(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-06-09

(760) Ars memorativa: prisimeni lyg ir prisimenąs, kai kas nors ką nors primena, i

Šįmet VU Filologijos fakultete bus apgintas (nežinau, ar jau apgintas, bet bus, nes reikiamos kondicijos, perskaičiau, – turėtų!) Erikos Urbelevič – lietuvių filologijos ir užsienio (italų) kalbos programa – bakalaurinis darbas „Filologijos rudenų fenomenas“.

universiteto poetai —vg—, Valdas Daškevičius, Aurelijus Katkevičius ir Robertas Danys
pas būsimuosius pedagogus Literatūros rudeny, 1984 (Onos Pajedaitės nuotrauka)
Как молоды мы были, как молоды мы были, / Как искренно любили, как верили в себя :)
(1) Keista, kai tampi tyrimo objektu. Tikrai. – Štai pagrindinėj darbo daly – dėstyme – autorė ima ir pacituoja Vytautą V. Landsbergį, prisimenantį:
Išeidavo Gasiliūnas savo žemu balsu skaityti „tavo šlaunų vingiuoti laiptai...“. [Jackau, eilutė lyg ir mano, bet nebeprisimenu tokio eilėraščio; gėda] Ir visos merginos iš karto tapdavo jam labai... draugiškos. Jis buvo gražus, labai romantiškas vaikis. (l. 22)
Po galais, negi čia aš prisimenamas? – Suprantu (gal net prisimenu?), kad ir seksualinės intencijos glūdėjo rašomų tekstų potekstėj; VVL atminty užsifiksavo būtent potekstė. – Dabar juokinga. – Žiūriu į nuotrauką ir prisimenu žmogų, kuris numezgė tą baltą megztinį.

(2) Kitas kurso draugas, Liudvikas Jakimavičius, klausinėjamas ima pasakot:
Aš prisimenu, kad jie [= Filologijos fakulteto galvos, t.y. dekanas Jonas Balkevičius ir prodekanas Albinas Jovaišas] mus labai saugojo. Nes ten būdavo visko, ateidavo kartais išgėrusių studentų, už tai faktiškai galima buvo mesti iš Universiteto, bet mūsų dekanatas mus nuo nemalonumų visados išgelbėdavo, pridengdavo.
       Tiesa, mus vieną kartą norėjo išmesti iš Universiteto. Studentų bendrabutyje kilo konfliktas su kažkokiais komjaunuoliais, susimušė vienas mano kursiokas su berods fakulteto profsąjungos lyderiu, kuris šiais laikais padarė didelę politiko karjerą. Situacija buvo tokia, kad bendrabutyje vaikinai žiūrėjo krepšinį [finalai vyksta pavasarį?], o komjaunimas juos atėjo raminti. Kilo susistumdymas ar nedidelės muštynės. To pakako. Tasai „komsomolcas“ buvo idėjinis, kaip ir dera tokias pareigas einančiam. Be to, kerštingas – užsimojo išmesti mūsų vieną ar du kursiokus iš Universiteto. Mes užprotestavome ir sakėm[:] meskit lauk visą kursą. Sustreikavom. Nėjom į paskaitas. Tuo metu buvome jau ketvirtakursiai, kaip pašalinsi visą kursą? Skandalas. Mus dekanatas išgelbėjo, nors buvo didelis spaudimas. (l. 63)
Taip, prisimenu, bet tikrai prisimenu tik žmogų, kurį norėjo mest, bet neišmetė, – Antaną Jurčį, vyresnį už daugumą mūsų, po kariuomenės, rašiusį visai neblogus apsakymus; su kuriuo teko kartu gyvent vienam kambary bendrabutyje, tik anksčiau, nei nutiko tas incidentas. – Man tik vienas dalykas pasirodė keistas: kodėl Liudvikas neįvardijo žmogaus, kuriam Antanas Jurčys davė į snukį. Abejojo? Nenorėjo? – Gal ir klystu, bet, regis, tai buvo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius Jonas Paslauskas. Tai turėjo vykt 1984-ų pradžioj? Nebeprisimenu. – Antaną prisimenu, o va visa kita – migla. Apsitarti, kaip mes galim kovot už Antaną, buvom susispietę 91 auditorijoj, toj, kur pirmam kurse klausėmės apie TSKP istoriją? – Išranki ta atmintis.
— nuotrauka iš to paties renginio — šypsena! – nors ir paplaukusi —

(3) Ir dar. Visi kalbintieji apie Filologijos rudenis, savaime suprantama, prisimena a.a. Robertą Danį – Robaką, kaip jį vadindavom. Štai Valdas Daškevičius:
Kartą Kultūros klube ant stalo radau mašinėle spausdintą gana įdomią poemėlę. Tekstas buvo nepasirašytas. Klausinėjau, bet nė vienas neprisipažino, kieno šis kūrinys. Jį skaitėme ir aptarinėjome net Literatų būrelio susirinkime kartu su M. Martinaičiu, tačiau stilius mums buvo nepažįstamas. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad poemėlę sukūrė ir paliko R. Danys, norėdamas kitiems jauniesiems universiteto poetams (mus jis vadino modernistais) įrodyti, kad ir jis moka rašyti moderniai, bet to nedaro sąmoningai. (l. 91)
Pamini, be kita ko, slaptingąją poemą ir Aidas Marčėnas In memoriam (gražus ir teisingas surašas).
Štai tas Roberto Stebėjimas (kadangi dedikuota man [kaip supratau, tai reakcija į Laukinio karvelio akis ir kai kuriuos eilėraščius], tai ir priglaudžiau tada tekstą); tikrai ilgas (nes plonas), tad įdėjau į atskirą puslapį; 16 lapų; datuotina: apie 1984.

P.S. Ar tai R.D. alter ego kalba [kirčiuokit, kaip norit]? – Abejoju. Manau, imitacija. – Ar Robakas turėjo alter ego? Jis visada buvo jis.
Kai prisimenu Robertą, pirmiausia išgirstu galvoj jo „Ginkluokimės“. — Įrašyta 2004-11-26, kai VU Kiemo teatro salėj buvo minimas Filologijos rudenų 25-metis (iš to įrašo išėjo dvigubas CD); renginį vedė Domantas Razauskas ir Lukas Miknevičius; jie ir pristato Robertą Danį, kuris [pradžioj] skaito porą senųjų savo eilėraščių:


Mes vis apibūdindami žmogų, jei jis rašė eilėraščius, ir pradedam: poetas etc. Nemanau, kad elgiamės teisingai. Pirmiausia turėtumėm minėt veiklas, kurios turėjo didžiausios (pozityvios) įtakos. Roberto D. atveju, manau, turėtumėm pradėt: mokytojas etc. Kodėl taip manau? – Taip rašyta, Robertui mirus, delfy.lt – keturi komentarai [dabar neberodomi: Komentaras yra nebeaktualus, todėl neberodomas]:
Roberta labiau pazinojau kaip mokytoja, kai jis deste lietuviu kalba ir literatura Zveryno gimnazijoje. As tuomet buvau jo mokinys. Jis elgesi visai kitaip negu kiti mokytojai. Ateina ir kalba tyliu, ramiu, itikinamu balsu. Jokio pykcio, jokiu konfliktu, o klaseje tylu lyg kapinese. Visi klauso. Net kazkaip nepatogu budavo triuksmauti ar issisokti. Negaledavom pykti uz prastesni pazymi ar nuobauda, nes jis budavo teisus. Klases rungdavosi, kad pakliutu pas Roberta. Fantastiskas zmogus, kuris padare negriztama poveiki daugelio mokiniu pasauleziurai, vertybems, supratimui apie supanti pasauli. [Vėliau tas pats žmogus pridūrė:] Skubedamas uzmirsau parasyti svarbiausia dalyka - Robertas ismoke nevaidmainiauti.
------------------------------------------------------------------
Robertas buvo musu klases laisves mokytojas... Ilsekis ramybeje.
------------------------------------------------------------------
Kaip mokytojas jis mums davė labai daug. Atskleidė nežinomus pasaulius, mokė nuoširdumo, mokė turėti savo nuomonę, o ne aklai priimti primestą. Pritariu R. Kuodžiui, iš jo sklido laisvė, kurios mums kaip oro anuomet reikėjo. Laisvės ir dvasingumo. Ilsėkis ramybėje, Robertai.
------------------------------------------------------------------
Buvau Tavo mokytoja, Robertai. Prisimenu tokias dideles, kampuotas, lyg griūvančias raides, netvarkingai tvarkingą rašyseną, lapelius ir sąsiuvinius, o kartais ir išspausdintus pluoštus eilėraščių. Prisimenu Tave, deklamuojantį M. Martinaičio eiles (Severiutės dalios niekas geriau neperteikė – iki šiolei), dainuojantį ir skambinantį gitara, dažnai išsiblaškiusį, atrandantį ir prarandantį, bet visada mielą ir tikrą. Deja, nepajėgėm nei apginti, nei apsaugoti, nei padėti...Nepyk, nors Tu ir nemokėjai pykti. Gynei gerumą ir tikrumą, kad ir kaip sunku tai apginti. Kaip skaudu, kad jau nespėjom Tavęs rasti – o vos prieš savaitę ieškojom Tavęs, kad ateitum pavaduoti išvykstančios kolegės. Skambinom – neatsakei. Ir jau neatsakysi. Ilsėkis Ramybėje... 
Ką čia ir pridursi? Ir nereikia.

19 komentarų:

  1. Tai kad neturiu aš ką pridurti.
    Be kita ko, su autore ir aš šnekėjau - ir turėtų tekste būti ir mano pavapėjimų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Jakimavičiaus pasažas skamba kaip epizodas iš pokario ar mūsų tėvų kartos studijų laikų... Ne muštynių faktas, bet priežastys: komjaunimas atėjo raminti; „komsomolcas“ buvo idėjinis...
    Visi (~) tada buvom formalūs komjaunuoliai, vykdavo kvaili grupės (gal ir kurso? – neprisimenu) komjaunimo susirinkimai dėl paukščiuko; visa tai buvo farsas ir nieko daugiau. Negi rimtai ir mūsų laikais dar pasitaikydavo „idėjinių“ komjaunuolių? Nesusidūriau.

    O Filologijos rudenys praėjo pro mane... nebuvau nė viename.
    Bet lankiau (kaip žiūrovė) Kiemo teatrą. Taigi irgi buvau tapusi „draugiška“ Gasiliūnui žemu balsu :) – ar gerai prisimenu: Suskindo „Kontrabosas“?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne; tokio Viktoro Slavkino Orkestras. Sergis Kanovičius išvertė, režisavo Darius Kuolys. (Turiu nuotraukų, dabar juokas ima žiūrint; aktorius, atsiprašant.)
      O dėl to incidento, tai va kokia mano nuomonė: Liudvikas pastaruoju metu, jau senokai, viską už ausų stengias timptelėt ideologinėn pusėn; manau, viskas daug žmogiškiau – pareigas užimantis gavo į snukį nuo paprasto studento; netvarka! reikia jį pamokyt! – ir „ėmėsi iniciatyvos“, tik nepavyko; ačiū dekanui ir prodekanui.

      Panaikinti
    2. A, taip. Užtat ir nebuvau tikra, ar gerai prisimenu. Susipainiojo du muzikiniai žodžiai, o dramaturgą jau nuo savęs pridėjau.

      Panaikinti
  3. Kai biografijoje yra tokie penkeri metai: "1984–1989 m. dirbo Lietuvos komjaunimo CK Studentų skyriaus instruktoriumi, skyriaus vedėju" (dar ir 1989!), nemanau, kad buvo reikalas kažkaip dirbtinai "timptelėt ideologinėn pusėn". Galima nesunkiai nujausti, kuo tas žmogus dabar dirbtų, jei Lietuva tebebūtų LTSR'as :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, Tavo nuojauta teisingon pusėn krypsta, bet: kai gavo į snukį, jis dar nebuvo tas, kas tapo; vis dėlto žmogiškan lygmenin grįžtu: ambicija!
      Reiktų pasiųst nuorodą į šį įrašą jam pačiam, J.P.; kaip reaguotų? – Nesiryžtu :)

      Panaikinti
    2. Jam pačiam nuorodos nesiųsčiau. Bet jei vėl, neduokDie, radikaliai pasikeistų geopolitinė Lietuvos situacija, smalsiai sekčiau jo karjerą ;)

      Panaikinti
  4. p.s.
    Kažkaip keista: kai kada leidžia šiame Paties tinklaraštyje skelbti komentarą, kai kada spaudi "Paskelbti", o jis kažkur į nebūtį dingsta.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne Tau vienam; ir nežinau kodėl. Labai atsiprašau. Kartais ir su manim tokius pokštus krečia, tai sugalvojau tokią išeitį: prieš spausdamas „Paskelbti“ – nusikopijuoju (kad antrąkart nereiktų baksnot klaviatūros).

      Panaikinti
  5. Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas vienoje Alytaus mokyklų buvo Antanas Jurčys. Ne tas pats kartais? Puikus mokytojas, beje, gailiuosi, kad tik porą metų teko pas jį mokytis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikimybė – 90 proc. — Ne per aukštas, stambokų kaulų, šviesus, su ūsais (bent jau studijuodamas buvo), – jei panašus, tai jau ir 99,99 proc.

      Panaikinti
    2. Tas pats ir bus, aprašymą atitinka. :) Ir krepšinį mėgsta, už mokyklos mokytojų rinktinę žaisdavo. Bet apie šitą nuotykį nepamenu, kad būtų pasakojęs. Ir apsakymų savo nerodė. :)

      Panaikinti
    3. Nieko keisto: girtis juk negražu.

      Panaikinti
  6. Nagi, kas čia tokie iš facebooko šmirinėja? Prisipažinkit! :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kad šitas įrašas jau senokai tupi tinklarašty, turėjai būt matęs. Pamaniau, kas nors iš studijų laikų pažįstamų užsikabino.

      Panaikinti
  7. Aš ta prasme, kad šio Paties įrašo nuorodą-el. adresą į Facebooką įkėliau...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū; rašydamas ne tik apie save galvoju; kartkartėm: gal ir kitiems gali būt įdomu?

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)