(716) Epizodai, vi: „Aš reikalauju – teiskite!“

125-osioms Boriso Pasternako gimimo metinėms

Dar vienas epizodas, užfiksuotas Stanislovo Rubinovo; šis – atsiminimų Miške ir scenoje antroj daly.
Paantraštėj datuojama: 1958-ųjų ruduo. Galima tikslinti: tai turėjo vykt lapkričio pačioj pradžioj.
Introdukcija:

R. Kentas (JAV), Visų šalių proletarai, vienykitės!
(tokia iliustr. papuoštas LM 1958-11-01 p. 3)

Už tarybinės ideologijos grynumą!
Klausimas dėl TSRS Rašytojų sąjungos nario B. Pasternako veiksmų, nesuderinamų su tarybinio rašytojo vardu, buvo svarstomas spalio 27 dieną bendrame TSRS Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo, RTFSR Rašytojų sąjungos Organizacinio komiteto biuro ir Rašytojų sąjungos Maskvos skyriaus Valdybos prezidiumo posėdyje.
Po pirmininkavusio posėdžiui N. Tichonovo įžanginio žodžio ir TSRS Rašytojų sąjungos Valdybos sekretoriaus G. Markovo pasisakymo išsivystė karštas svarstymas, kuriame dalyvavo [...] A. Venclova [...] ir kiti rašytojai.

Visi posėdžio dalyviai vieningai pasmerkė „išdavikišką Pasternako elgesį, rūsčiai atmetė bet kokį mūsų priešų mėginimą laikyti tą vidaus emigrantą tarybiniu rašytoju“.
(Pala, gal kas iš jaunųjų skaitytojų dar nesupranta, apie ką čia kalba?
Apie „provokacinį tarptautinės reakcijos išpuolį; priešišką politinį aktą, nukreiptą prieš Tarybų valstybę“, – Nobelio literatūros premijos paskyrimą Borisui Pasternakui už romaną Daktaras Živago (kuris buvo išleistas ne Sovietų Sąjungoj, o Italijoj), „meniškai skurdų, pagiežingą, neapykantos socializmui kupiną kūrinį“.)
Ir sovietinių rašytojų elitas vienu balsu priėmė nutarimą, kad: atima iš Pasternako tarybinio rašytojo vardą ir pašalina jį iš Rašytojų sąjungos narių.
Literatūros ir meno 1958-11-01 numery, p. 3, ne tik tai, kas cituota, buvo galima perskaityt; ir sužinot, kad Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo ir aktyvo išplėstinis posėdis, išklausęs Antano Venclovos pranešimą, priėmė atitinkamą nutarimą. Tai įvyko spalio pačioj pabaigoj.
Nubanguot iki Kauno šita akcija turėjo lapkričio pačioj pradžioj, pirmosiomis dienomis.
Stanislovo Rubinovo liudijimu,

[k]ūrybinės inteligentijos, kaip tada vadino, susirinkimas vyko sausakimšoje Kauno vykdomojo komiteto salėje. Susirinkimo pirmininkas monotoniškai perskaitė pranešimą, neigiamai charakterizavo rašytojo asmenybę ir jo romaną, kurio niekas neskaitė (pranešėjas, aišku, taip pat). [Neabejotina, citavo tai, kas buvo parašyta Literaturnaja gazieta 1958-10-28 numery: „Romanas ‘Daktaras Živago’, dėl kurio sukeltas propagandinis triukšmas, rodo tiktai pernelyg didelį autoriaus išpuikimą ir kartu minties skurdumą, tai klyksmas nusigandusio miesčionies, kuris išsigando ir pabūgo to, kad istorija nenuėjo kreivais keliais, kuriuos jis norėjo jai nurodyti. Romano idėja melaginga ir niekinga, ištraukta iš dekadentiško šiukšlyno.“]

Ir susirinkusiems buvo pasiūlyta pritart nutarimui, kuris turėjo būt labai panašus į tą, kuriam pritarta Vilniuje:

[...] vieningai pritaria pašalinimui iš tarybinių rašytojų gretų B. Pasternako, tapusio politiniu įrankiu tarptautinės reakcijos rankose. Mūsų šauniose gretose, atsidavusiose tarybinei liaudžiai ir komunizmo reikalui, negali būti vietos žmonėms – atskalūnams, kurie savo smulkius asmeniškus interesus stato aukščiau už interesus Tarybų valstybės ir Komunistų partijos, atvedusių mūsų visuomenę į socializmo suklestėjimą – į istorinius materialinės ir dvasinės kultūros laimėjimus. Mes ir ateityje bendromis daugianacionalinio rašytojų būrio jėgomis stiprinsime mūsų gretų vienybę, dar glaudžiau bursimės apie Tarybų Sąjungos Komunistų partiją ir kovosime prieš visokius idėjinius diversantus. (LM, 1958-11-01, p. 3)

Rubinovo atsiminimų tęsinys:

Savaime suprantama, niekas neprieštaravo, salė entuziazmo nereiškė, tačiau visi klusniai balsavo. Staiga tylą perskrodė riksmas:
– Teiskite jį! Aš reikalauju – teiskite jį! – šaukė moteris iš paskutinės eilės.
Visi atsisuko. Moteris stovėjo iškėlusi ranką. Tai buvo puiki lietuvių prozininkė Ieva Simonaitytė.
– Teiskite jį! Girdite – aš reikalauju! – vis garsiau šaukė žinoma rašytoja.
Nejaukumas tvyrojo salėje, persidavė susirinkusiems. Kas atsitiko? Dėl ko toks įniršio priepuolis? Labiausiai sutriko susirinkimo pirmininkas. Pasmerkti, pašalinti iš Rašytojų sąjungos – taip, bet „teisti“ – tokio nurodymo berods nebuvo. (p. 183–184)

Deja, Stanislovas Rubinovas neįvardija, kas pirmininkavo, ir neprisimena, kaip iš šios padėties buvo išsisukta.
----------------------------------------
Kodėl Ieva Simonaitytė taip stengės, kad net persistengė Kaune?
Kodėl Vincas Mykolaitis-Putinas taip stengės prabilt lyg ir kuo asmeniškiau Vilniuje?

Sunku suvokti ir suprasti, kaip toks žmogus, kaip Pasternakas, su viršum 40 metų gyvenęs tarybinėje santvarkoje, galėjo nieko nematyti, nieko nesuprasti, nepergalvoti ir, pagaliau, prieiti prie tokio liūdno finalo. Mano nuomone, tik visišku užsisklendimu nuo gyvenimo, buku nereagavimu į gyvenimo tikrovę, į istorijos eigą galima paaiškinti šį iš tikrųjų nenormalų ir kraštutinį reiškinį. Mums, senesniosios kartos atstovams, suprantama gyvenimo ir istorijos tėkmė, mums aiški didi Spalio revoliucijos pasaulinė reikšmė. Savo kūryboje mes vadovaujamės aukštais socializmo idealais, tarnaujame savo liaudžiai. Priimtasis nutarimas pašalinti B. Pasternaką iš tarybinių rašytojų organizacijos eilių yra visiškai teisingas.

Juk jau postalininiai laikai; ir abu nebuvo komunistai, tad pirminės partinės organizacijos sekretorius negalėjo įsakyt: „Sakysi tą ir tą!“ – Kaip liudijama, Kazys Boruta demonstratyviai ėmė ir išėjo iš to susirinkimo Vilniuj, ir – nieko tokio (žiauraus) neatsitiko.
Aišku, žmogaus galvon neįlįsi, bet man vienintelis atsakymas logiškas atrodo: I.S. ir V.M.-P. jautės esą skolingi „partijai ir vyriausybei“ už ką tik paskirtąsias valstybines premijas (25 000 rublių). – Tiesmukai tariant, atidirbinėjo.
Nepriimtinas atsakymas? Per paprastas? Siūlykit savąjį.
----------------------------------------
P.S. Čia dar apie vieną 1958-ų valstybinės premijos laureatą.