(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-02-12

(723) Tarp kitko: apie šaukštelį baimės + tekstologinis pasvarstymas

ražu ir prasminga, kai, žmogui mirus, parengiama ir išleidžiama memorialinė knyga (apie Jį, jo, jam ir kt.).
2014-ais Šiauliuos išėjo Eleonoros Eglės Buivydaitės-Prėskienienės buvimo spinduliai (parengė vyras Bronius Prėskienis, 726 p.).
Vieniems vieni tekstai gali būt įdomūs, kitiems – kiti; perskaičiau Janinos Degutytės didelį pluoštą laiškų kurso draugei ir bičiulei Buivydaitei-Prėskienienei. Parengėjas rašo:
Šioje knygoje spausdinama visa J. Degutytės korespondencija Eglei: laiškai, atvirukai, lapeliai, net gauta telegrama. Iš viso yra 136 vienetai. Tai gausiausias iš visų su Egle susirašinėjusių epistolinis palikimas. Iš tikrųjų jis yra dar gausesnis. Čia neįtraukta daugybė poetės Eglei atsiųstų ranka ar rašomąja mašinėle parašytų savo eilėraščių ar vertimų. Kaip aiškėja iš laiškų, kartais atsiųsdavo tik po vieną eilėraštį – vadinasi, siuntimų skaičius dar padidėjo. (p. 185)
Tekstologinis pasvarstymas vėliau; pradžioj – apie tą šaukštelį baimės.
1972-01-21 laiško antra pastraipa:
Trečiadienį sąjungoj buvo susirinkę Rilkės vertėjai, tame tarpe ir aš (malonėjo pakviesti) – skaityti savo vertimų. Juškaitis, Geda, Danielius (psichol. dėstytojas universitete) ir Bložė. Geriausi – Juškaičio, o (pavardė nurodyta – B.P.) – baisūs. Šis žmogus neturi nė vieno bendro susilietimo taško su Rilke, gryna priešingybė. Skaitė rėkdamas, su poza – kaip Majakovskį. Buvo baisu. Bet jis vertimų komisijoj, taigi jo galia... (p. 212)
Regis, vienintelė kupiūra Degutytės laiškuos. Ką poetė rašė apie motiną (alkoholikė, nesugyvenama keikūnė ir t.t.) – parengėjui neužkliuvo, o va vertėją, kurio tekstai Degutytei pasirodė esą baisūs, nuspręsta nutylėt. Niekaip nesuprantu motyvo; jokios nuomonės apie Gedą ar Bložė ad hominen, tik apie vieno ar kito vertimus ir skaitymo manierą. Negi kai kuriose galvose vis dar gyvas prietaras, kad apie rašytojus – tik arba gerai, arba nieko?
--------------------------------------------------------------------------------------
Pirma to paties laiško pastraipa:
Siunčiu Eglutei [t.y. Prėskienių dukrai] pasaką ir vieną vaikišką eilėraštį ir Tau pluoštelį Šymborskos vertimų[*]. (ibid.)
Aišku, tų tekstų knygoj nėra, nes, parengėjo supratimu, tai „priedai“. Bet ar tokia nuostata pagrįsta?
Mano manymu, ne. Tai, kas voke, – visuma, kurios negalima pjaustyt, ypač dar ir dėl to, kad tai tekstai (originalūs ar verstiniai) to paties žmogaus, kuris rašo laišką siaurąja prasme. Be to, kiek supratau iš cituotosios parengėjo pastraipos, yra buvę, kad Degutytės laiškas = tik jos eilėraštis; ir jis neskelbiamas, nes nelaikomas laišku. (Jei su laišku siaurąja prasme siunčiamos kito žmogaus tekstų kopijos, jas pristatyti galima ir komentaruose.)
--------------------------------
[*] Tame pat laiške Degutytė rašo:
8 eilėraščius (Šymborskos vertimus) ryt siunčiu į „Pergalę“. Neims, tiek to. Prie visko pripratau.
Patikrinau LNB Kortelių vaizdų kataloge: teišspausdinti buvo penkių eilėraščių vertimai.
– O tarp 1972-01-21 į Šiaulius siųstųjų buvo ir neišspausdintųjų Wisławos Szymborskos vertimų? – Nežinau.

5 komentarai:

  1. Jei „skaitė rėkdamas“, tai tikriausiai Geda...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš esmės, visai nesvarbu, Geda ar Bložė, svarbu – kad asmenvardis iškupiūruotas.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-02-19 17:25

      O kaip jūs manot: ar buvo nors vienas Gedos vertimas, taip sakant, "į temą"? Klausime, žinoma, jau slypi vertinimas, bet gal aš klystu ir kažką esu pražiūrėjęs?

      Panaikinti
    3. Atsakyt galima labai paprastai: visi vertimai „į temą“ – į Sigito Gedos temą.

      Panaikinti
    4. Manau, galimas, nors gal ir diskutuotinas, toks posakis: vertimai yra kūrybos plėtiniai.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)