, kaip yra pasakojusi aktorė Rūta Staliliūnaitė. „Mažai pasikeitęs ir lengvai atpažįstamas“ – tai komplimentas ar nieko gero nesakantis apibūdinimas? Apskritai Santvaro lyrikos įvardijimas – šiokia tokia kebeknė. Tradiciškai ji vadinama neosimbolistine. Taigi kažkas panašaus į Motiejaus Gustaičio, Mykolo Vaitkaus, Jurgio Baltrušaičio, jaunųjų Putino, Sruogos poetinę kūrybą. Ieškant konkretesnių dalykų – ta Kubiliaus minėtoji „saulėta erdvė“ gal galėtų susimbolint Santvaro lyriką, net tik į rinkinių pavadinimus metant akį: pirmasis Saulėtekio maldos, per vidurį Giesmės apie saulę ir sielą, paskutinis – Saulėlydžio sonetai. Kadangi Santvaras buvo ir muzikas, galim prisiminti tikro simbolisto Paulio Verlaine’o šūksnį „De la musique avant toute chose“. Bet apskritai kalbant, jo lyrika rodos per lengva, saldoka (šis žodis Bronio Railos), tarsi deklamuot „pastatytu“ balsu rašyta. Jei palygini kad ir su tais pačiais 1902 metais gimusio Juozo Tysliavos kūryba, na, aiškiai silpnesni tekstai. Ką jau kalbėt apie pora metų jaunesnius Aistį ir Nėrį.
       Bet yra Santvaro palikime viena knyga, kur atitiko kirvis kotą. Tai 1978 metais išėję Rubajatai. Rubajatus rašant tiko ir visą gyvenimą ieškotas „dailus ir dainuojantis žodis“, griežta forma buvo geri žąslai neįsijaust, neužsižaist, neužsiklausyt savęs, ir Kubiliaus įžvelgtas „praeinančio laiko šešėlis“ rubajatams būtinas, pagaliau – septintą dešimtį perkopusio poeto vos ne kiekvienąkart prisimenama meilė moterims, „kurių skinami vaisiai dar niekad sveikam ir normaliam vyrui nebuvo nuodai...“ Gal ši knyga ir vadintina Santvaro poezijos viršūne?
       Enciklopedinio leidinio JAV lietuviai antram tome, tikrai informatyviam straipsnely apie Santvarą net įrašytas toks teiginys: „pirmasis liet. lit-roje panaudojo rubajato formą“. Čia jau persūdyta. Šitie laurai greičiausiai priklausytų Kleopui Jurgelioniui.
       Ir dar viena pastabėlė. Kaip taikliai yra prasitaręs Kazys Bradūnas, rašydamas apie Santvarą Lietuvių egzodo literatūroj, 1945–1990, knyga istorine gali tapt pačiam autoriui to net nesiekiant. Taip atsitiko Santvaro eilėraščių rinkiniui Laivai palaužtom burėm, kai Alfonsas Nyka-Niliūnas Tremtinių mokykloj 1946 metais jį griežtokai parecenzavo („Palaužtų sparnų poezija“, tekstas yra Nykos rinktinėj Temos ir variacijos),– užvirė palygint karštas viešas būsimųjų žemininkų ir vyresniųjų poetų ginčas, trukęs ilgiau negu, spėju, tęsis Nemuno pradėta diskusija apie literatūros kritikos situaciją. DP stovyklose gal daugiau laiko rašymams likdavo, o gal tiesiog priežastis rimtesnė ir skaudesnė buvo. „Šiandien, – pasak to paties Bradūno, – situacijai pasikeitus ir iš kelių dešimtmečių perspektyvos žiūrint, tas kartų ‘susikirtimas’ egzodo literatūroje buvo gana pozityvus reiškinys, pabudinęs rašančių protą ir jausmus, įkūnijęs reiklumą egzodo literatūroje, o, kaip šiandien atrodo, vertai užsitarnautų laurų niekam neatėmęs.“
      Šis tekstelį kad ir kaip fasadinės kultūros dalį rašydamas, laurų nuo Stasio Santvaro (1902–1991) krapštyt nesiruošiau, tik, į tą įsivaizduojamą daiktą virš galvos ilgėliau pasižiūrėjus, kiti lapeliai ryškesni pasirodė. Yra lietuvių kultūros miške Santvaro medis – šakotas, o kuri šaka stipresnė, gyvybingesnė – gal ir skonio reikalas. 
Kai pasirodė tas Nemuno numeris, paskambino a.a. Rūta Staliliūnaitė. Maždaug: ar tikrai reikėjo minėt mūsų pavardes? Tas įkalbėjus skamba kaip privertus. – Atsakiau (daugmaž): bet juk jei ne tas renginys, ne jūsų karšti įtikinėjimai imt ir parašyt, tas tekstelis tikrai nebūt atsiradęs. Nemanau užfiksavęs neteisybę. – Dabar kai vėl tą pokalbį prisimenu, regis, nesusipratimo šešėlis vis dėlto liko.

6 komentarai:

  1. „De la misique (--> musique) avant toute chose...“

    O libretų vertimo menas šiais laikais kaip ir nebereikalingas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, pataisiau tą rinką.
      Taip, dabar stengiasi visi dainuot originalo kalba, tas tiesa, bet kiek pas mus mokančių, tarkim, itališkai? Nors gal operai ir nelabai svarbu žodžiai, svarbiau skambesys, o siužeto griaučiai aprašyti programoj. Vertimas greičiau suvoktinas kaip iššūkis – pirmiausia kalbai, į kurią mėginama išverst.

      Panaikinti
    2. O ėmiau ir pagalvojau, kad gal ir neteisi esu. Juk bent jau Vilniaus operos teatre per operos spektaklį leidžiamas vertimas švieslentėje, vadinasi, jis vis vien reikalingas, net jei ir nedainuojamas.
      O Kauno, Klaipėdos, Panevėžio muzikiniuose teatruose operos ir ypač operetės greičiausiai ir dabar atliekamos lietuviškai?

      Panaikinti
    3. Vertimui, rodomam švieslentėj, manyčiau, keliami kur kas mažesni reikalavimai negu vertimui, kurį reiktų dainuot. Operetės, nors nesu jų mėgėjas, regis, – taip, lietuviškai dainuojamos.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-06-18 10:26

    Norite išgirsti Kauno muzikiniame teatre operą originalo kalba ir su vertimu švieslentėje? Atvykite, kai bus rodoma G. Donizetti.opera Lucia di Lammermoor . Puikus pastatymas. O dar jei L. Pautienius dainuos:) Beje, tai viena iš operų, prie kurios lietuviško skambėjimo prisidėjo ir S. Santvaras:)

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)