(726) Pakeliui namo, xvii: veidotyra

Nežinau, bent man, liūdna daros žvelgiant į tautininkų vado,
gimusio 1979-ais, veidą (kai prisimeni Antano Smetonos veidą);
kas dieną liūdnyn ir liūdnyn :)

A-G4 → A-G2. Nebuvo progos sėdint paskaityt; kas beliko? – Svarstyt.
(Pala, regis, yra toks mokslas ar paramokslas, kuris pagal veido bruožus sprendžia apie žmogų?)

Pretekstas. Šiandien eidamas į paskaitą VDA ant reklaminio stulpo Maironio gatvės pačioj pradžioj pamačiau vieno iš kandidatų į Vilniaus merus atvaizdą – tikrą ir „patobulintą“.
Tekstas. Yra vis dėlto toks dalykas – pirmojo žvilgsnio sprendimas. Susitinki nepažįstamą žmogų, dar nei pasisveikinai žodžiu, nei ranką padavei (pasiūlo „tešlą“ – ne, nerasim bendros kalbos), o juk jau esi susidaręs nuomonę pažvelgęs į veidą. (Gal kas sprendžia iš drabužių ar ko kito; nežinau, neturiu ką pasakyt.)
Tai va: iš plakatinių veidų spręsdamas, balsuočiau už merą Mykolą Majauską arba merą Remigijų Šimašių.
O Gintautas Paluckas? – (a) Sprendžiant iš veido, neturėčiau apie ką su juo kalbėt; (b) tai, kad leido savo vardą pateikt būtent taip, – diskvalifikuotinas.
Pamačius Šimašiaus klipą, – nebeliktų dvejonių: už Majauską! (Tuolab – vienam plakate M.M. be mėlyno šlipso ir dar viršutinė marškinių saga neužsegta.) – Kodėl? – Dėl rakurso. Vilnietis = vaikas, žvelgiantis į merą = suaugusįjį; iš apačios į viršų. O be to, žiemą vaikščiot be striukės ar palto – nei šis, nei tas (kostiumuočių pakazucha).
Na, bet gal ir gerai, kad esu konservatyvus: balsavau anksčiau už liberalus, ir šįkart balsuosiu.