(1252) Epizodai, xli: Jonas Juškaitis 1973-ių pavasarį Žvėryne išvysta velnią

miau šįryt ir prisiminiau: Arvydo Anušausko knygą Išdavystė: Markulio dienoraščiai pirkau gal jau užužpernai, gal dar seniau, nebeatsimenu (išėjusi 2017-ais), bet gerai atsimenu, kad Maximoj; tikėjaus ką nors galbūt rasiąs apie spėjamų Donelaičio kaulų tyrinėjimą, gal bus kokių užuominų apie Barboros Žagarietės palaikų likimą. Perskaičiau; ir neatsimenu, kad būčiau ką nors apie tatai užtikęs: Donelaitis, regis, visai net neminimas, o Žagarietė gal ir paminėta, bet tik asmenvardis. — Tingiu tikrint, gal ir nebeturiu knygos namie, regis, bibliotekai padovanojau, atmintim šįkart pasikliausiu; viena tikrai gerai prisimenu – galvoj šmėkštelėjusį klausimą: įdomu, Anušauskas skaitęs, ką Jonas Juškaitis apie Markulį yr rašęs? Įspūdingesnio jo šitos knygos motto negalėčiau įsivaizduot. Pirmąkart Krantuos (2005, nr. 2) skelbtuos atsiminimuos apie Vladą Šimkų „Buvo žmogus – ir nėra žmogaus“ tas epizodas užfiksuotas:

Per visą gyvenimą regėjau tik vieną haliucinaciją ar viziją. 1972 metais atsikėlę gyventi į Žvėryną, 1973 metų pavasarį ėjome su žmona Vytauto gatve pro cerkvę. Kitoje pusėje ties vijokliais apsivijusia vieline tvora iš tolo pamačiau šaligatviu mažais žingsniukais skubantį augalotą vyriškį mėlynu paltu su dvigubomis siūlėmis, juosvomis kelnėmis, aukštokų kulnų bateliais, baltais aukštyn sušukuotais plaukais ir juodais ūsais panosėje. Kaire ranka nešėsi produktų krepšį, o žingsniavo krypuodamas per klubus. Sustojau ir pradėjau žmonai šaukti: žiūrėk, eina velnias! O ji, nusigandusi, mane išgėdino: kaip galima taip apie žmones sakyti! Žiūrėk, eina velnias, šaukiu nenuleisdamas nuo jo akių, ir viskas. Iš jo galvos į viršų man pasirodė du tiesūs juodi ragai, iš batelių – skeltos didelės kanopos, užpakalyje – užlaužta uodega, panaši į karvės, o visas – lyg su išversta skranda. Tokių pripaišyta pasakų knygose. Jis nuėjo prie kiosko, o aš ir pats pabūgau. To man gyvenime dar nėra buvę. Kitą dieną pamatęs kalbantį su kioskininke jau kaip žmogų, apsirengusį tais pačiais drabužiais, paklausiau jos – gal žino, kas toks. Profesorius Markulis, atsakė kioskininkė, garsus daktaras. Partizanų išdaviko Juozo Markulio-Erelio ligi tol nebuvau nei gyvo, nei jo nuotraukos matęs. Darbus žinojau. (JonJ, Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones, 2016, p. 210–211)

Sakysit, gal nedera rimto istoriko knygai toks motto? O man atrodo, kaip tik labai dera – liudijimas, į kurį galima tiek pat rimtai žiūrėt, kaip ir į tai, ką Markulis dienorašty užsirašinėjo.

(1227) Visiškai tarp kitko: apie atmintį, asmenvardžius ir kt.

ių metų Kultūros barų 4-am numery yra Rimanto Jokimaičio rašinys „Būtojo laiko miestas ir jo žmonės, arba Jurbarko žydų pasakojimas apie gimtąjį Jurburgą“ – pristatoma Memorial Book of Yurburg (Jurbarkas) Lithuania, „reto turiningumo, negirdėtų istorijų kupina knyga apie Jurbarką ir jo žmones“, pasak RimJ. [Balandžio pabaigoj tas pats tekstas buvo paskelbtas ir vorutoj.lt be jokių nuorodų į KB; kartais keista situacija susidaro: nebežinia, kurią publikaciją laikyt pirmine.]
Ko recenzentas pasigenda skaitydamas? — (a) „Skaitant į akis krinta, kad dažname iš esmės istoriniame pasakojime mažoka datų, lyg pasakotojams tas nebūtų svarbu“ (p. 76–77) ir (b) asmenvardžių, pvz.: „Gaila, kad nepateikiama detalių, nei kas ta Genė, nei kokiomis aplinkybėmis buvo areštuota besislapstanti žydaitė“ (p. 84); „Gaila, bet ir šiame pasakojime nėra paminėtas to gerojo samariečio vardas“ (p. 85).
Suprantama: noris ir metų, ir pavardžių, bet: atmintis, deja, tokia – gal tik keli iš šimto gali prisimint, kada tiksliai koks įvykis atsitiko, o ir asmenvardžiai nesilaiko galvoj, be to, gal žmogus net nežinojo žmogaus pavardės, tik vardą, o gal net ir vardo nežinojo; ar mes visada bent jau paklausiam žmogaus: koks jūsų vardas pavardė? Jei ir (su)žinom, ar ilgai atminty išsilaiko? Ne tai atrodo svarbiausia, o ką žmogus pasakė ar padarė; juk ne dėl būsimų istorikų straipsnių su tiksliomis datomis ir asmenvardžiais žmogus gyvena. — Gan tų svarstymų.
Nebūčiau ėmęsis šio įrašo, jei ne: vieną epizodą galima patikslint. Pastraipa iš RimJ rašinio:

Įstrigo jurbarkiškiams ir vienas sekmadienis bažnyčioje. Jau po žudynių, klebonas, prieš mišias nužvelgęs susirinkusius žmones, rūsčiai tarė: „Žydšaudžiai, išeikit iš bažnyčios.“ Parapijiečiai nuščiuvo, pradėjo dairytis. Keletas susigūžusių vyrų išėjo. (p. 84)

Nelabai aišku, ar tai perpasakojimas to, kas skaityta, ar rašinio autorius prisimena, ką pats girdėjęs, ir pasakoja. Regis, antras variantas. — Skaitydamas tą pastraipą, iškart prisiminiau a.a. Joną Juškaitį. 1999 VI 1 Valstiečių laikrašty buvo paskelbtas Paulino Matuko pokalbis su poetu „Teturiu tik savo laisvę ir savo poeziją...“, perspausdintas knygoj Trauktis atsišaudant (2016); cituoju iš knygos, nes ten yra patikslinta:

Kas išgirdo istorikų kvietimą atsiliepti, kad kunigai draudė savintis sušaudytų žydų turtą? Juk ir aš pats klausiausi, ir motina ne kartą su pasibaisėjimu parėjusi pasakojo, kaip prie vokiečių Jurbarko klebonas² kumštimi trankė sakyklą per pamokslus šaukdamas: žydšaudžiai, būkite prakeikti, prakeikti būsite ir tie, kurie kišite rankas prie žydų turto, visi tokie išeikit iš bažnyčios! Negi Lietuvoje neliko žmonių, kurie paliudytų panašius atvejus? Bet vieni abejingi iš vargo, o kiti sukibę į turtus: kad tik daugiau, kas bus, tas bus. (p. 26)
---------------------------
² Kunigas Anatolijus Stanevičius, 1943 m.

[Apibendrinimai iš principo neteisingi; neteisingi dalies atžvilgiu; deja, dažniausiai – gerosios. — Prisiminiau prieš porą metų skaitytą pokalbį su Christophu Dieckmannu, studijos Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944 autorium:

Bažnyčia nieko nedarė. 1941 m. spalį posėdžiavo Vyskupų konferencija, tačiau jie svarstė vienintelę problemą – ką daryti su pakrikštytų žydų turtu. Tik šis klausimas. Taip, pavieniai kunigai protestavo, bažnyčiose ragino nežudyti. (cit. iš čia)

Bet juk tie protestavusieji kunigai, ne tik kalbėjusieji, ir dariusieji – padėjusieji besislapstantiems žydams – irgi Bažnyčios nariai, jos dalis, teisingai, pagal savo sąžinę, o ne kokius nors nurodymus iš viršaus besielgusioji dalis; ar vyresnybės nutarimus traktuodami kaip visų požiūrio atspindį esam teisūs? Suprantu, leidžiuos ton sritin, kur protas nepajėgs tiksliai suformuluot minčių; vienu dalyku esu įsitikinęs: gera ar bloga daro žmonės, konkretūs žmonės.]
Jonas Juškaitis prisiminė savo parapijos kunigą; Sigitas Geda, atsakydamas į katalikų mėnraščio Sandora klausimą „Ką manote apie Bažnyčios skilimus, kryžiaus karus, inkviziciją, apie kaltinimą dėl „kolaboravimo“ su naciais (neutralią laikyseną), dabar esančias ir visada buvusias stiprias institucionalizmo apraiškas?“ prisiminė savo parapijos kunigą:

Dažnai mūsų Bažnyčios laikysena čia labai jau dviprasmiška. Kaip gimtosios [Veisiejų] parapijos klebono II pasaulinio karo metais... Neišeina man iš galvos: sužinojęs, kad rengiamasi sušaudyti miestelio žydus, kunigas pasikvietė nacių majorą, pavaišino ir sutarė: „Daryk, tik kitoje parapijoje!..“ (Sandora, 1999, nr. 10, p. 4–5)

Ir pagal kurio klebono poelgį apibendrinsim kunigų nuostatas – Jurbarko ar Veisiejų? — Nedaug ko vertos kalbos apskritai apie kunigus, lietuvius ir pan. kuopinius dalykus; suprantu, istorija be tokių sąvokų negali išsiverst, bet labai labai rimtai pasvarsčius derėtų jas telktis.

(1206) Iš popieryno, lix: apie kokią lietuvių poezijos istoriją svajojo aa. Jonas Juškaitis

JonJ mirė VI 30; Vilniuj atsisveikinta VII 3 „Lakrimoj“
(Kalvarijų g. prie cerkvės); nors buvo trečiadienį, atminty
vis išlįsdavo posmas iš JonJ eilėraščio „Sekmadienį“ (2004):
Aš išpūstom akim per laisvę gautą
Eit nuo žmogaus ligi žmogaus bandau,
Taip, Viešpatie, taip savo visą tautą
Susitikau – ir aš išsigandau. –
(išsp. buvo Kultūros baruos, 2005, nr. 2, p. 19)

Literatūroj ir mene 1989 X 7, p. 5 buvo Jono Juškaičio rašinys „Henrikas Nagys“: paliudyti susitikimai su Nagio poezija ir vertimais (pirmiausia Rilkės, kurį ir Juškaitis vertęs, Kornetu). Yr ten ir tokia pastraipa:

Jeigu kas parašytų XX a. lietuvių poezijos temperamentingą istoriją! Be atgrisusių nuobodybių: tas turėjo tam poveikį, tas atsekė to pėdomis... Tarsi istorija būtų slūgsojusi ramiai lyg nuosėdinės uolienos. Juk ji visa – metamorfinės uolienos su tektoniniais kataklizmais, kur vartėsi nusistatymai ir estetiniai nusiteikimai.

Nieks, bent kol kas, nėr parašęs nei temperamentingos, nei jokios XX amžiaus lietuvių poezijos istorijos. Bet galima įsivaizduot, kokio pobūdžio poezijos istorija būt tikusi Juškaičiui. Jei būt parašyta maždaug taip, kaip Rimanto Kmitos studija apie poetinį sprūdį Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais (2009). Nežinau kito atvejo, kad poetas taip būtų gyręs knygą, kurioj ir apie jį rašoma, kaip Juškaitis gyrė Kmitos 2010-ais atsakydamas į Audriaus Musteikio klausimus (net per tris Lietuvos žinių numerius ėjo, XI 22–24; šito pokalbio pavadinimą parinko ir knygai – Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones, 2016).
O dėl Nagio (kitamet 100-metis), šyptelėjau skaitydamas, ką rašo Juškaitis apie pirmą Nagio poezijos publikaciją nebe periodikoj, o knygoj – antologijoj:

Jau 1940 m. „Pirmuosiuose žingsniuose“ H. Nagio eilėraščiai ne tokie kaip visų. Nei turiniu, nei išraiška. Juose kalbama apie neramiausią visatos audrą, kuri artėja per žemę, apie paklydusios bandos beieškantį piemenį, kuris paklydo pats, apie prisiglaudimą prie išmintingų knygų, kurios kaip vaikai...

Kodėl šyptelėjau? Pagalvojau: greičiausiai nežinojo Juškaitis, kad Bronius Krivickas, recenzuodamas šitą antologiją (ką tik išėjusią, prieš pusamžį), irgi iš visų autorių išskyrė būtent Nagį (jei būt žinojęs, beveik neabejoju, būt bent užsiminęs):

Iš dabartinių moksleivių visu ryškumu išsiskiria H. Nagys. Visai atsitolinęs nuo mūsų literatūrinių tradicijų, bandąs naują formą jis stovi vienišas ir originalus su savo stipria išraiška ir gilia mintim. (Ateities spinduliai, 1939/40 m.m., nr. 10 [1940 V], p. 296)

P.S. Neparašyton neparašytų/neparengtų knygų istorijon įrašytina dar viena (keletą esu užfiksavęs anksčiau) – JonJ 1989-ų rašinį apie Henriką Nagį baigia:

Išduosiu ir paslaptį. Su Liūne Sutema jie abu yra sumanę poezijos knygą apie visus Lietuvos miestus, kuriuose teko gyventi. Išduosiu, norėdamas paskatinti, nes tai būtų tikrai reta dviejų didelių poetų, brolio ir sesers, knyga mūsų poezijai.

(1013) Tarp kitko: šis tas apie a.a. Vytautą Vanagą

Vytautas Vanagas, 2010
(Justės Kuodytės nuotr.)

Išeina mūsų mokytojai.                                         

Paulius Subačius, sutiktas prie šarvojimo salės

*1930-09-26 Rokiškio apskr. Kamajų vls. Duokiškio par. Gùdiškio dvare, 7 km į pietus nuo Kamajų,
†2017-09-11 Vilniuje, palaidotas Karveliškėse, greta tėvų Marijonos ir Antano ir žmonos Birutės;
literatūros istorikas, tekstologas praktikas, habil. dr.; post mortem galima pridurt – ir poetas.
Kaip tyrėjas, nemėgęs spėlioti – net hipotezė turinti būti į ką nors tikro atremta, o jei nežinom, tai nežinom.
Kaip žmogus, mėgęs tvarką; išeidamas norėjęs, galima sakyt, sutvarkyti viską pats, kad nepaliktų jokių rūpesčių.
Taip, bendrybės. — O gal atsispyrus nuo nuvalkioto gretinimo su Mėnuliu, matoma ir nematoma jo puse?
Iš sėdėjimo prie darbo stalo ir archyvuos – pamatinės studijos apie Strazdą ir Pošką, literatūros istorijų skyriai; „Lituanistinei bibliotekai“ parengti Antano Tatarės, didaktinės prozos tomai, „Versmėms“ – Strazdo, Antano Klemento, pasakėčių tomeliai; kapitalinis darbas – Lietuvių rašytojų sąvadas (iš jo išsirutuliojo Lietuvių literatūros enciklopedija, redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko); 1994-ais pradėti Vaižganto, 2001-ais – Valančiaus Raštai. Ne viskas paminėta, reikia pridurt: ir kt. VytV rašto darbai.
Kita vertus, nematytoji pusė: nuo gimnazijos laikų domėjos astronomija, sakė atpažindavęs visus žvaigždynus; atsitiktinai sužinojau, kai jau ėmė silpt jo regėjimas; gyvenimo pabaigoj, galima sakyt, nieko nebematė; jau Vilniuj atrastas futbolas: galim įsivaizduot, kaip trijulė – Juozas Aputis, Jonas Juškaitis ir Vytautas Vanagas elgdavos jau išgriauto „Žalgirio“ stadiono tribūnoj; yra pasakojęs, kiek džiaugsmo buvę, kai Vilnius Maskvą 5:2 supylęs; vėliau vienas auklėdavo futbolistus prieš televizorių. — Ir dar vieną pomėgį turėjęs, tik slėpęs visą gyvenimą.
Atidavęs Rankraštynui viešuosius popierius (ko vertas, pavyzdžiui, jo susirašinėjimas rengiant Rašytojų sąvadą!), VytV atnešė dar dvi dėželes, kurias liepė atvert tik po jo mirties. Kas ten – nujaust buvo galima; kad ir iš užuominos pokalbio, kuris paskelbtas Colloquijos nr. 17 (2010), pabaigoj: „Rašinėjau eiles kaip nereta gimnazistams ir šiaip apyjauniems žmonėms. Bet siekimo eiti į viešumą nebuvo. Tokie eiliavimai vos atsiradę darosi literatūriniu palikimu ir kartais paviešinami tiktai po autoriaus mirties, suprantama, jeigu jie ko nors verti, o nėra žinomu vardu pavadinamos manijos rezultatas“ (p. 178). Ne, tai ne grafomanija; eilėraščiai, rašyti nuo 1948-ų iki gyvenimo pabaigos. Poeto Antano Sėlio – mokslininko Vytauto Vanago alter ego. Galima juos vadint ir eiliuotu dienoraščiu – klasikine poetika besiremiantys aiškios minties „menki pabandymai žvilgterėti į žmogaus būties ir savo krašto istorinių lemčių dramas“, „šioks toks laiko ir žmogaus dvasios nerimasčių liudijimas“, pasak kukliojo AntS 2014-ais surašyto žodžio Ad lectorem. (Prisiminiau kitą 1930-ų Vytautą – kalbininką habil. dr. Ambrazą, slapyvardžiu Vytautas Dubindris savo poezijos rinktinę išleidusį vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę; irgi rašęs ne viešumai; sovietmečiu kurta nežinotoji poezija – gal kada kas apžvelgs jos mastą ir spektrą; ji buvo.)
— — — stryktelėjo galvoj aiškiai per skambus Janonis: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, / Kaip vykdymas jų idealo.“ Ne, idealai kiekvieno asmeninis reikalas; nebent: darbai, jų tąsa.
Kiek Vytautas ir Birutė Vanagai parengė Valančiaus Raštų tomų, tiek ir bus; neįsivaizduoju, kas galėtų tęst šitą darbą; taip ir liks: Kuriuos Valančiaus Raštus turi omeny? – Nebaigtuosius.
Vaižganto Raštus (ateita iki epistolikos) imsis rengt žmogus, su VytV kartu nieko nedirbęs; svarbu, kad bus einama toliau. Kad tik jis turėtų bent dalį Raštų sumanytojo kantrybės ir tekstologinės bei istorinės kompetencijos; ne šventieji puodus pildo.

(973) Epizodai, xviii: Baltušio gerbėjų laiškai

Juozo Baltušio šaržas, pieštas Stasio Krasausko (Literatūra ir menas, 1960-04-30, p. 4)

Naujam Metų numery – dar Juozo Baltušio dienoraščio (1985-ų balandis–birželis). Nieko tokio, išskyrus: Juozas Grušas, pasak Baltušio, buvo įsikalęs galvon, esą reikia jam „išrūpinti“ Nobelio premiją už Sakmę apie Juzą, – „Lietuvai ji reikalinga, tai mūsų visų garbės reikalas!“ (p. 109)
Tiek įrašui negana, tad – iš Jono Juškaičio Trauktis atsišaudant (2016):

Nuo Veliuonos kilęs rašytojas Jonas Mačiulis, [1973–1983 metais] vadovavęs Vilniuje literatūros muziejui, liūdnai šypsodamasis man pasakojo: Baltušis atidavė skaitytojų laiškus į muziejų, įsivaizduok, prikimšome jų pilną „Volgą“, į bagažinę, ant sėdynių, dėžė prie dėžės, sunkiai sutalpinome, ir – visi neatplėšti, o jis sako – atplėšk, perskaityk, jei rasi mergų, norinčių dar su manim turėt reikalų, tuos išrink ir man parodyk, o kitus – pasidėk į muziejų.
Vis dėlto genialaus to Baltušio būta... (p. 25)

Dabar tie laiškai lyg ir turėtų būt Maironio lietuvių literatūros muziejuj; ten, kur buvo Vilniaus rašytojų memorialinis muziejus, dabar Didžiosios Britanijos ambasada.

(970) Pakeliui į darbą, vii: spėlionės įdomus dalykas

ieko naujo, tik priminta, kad bent jau kurį laiką Ernestas Hemingwayus buvo NKVD agentas.
Ar žinojo apie tai Romualdas Lankauskas, kai vertė Senį ir jūrą (vertimas išėjo 1960), Atsisveikinimą su ginklais (su Gabriele Bekeryte, 1962), Žaliąsias Afrikos kalvas (1964), kai jam buvo priekaištaujama dėl Hemingwayaus įtakos? – Manyčiau, ne. Iš kur galėjo sužinot.
O ar žinojo apie tai slaptųjų Sovietų Sąjungos tarnybų generolas majoras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, 1956-ais baigęs kursus Gorkio literatūros institute Maskvoj? – Galėjo; galėjo besimokydamas rašytojystės susitikt su buv. NKVD bendradarbiais, o tie ir apšvietė kolegą, tapusį rašytoju, kas tas 1954-ų Nobelio literatūros premijos laureatas. Žinojo nežinojo, bet kad Hemingwayaus gerbėjas buvo – taip.
Iš Jono Juškaičio, 1958–1962 metais dirbusio Literatūroj ir mene, atsiminimų:

Pas [Zakariją] Grigoraitį dažnai prisėda pasišnekučiuoti Guzevičius, atneša vis naują Hemingway’aus romaną vokiečių kalba. (Trauktis atsišaudant, 2016, p. 183)

Vadinas, ne tik pats skaitė, bet net kitiems siūlė ir tuos ErnH kūrinius, kurie nebuvo išversti į rusų kalbą. Gerbėju tikrai galima vadint.

Prieduras: Gudaitis-Guzevičius apie rašytojus, kurių pavardės užrašytos ant Lankausko šaržo krūtinės, – Remarque’ą ir Hemingwayų
— 1959-ais išėjo Vinco Žilionio beveik 600 puslapių romanas Atsisakom nuo senojo svieto. Pergalė išspausdino Jokūbo Josadės kritišką recenziją (1960, nr. 1), į ją atsiliepė romano autorius straipsniu „Mūsų romanas ir kritika“ (Literatūra ir menas, 1960-03-05), ir prasidėjo tokia lyg diskusija, kurion įsiterpė ir Gudaitis-Guzevičius; tarp kitko, nesutikęs su Žilionio priekaištais „vakariečiams“:

Kas kita paties V. Žilionio priekaištai „Trijų draugų“ romano autoriui ir kt. „tipiškiems vakariečiams“. Pro juos negalima praeiti nesustojus. Kaip tik – nei Remarkas, nei Heminguėjus nėra „tipiški vakariečiai“. „Vakariečiams“ tipinga dabar vaizduoti dvasinį žmogaus išbergždimą, neviltį, visų kolektyvinių žmoniškųjų jausmų bankrutavimą, visišką meilės, draugystės, autoritetų ir vertybių neigimą.
Argi tokie yra Remarko „Trys draugai“? Jie plačiai skaitomi ir leidžiami ne dėl to, kad ten daug išgerta kalvadoso ir panašių svaigalų, o dėl tos visai retos Vakaruose lyriškos draugystės, subtilaus žmonių susidraugavimo ir draugo pasiaukojimo draugui tuo metu, kai aplinkui siaučia plėšrusis kapitalo žmogėdra, viešpatauja apgaulė ir prievarta. Nuo remarkiškosios kapitalistinio pasaulio kritikos, buržuazinės visuomenės aksesuarų paneigimo ir atsižadėjimo, nuo pavienio, atsiskyrėliško atsiskaitymo su gestapininku labai netoli ligi šaukimo stoti į kovą prieš kapitalą, gimdantį fašizmą ir smurtą, ir nedarbą, ir skurdą, į kovą už naująją santvarką be kapitalizmo siurbėlių. O ką jau kalbėti apie Heminguėjų – buvusį Ispanijos tarptautinių brigadų dalyvį, o dabar – pažangiosios Kubos draugą, Tarybų Sąjungos draugą!
Ne sykį, vos išėjus iš spaudos naujoms Heminguėjaus knygoms, autorius gaudavo grasinimų: arba liautis rašyti, arba pasiruošti keliauti į aną pasaulį. Manau, kad Heminguėjui visai nereikia mano apgynimo žodžių. [...]
Buržuazijos valdymo laikais dominuoja jos statytinių „kritikų“ balsas. Štai kaip į klausimą apie kritikos baimę tas pats Heminguėjus atsako vienam laikraštininkui: „Bijoti nebuvo ko. Iš pradžių aš nieko neuždirbdavau savo raštais. Tiesiog rašiau, kaip mokėjau. Kritika man nerūpėjo, aš praktiškai su ja nesusidurdavau. Kada darai pirmuosius žingsnius literatūroje, tavęs niekas nepastebi. (Iš pradžių nepastebi, o paskui, kad kokios, ima grasinti mirtimi! – A.G.-G.) Tai laimingas pradedančiųjų likimas... Nesėkmių pasitaiko kąsdien, jei darbas nevyksta. Nesėkmių nebūna tik tada, kai pradedi pirmą kartą rašyti. Tada viskaas, ką parašei, atrodo puiku ir jautiesi puikiai. Atrodo, kad rašyti yra labai lengva, ir atlieki tai su dideliu malonumu. Bet galvoji apie save, o ne apie skaitytoją. Jam tavo rašiniai ypatingo malonumo nesudaro. Vėliau, kai išmoksti rašyti skaitančiajam, rašytojo darbas daugiau nebeatrodo tau lengvas. Galutinai atmintyje pasilieka tik įsiminimas, kaip sunku buvo jį rašyti.“ („Inostrannaja literatūra“ 1960 m. Nr. 1).
Tai pasakė ne koks nors pradedantysis ar jau bebaigiąs išsimušti iš pradedančiųjų tarpo „mėgėjas“, bet pats Heminguėjus. Jam, kiek galima spręsti iš jo žodžių, nebuvo padėjusi kritiko ranka, bet jis pats atkakliausiai dirbo ir dirbo, iki pasiekė savo tikslą, susidarė savo ypatingą herojų atmosferą, atskleidė veikėjo vidų intymiškiausiame virpėjime, susidarė savitą stilių. („Apie storas knygas ir svarią kritiką“, LM, 1960-05-07, p. 3)

Na argi ne gerbėjo svarstymai?

(965) Epizodai, xvii: „Tykus buvo vakarėlis“ 1944-ų vasarą tarp apkasų netoli Kelmės

(Pradėjau skaityt pernai išleistą Jono Juškaičio Trauktis atsišaudant – pokalbių su atsiminimų inkliuzais [atsakymas į klausimą dažnusyk virsta pasipasakojimu] ir įv. rašinių rinkinį.)
Juškaitis prisimena Paulių Širvį, pagyrusį už eilutę „tautos verkia dainomis“, – jo vertinimu, žmogų su įgimta inteligencija, sudaužytą kare ir girtuoklių padarytą girtuokliu; ir perpasakoja tokį epizodą:

1944 m. vasarą, atmintiną ir man, patraukus 16-ąją diviziją į apkasus kažkur anapus Kelmės, jo ironišku apibūdinimu, „išlaisvintojų politrukai įsakė dainuoti lietuviškai, kelti patriotinius jausmus prieš pavergėjus“. Kareiviams uždainavus „Tykus buvo vakarėlis [, skaisčiai švietė mėnesėlis etc.]“, iš visų vokiečių apkasų pasigirdo tos dainos tęsinys „O tokioj tamsioj naktelėj [bijo eiti per lieptelį etc.]“. „Įsivaizduok, – sako man Širvys, sausindamas akis atbula ranka, – taip ir dainavom per naktį. Lietuvis prieš lietuvį.“ (p. 38)

Pamatytum tokį epizodą kokiam filme, dar imtum ir pasakytum: dirbtina, pritempta; nors vis tiek – jautresniam akis drėkinantis epizodas.

(788) Užparaštė, cxii: apie eilėraščių „gerinimą“

Brigita Speičytė studijoj Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva (2012):

Tekstų redagavimo intensyvumu lietuvių literatūros istorijoje Maironis greičiausiai neturi lygių: būtent taip jis reagavo į kintančią literatūrinę atmosferą, artino savo tekstus prie sparčiai tobulėjančios bendrinės, literatūrinės kalbos, perkėlinėjo juos „šiapus ribos“. Taisė visus savo tekstus – ir lyriką, ir poemas, ir dramas [...] (p. 245)

Mano galvoj ryškiausias Maironio taisymų pavyzdys – vienos eilutės pokytis. Visi atsimenam iš mokyklos laikų (nežinau, ar dabar bereikia mokytis eilėraščių atmintinai):

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!

O pirminiam variante buvo:

Išnyksiu kaip dūmas, išblaškomas vėjo [etc.]

Dūmas, išblaškomas vėjo – dūmas, neblaškomas vėjo: esmingas pokytis.
O lietuvių literatūros istoriją prisiminus, Kossu-Aleksandriškio poeziją įsimylėjusiems tikras smūgis į paširdžius buvo perredaguotoji rinktinė Poezija, išėjusi 1940-ais. Iš gyvųjų didžiausiais autoredaktorius, manyčiau, yra Jonas Juškaitis.

(723) Tarp kitko: apie šaukštelį baimės + tekstologinis pasvarstymas

ražu ir prasminga, kai, žmogui mirus, parengiama ir išleidžiama memorialinė knyga (apie Jį, jo, jam ir kt.).
2014-ais Šiauliuos išėjo Eleonoros Eglės Buivydaitės-Prėskienienės buvimo spinduliai (parengė vyras Bronius Prėskienis, 726 p.).
Vieniems vieni tekstai gali būt įdomūs, kitiems – kiti; perskaičiau Janinos Degutytės didelį pluoštą laiškų kurso draugei ir bičiulei Buivydaitei-Prėskienienei. Parengėjas rašo:

Šioje knygoje spausdinama visa J. Degutytės korespondencija Eglei: laiškai, atvirukai, lapeliai, net gauta telegrama. Iš viso yra 136 vienetai. Tai gausiausias iš visų su Egle susirašinėjusių epistolinis palikimas. Iš tikrųjų jis yra dar gausesnis. Čia neįtraukta daugybė poetės Eglei atsiųstų ranka ar rašomąja mašinėle parašytų savo eilėraščių ar vertimų. Kaip aiškėja iš laiškų, kartais atsiųsdavo tik po vieną eilėraštį – vadinasi, siuntimų skaičius dar padidėjo. (p. 185)

Tekstologinis pasvarstymas vėliau; pradžioj – apie tą šaukštelį baimės.
1972-01-21 laiško antra pastraipa:

Trečiadienį sąjungoj buvo susirinkę Rilkės vertėjai, tame tarpe ir aš (malonėjo pakviesti) – skaityti savo vertimų. Juškaitis, Geda, Danielius (psichol. dėstytojas universitete) ir Bložė. Geriausi – Juškaičio, o (pavardė nurodyta – B.P.) – baisūs. Šis žmogus neturi nė vieno bendro susilietimo taško su Rilke, gryna priešingybė. Skaitė rėkdamas, su poza – kaip Majakovskį. Buvo baisu. Bet jis vertimų komisijoj, taigi jo galia... (p. 212)

Regis, vienintelė kupiūra Degutytės laiškuos. Ką poetė rašė apie motiną (alkoholikė, nesugyvenama keikūnė ir t.t.) – parengėjui neužkliuvo, o va vertėją, kurio tekstai Degutytei pasirodė esą baisūs, nuspręsta nutylėt. Niekaip nesuprantu motyvo; jokios nuomonės apie Gedą ar Bložė ad hominen, tik apie vieno ar kito vertimus ir skaitymo manierą. Negi kai kuriose galvose vis dar gyvas prietaras, kad apie rašytojus – tik arba gerai, arba nieko?
--------------------------------------------------------------------------------------
Pirma to paties laiško pastraipa:

Siunčiu Eglutei [t.y. Prėskienių dukrai] pasaką ir vieną vaikišką eilėraštį ir Tau pluoštelį Šymborskos vertimų[*]. (ibid.)

Aišku, tų tekstų knygoj nėra, nes, parengėjo supratimu, tai „priedai“. Bet ar tokia nuostata pagrįsta?
Mano manymu, ne. Tai, kas voke, – visuma, kurios negalima pjaustyt, ypač dar ir dėl to, kad tai tekstai (originalūs ar verstiniai) to paties žmogaus, kuris rašo laišką siaurąja prasme. Be to, kiek supratau iš cituotosios parengėjo pastraipos, yra buvę, kad Degutytės laiškas = tik jos eilėraštis; ir jis neskelbiamas, nes nelaikomas laišku. (Jei su laišku siaurąja prasme siunčiamos kito žmogaus tekstų kopijos, jas pristatyti galima ir komentaruose.)
--------------------------------

[*] Tame pat laiške Degutytė rašo:

8 eilėraščius (Šymborskos vertimus) ryt siunčiu į „Pergalę“. Neims, tiek to. Prie visko pripratau.

Patikrinau LNB Kortelių vaizdų kataloge: teišspausdinti buvo penkių eilėraščių vertimai.
– O tarp 1972-01-21 į Šiaulius siųstųjų buvo ir neišspausdintųjų Wisławos Szymborskos vertimų? – Nežinau.

(647) Visiškai tarp kitko: ar verta svarstyti?

Vis neišeina iš galvos gal jau prieš porą mėnesių perskaitytas Jono Juškaičio sakinys apie savo pirmąjį eilėraščių rinkinį Ir aušros, ir žaros (1962):

Tai buvo apskritai pirmoji nesovietizuota poezijos knyga iš visų išeinančių, o mano eilėraščiai tokie ir dabar – atrinkti sudarytojų į 2012, 2013 ir 2014 m. [Poezijos pavasario] almanachus. (Metai, 2014, nr. 7, p. 98).

(Visai galimas dalykas, kad Jonas Juškaitis teisus.)
Nesovietizuota – kalbant apie kūrėjo laikyseną, taip, be abejo, l. svarbu.
O apie pačią poeziją?
O atsižvelgiant į tam tikro laiko specifiką?
Kai keli perkūnsargiai rinkinio pradžioj (pirmas, keli pirmi, visas pirmas skyrius)? Yra eilėraščių apie Kubą ir Fidelį – jau konjunktūra ar der Zeitgeist apraiška? – Rinkinys jau vadintinas sovietizuotu?
Ne viskas taip paprasta.