(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-02-08

(721) Ars memorativa: apie laukimą

Savaitgaliais tenka dalintis kompiuterį. – Išlendu balkonan parūkyt, grįžtu: žiū, jau ir sėdi mano vietoj draugė; ir tenka laukt, kol baigsis žaidimo skleidžiami, be kitų, ir nuovylio garsai.
Šiandien pagalvojau: koks anksčiausias prisiminimas atminty išlikęs, kurį galėčiau nedvejodamas susiet su laukimu?
Ar laukdavau tėvo, uošvynėn grįžtančio tik savaitgaliais (gyvenom Pasvalio rajone, tėvas dirbo Biržų TSO [tarpkolūkinė statybos organizacija] mūrininku; statydavo kokius nors kompleksus kuriame nors gretimo rajono kolchoze; išties, kasvakar – neprivažinėsi)? – Manau, laukdavau, t.y. imdavau laukt penktadienį nuo ryto. Bet neprisimenu „šito laukimo“, tai tik išmąstymai.
O kokį laukimą manau prisimenąs?
(a) Vakarienei senelis labai mėgdavo sriubą. Ypač makaronų.
(b) Juozo Tiškausko (1900–1983) panosė buvo su grioveliu (kaip ir mano).
(c: laukimas) Kai senelis palinkdavo virš garuojančio balintų makaronų sriubos dubens ir imdavo srėbt, pradėdavau laukti: lašas panosėj atsirasdavo, kaupdavos didėdavo ir – pagaliau – pliumpt į dubenį, ir išnykdavo.
(d) Tada ir aš kaip dera imdavaus srėbt makaronų sriubą, nebegalvodamas apie senelio ir savo nosį su laštaku.
Štai jums ir laukimo vaizdinys.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)