(1000) Iš popieryno, xxxix: apie kai kuriuos pražuvusius rankraščius

Vytautas Kubilius 1965-02-17 užsirašė:

Būtinai reikės parašyti straipsnį „Apie pražuvusius rankraščius“. Kiek mes praradome puikių dokumentų. Kitos tautos surinko mažiausius gabalėlius, liečiančius jų menininkus, o mes dėl savo apkiautimo išblaškėme.
     Kudirkos rankraščiai žuvo Antavilių senelių parodoje [sic! = prieglaudoje?]. J. Baltrušaičio laiškai dingo be pėdsakų kaip ir Kapsuko archyvas. Ne viskas priklausė nuo žmonių. Istorija negailėjo ne tik žmonių, bet ir popierių, turinčių didž. vertę.
     Ir štai blogiausia, kai žūsta dabar, ramiu ir tykiu metu. Mes pamilom Mačernį. Žmonės per karą išsaugojo jo rankraščius. Jie buvo čia. Bet dėl keisto fanatizmo neatiduoti bibliotekai. Ir dingo. Pakliuvo nelabai garbingu būdu pas [Kęstutį] Genį. Tas rodė [Henrikui] Vancevičiui, aktoriams. O kai dabar klausi, išsigina nieko nežinąs. Reikėtų, kad pasiaiškintų visuomenei. (Dienoraščiai, 1945–1977, 2006, p. 293)

VytK dienoraščius parengusi Janina Žėkaitė prie šio įrašo nepridūrė jokio komentaro. Nežinau, kokius konkrečiai Mačernio rankraščius mini Kubilius, ar jie suvisam pražuvo, ar vėliau atsirado. Tik vienas epizodas iškyla atminty: kai šnekinau radijui Leonardą Zelčių, jis minėjo Mačernio eilėraščių skaitęs ir atmintinai išmokęs dar prieš pasirodant VytK sudarytai Žmogaus apnuogintai širdžiai (1970); greičiausiai iš tų rankraščių, kuriuos turėjo kolega Kęstutis Genys? Bet gal iš kokių nuorašų?
O dėl ketinimo parašyt straipsnį apie pražuvusius rankraščius – tik 1984-ais toks buvo parašytas ar bent jau išspausdintas („Kam priklauso kultūra?“, Literatūra ir menas, 1984-02-11, p. 4). Pradžioj pareiškęs, kad kultūra ir jos vertybės esančios visos tautos nuosavybė, pateikęs pluoštą kilnių ir gražių pavyzdžių (net kaimo senutės atiduodą studentų ekspedicijoms XVIII amžiaus giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo), VytK pereina prie nemaloniųjų dalykų:

Tačiau esame ne kartą skaudžiai patyrę, kaip svarbiausia šito kodekso tezė – kultūros vertybės yra visos tautos savastis – būdavo apeinama ir paminama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą.
     Jei šlovingas rašytojas ar dailininkas priklauso mano giminei, tai man priklauso ir jo šlovė, ir jo palikti popieriai, ir vienintelė teisinga jo gyvenimo interpretacija. Tai gimininės bendruomenės mąstymo reliktas. Todėl viena mergina prisako įdėti į savo karstą mylimo poeto eilėraščių rankraščius, be kurių jai bus nyku aname pasaulyje. Kita mergina taip ištikimai saugo nuo pašaliečių akių sužadėtinio eilėraščių sąsiuvinius (jų paskirtis – sudūlėti jos karste), kol jie dingsta be pėdsakų. Poeto sūnus – pagal vieną šiurpų pasakojimą – paveldi tėvo laiškus motinai, rūpestingai surištus pamečiui atskirais žiupsneliais, ir sumeta į židinio liepsną vieną ryšulėlį po kito, kelių dešimtmečių korespondenciją, rašytą iš Romos, Oslo, Londono, Kauno. Kaip pasigenda dabar šitos medžiagos J. Janonio, V. Mačernio, J. Baltrušaičio raštų leidėjai! Kaip praverstų pedagoginės minties tyrinėtojams elementorių ir vadovėlių autoriaus A[ugustino] Jakučionio archyvas, ne taip seniai suverstas į ugnį jo artimųjų!
     Susirūpinusi savo prestižu, giminė imasi cenzūruoti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepraslystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikrosios prigimties. Vienas giminaitis išlaiko paslėpęs „Liūdnos pasakos“ autoriaus laiškus 70 metų, suerzintas nepalankių atsiliepimų apie savo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje – tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia, kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 metais. Iki šiol neatsirado K. Borutos atsiminimų apie Vytautą Montvilą eskizas, kurį jis 1958 m. prašė grąžinti vieno asmens, dabar jau mirusio.
     Kai šitaip triumfuoja egoistiniai interesai, o ne moralinė pareiga nacionalinei kultūrai, suima apmaudas ir graudesys. Tegul tai išimties atvejai. Bet kiek baltų dėmių tebėra mūsų įžymių menininkų biografijose – ištisi mėnesiai ir metai neturi nė menkiausio raštiško liudijimo (latviai gali dokumentuoti visą J. Rainio biografiją beveik padieniui). Bemoksliai sodiečiai dar saugodavo savo sūnų nuotraukas, bet ne rankraščius. Negudresni buvo ir pokario redaktoriai, jau išsimokslinę tų pačių sodiečių vaikai, suvarę į makulatūrą daugelį brangių autografų ir net nuotraukų. Taip atsirado individualūs kolekcionieriai, glemžiantys kultūros dokumentus į savo saugyklas (kad paskui palikuonys išsvaistytų juos vėjams), o ne atiduodantys už visai padorų atlyginimą valstybiniams archyvams, iš kurių tarybiniais metais – kiek žinau – neišgaravo nė vienas mūsų rašytojo rankraštis. Dabar net kai kurie laipsniuoti veikėjai įgudo iš naivių savininkų išvilioti „mokslo labui“ rečiausias nuotraukas, afišas, autografus (vieno rankose mačiau net K. Binkio gimimo metrikas), kaupti teisėtais ir nevisai teisėtais būdais kokios nors įžymybės rankraščius, kad užsitikrintų sau teisingiausio žinojimo monopolį (pamėginkite be manęs išleisti pilną „Raštų“ leidinį!).
     Toli gražu ne visi, į kurių rankas patenka mūsų kultūros relikvijos, supranta jų reikšmę ir jaučia atsakomybę už jų likimą. Jau kiek kartų naršyta po visą Lietuvą, renkant S. Nėries autografus ir amžininkų atsiminimus. O dar kiek tų autografų ir nežinomų nuotraukų surado V. Alekna, naujo „Raštų“ leidinio sudarytojas, belsdamasis nuo vieno poetės pažįstamo pas kitą! Visa tai lengvai galėjo nuplaukti į nebūtį, kaip nuplaukė Antavilių senelių namuose V. Kudirkos laiškai ir eilėraščiai (pagal nepatikrinamą legendą[*]). Koks paradoksas: rašytojas per ištisus dešimtmečius saugo artimųjų laiškus, o giminės teišlaiko mažytį pluoštelį jo laiškų (gražiai sutvarkytame I. Simonaitytės archyve šūsnys giminės laiškų ir vos keli jos pačios laiškai artimiesiems).
     Tačiau nėra „liūdnesnės istorijos“ kaip toji, kai „broliai lietuviai“ sumano pasipelnyti iš nacionalinės kultūros. Jums reikalingas publikacijai šis garsaus poeto laiškas, imkite už penkias dešimtines, pigiau, žinote, negaliu... Jus domina ši knyga su rečiausia dedikacija, prašom – tik 60 rubliukų... Štai rašalinė „Pelikan“ – jos rašalu buvo parašyti įstabiausi lietuvių lyrikos šedevrai – atiduodu už penkrublį... Štai auksinis parkeris, dovanotas „Altorių šešėly“ autoriui jo gerbėjų, – klokite nesvyruodami 2000 sumą. Štai vienintelis Lietuvoje D. Kleino „Gramatikos“ egzempliorius – norėčiau keturių kambarių buto...
— — — —  —  —  —  —  —  —  —  —  —  — 
[* Beveik po mėnesio, 03-08, savaitrašty buvo paskelbtas Juozo Lebionkos laiškas redakcijai, pavadintas „Antavilių legenda“ (p. 12). Papasakota, kaip mėginta ieškot tų Amelijos ar Anelijos Artichovič-Višinskos, 1939-ų rudenį karo audros iš Varšuvos atblokštos Lietuvon, turėtų Kudirkos rankraščių, bet neberasta. „Po senutės mirties jos asmeninis ‘turtas’ buvo sukrautas į maišą ir išneštas į katilinę sudeginti.“]

Ir dar krūva visokių VytK žinomų ar tik girdėtų faktų faktelių apie tai, kaip negražiai elgtasi pasielgta.

— — įrašo tęsinys išsišakoja:
(a) Kubilius straipsny, savaime suprantama, toli gražu ne viską suminėjo, tik savo galva rėmės. (Nesileidžiant į paieškas, tiesiog kas atminties paviršiuj, galima būtų pridurt.) Pražuvę yra Simono Daukanto ir dalis vysk. Valančiaus laiškų, pluoštas laiškų Daukantui; apie tai yra rašęs Augustinas Janulaitis, jei smalsu, žr.: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864), 1913, p. 4–6. Prašapo – greičiausiai jau po karo – Maironio laiškų Jakštui originalai, iš kurių buvo parengta publikacija Naujojoj Romuvoj 1936-ais; dabar iš ten tekstai imami.
Arba (popieryne išsaugotą išplėšą radau) štai ką rašė Saulius Kubilius apie Stasio Šilingo epistolinį palikimą:

Trumpai apie Stasio Šilingo, kalinio ir tremtinio, susirašinėjimą. Saugojo jis ne tik visus artimųjų ir bičiulių laiškus, bet ir visų savo rašytų laiškų nuorašus. Juos visus kruopščiai įregistruodavo sąsiuvinyje, atskirai įrašydamas gavimo, siuntimo datas, eilės numerį, bendrą jų skaičių. Atidžiai tikrino, kas jau rašyta, reikalui esant cituodavo laiškus, o dingusius galėjo atkurti. Deja, visas Stasio Šilingo sudarytas laiškų, taip pat ir kitų užrašų, archyvas žuvęs. Turimomis žiniomis, jo paties prašymu visas korespondencijos rinkinys buvo sudegintas. Šeima išsaugojo, tarsi brangiausias relikvijas, tik savo tėvo ir senelio laiškus. O koks Stasio Šilingo laiškų bičiuliams likimas? Ar kas išliko? Apie tai žinių nėra. Tegalime su gilia širdgėla apgailestauti, kiek daug negrįžtamai nugrimzdo, išnyko, žuvo užmaršties liūne. („Tylos skraistė“, Atgimimas, 1992-11-09, p. 15)

Arba (rašydamas prisiminiau): Giedrius Viliūnas, 1998-ais rengdamas „Baltoms lankoms“ Binkio poezijos rinktinę, ieškojo bene svarbiausio rankraščio – paties autoriaus prieš mirtį sudarytos Lyrikos, kur buvus ir originolioji kūryba, ir vertimai; tas rankraštis karo pačioj pabaigoj buvęs įteiktas „Sakalui“, aišku, knyga neišėjo; tuo rankraščiu esą rėmėsi Antanas Vengris, rengdamas Binkio Poezijos tomą, kuris buvo atspausdintas 1949-ais, bet cenzūros sulaikytas (tiražas sunaikintas 1951-ais), – nežinau, ar kuriam nors archyve GV tą 1944-ų rankraštį rado.
Ir dar galima būtų rast pavyzdžių, ir dar. — Taip, kai kurie rankraščiai žūsta, pranyksta, sunaikinami. Ar tai vadintina tragedijom? – nemanyčiau; didesnės ar mažesnės netektys. Viskas negali išlikt iš principo, ir su tuo reikia susitaikyti.
(b) Neabejotina, kad dalis kultūros palikimo vertybių yra privačių asmenų nuosavybė. VytK manė, kad jos turį tapt visos tautos savastim, t.y. būt perduotos ar už siūlomą kainą parduotos valstybinėm institucijom – archyvams, muziejams ar bibliotekoms. Nemanyčiau. Tik gerai būtų, jei apie tas vertybes būtų kas nors žinoma ne tik pačiam saugotojui. Kodėl žmonės nepasigarsina turį tą ar aną rankraštį, nuotrauką (nedaro taip, kaip padarė, tarkim, Gitanas Nausėda, nusipirkęs Chronik der Schule zu Nidden ar kun. Adolfo Lapinsko užrašytos tautosakos rinkinį)? Gal ir klystu, bet greičiausiai iš baimės, kad gali būt paklausta: o kaip jūs šitą vertybę įsigijote? Ir sunkoka būtų pasakyt tiesą. Jau atsiradusiems ir vykstantiems aukcionams Lietuvoj vertingų rankraščių ar dokumentų, galima sakyt, visai nesiūloma. Kad kolekcininkai nieko nepirktų ir neparduotų – sunkiai tikėtina, vadinas, viskas vyksta blusturgiuos arba dar slapčiau. Gaila. Stebėt, kaip varžomasi, tarkim, dėl išplėštųjų Salomėjos Nėries dienoraščio lapų būtų išties įdomu.
[P.S. Ne į numeraciją žiūrint, o iš viso skaičiuojant, šis įrašas yra ne 1000-asis, o 1063-ias.]

(979) Epizodai, xx: Kazys Boruta prie Kanto kapo 1964-ų vasarą

Krantų š.m. pirmam numery be kitų filologui įdomių dalykų (Dianos Bučiūtės in memoriam apie vertėją ir redaktorę Aldoną Baliulienę, Danutės Sirijos Giraitės, Tammsaarės romano Tiesa ir teisingumas vertėjos, post scriptumo, Natalijos Klimanskienės atsiminimų apie Vosylių Sezemaną ir kt.) pirmąkart paskelbtas Kazio Borutos 1964-08-03 rašytas tekstas „Per Neringą į Karaliaučių: Trumpa išvyka“ (įžangą parašė, tekstą ir komentarus parengė Dalia Striogaitė).
— Taigi: Boruta ir Viktoras Nekrasovas (tas pats, kuris, jau Paryžiuj gyvendamas, svarstė, kodėl 1980-ais Brežnevą kaip rašytoją apdainuot buvo pasirinktas Mieželaitis) nusprendė iš Palangos nukakt Karaliaučiun prie Kanto kapo. Ir štai ką išvydo (Borutos žvilgsnis):

per karą Kanto kapas liko nepaliestas:
nei per britų bombardavimus 1944-ų rugpjūtį,
nei po pusmečio per Raudonosios armijos apšaudymus;
šitaip jis atrodė tuoj po karo (1945)

2012; nuotrauka iš čia

Ant Priegliaus kranto vienoje pusėje riogso Karaliaus rūmų griuvėsiai, šalia Suvorovo biustukas (kas per ironija!), o kitoje pusėje – garsioji Karaliaučiaus katedra su nugriuvusiais gotiškais skliautais, viena kita arka (kaip ji dar laikosi!) ir siaurais bokštų laipteliais, deja, apšiktais. O ant altoriaus likučių kažkoks Ivanas uždėjęs pachabną parašą. Štai ir viskas, kas liko iš gotiškos didybės.
Iš oro pusės prie sienos užcementuotas antkapis, o priešais sienoje užrašas – Im[m]anuel Kant – 1724–1804 – su rusišku priedu [1]. Šiurpu ir nyku prie didžiojo filosofo kapo. Štai tau ir „Kritika grynojo proto“ su nežinomu „Ding an sich“, štai tau ir „Kritika praktinio proto“ su kategoriniu imperatyvu, štai tau ir amžinosios taikos istorijos filosofija „Zum ewigen Frieden“. Negi jis galėjo tikėtis, kad ilsėsis prie klaikių vandališkų griuvėsių? Ne, tarp jų klaidžioja baisi šmėkla, kuri šaukiasi į dangų klaikaus atpildo ir keršto! Tokių vandalų dar nematė Europa. (p. 37)
-----------------------------------------------------
[1] Komentaruose Dalia Striogaitė rašo, kad 1947-ais kapas užcementuotas ir pritvirtinta memorialinė lenta su užrašu rusų kalba: „Immanuel Kant. 1724–1804. Įžymus buržuazinis filosofas idealistas. Gimė, visąlaik gyveno ir mirė Kenigsbergo m.“ Esą tokį vaizdą su „rusišku priedu“ matę Boruta ir Nekrasovas. (p. 38). Lyginamai žvelgiant į dabartinį Kanto kapo vaizdą (žr. dešinėj), atrodo, kad tik metai buvę pridėti po asmenvardžiu. O tas apibūdinimas? Googlindamas могила Канта vaizdų, teradau štai tokią lentą, bet ji pritvirtinta šone, kaip papildas (žr. žemiau). Pamėginau googlint užrašą atvertęs rusų kalbon (Известный буржуазный философ идеалист. Родился, всё время жил и умер в г. Кенигсберг); deja, nieko panašaus. Bet gal ir buvo toks prierašas, gal nepavyko rast.




— O! jei pavyktų rast Viktoro Nekrasovo įspūdžius iš tos kelionės (jei tokių būta); būtų galima sugretint su Borutos įspūdžiais. Beje, leidžiantis į kelionę Nekrasovas jaudinęsis: „Man gėda, tarsi aš būčiau okupantas.“ – „Nesijaudinkit, – nusišypsojau, – mes gerai atskiriame, kas mūsų svečias ir draugas ir kas okupantas...“

(971) Užparaštė, cxxxi: apie Gedą kaip sienų pažeidėją

(Sąvaržėle susegtas popiergalių pluoštelis.) Vasario pabaigoj vykusioj knygų mugėj buvo tokia „Knygų šalis“ (karalienė – Sigutė Chlebinskaitė): galėjai pasižiūrėt knygų ant medžio, su medžiu, iš medžio, apie medį parodą, taip pat veikė medinių knygų dirbtuvės.
Turėta vilčių, kad knygdirbyste domėsis ne tik vaikai (jie visad ir smalsūs, ir drąsūs), bet ir augesnieji, tad, be kita ko, turėta parengiamosios medžiagos ir jiems, pavyzdžiui, – jei būt norėję, būt galėję fotolaboratorijoje atsispausdint Sigito Gedos rankraščių (Jotvingių mišių mašinraščio, daug taisyto ranka) kopijų.
Vieną pavakarę ir aš buvau kviestas į tas dirbtuves. Maniau, gal reiks tart kokį padrąsinamąjį, paskatinamąjį žodį ar pan. tiems, kurie norės sukurt savo knygą mediniais viršeliais iš Gedos rankraščių; šį tą apgalvojau; neprireikė.
Tas popiergalių pluoštelis taip ir liko. Ką ketinau sakyt?
Būčiau pradėjęs citata iš SG teksto „Nepripažįstantys sienų“, rašyto Lietuvai dar tik stojantis ant kojų, kai daugelyje pasienio postų schlagbaumai būdavo pakeliami ir nuleidžiami rankomis (jojo rankraščius tvarkydamas užtikau, kur skelbta – nepavyko išsiaiškint):

Vokiškai tai būtų Grenzgänger – sienų perėjėjai arba sienų pažeidėjai. Rusiškai dar baisiau – narušiteli granic. Politikai stato sienas, menininkai jas peržengia.

Geda buvo grenzgängeris, granicų narušitelis, sienų pažeidėjas iš kūrybinės prigimties. Kviesčiau ir jus, jei imsitės kurt savo knygą, ieškot to savęs, kurį galbūt vadinate avantiūristu, ir duot jam laisvę – teperžengia jūsų įsivaizdavimo, kas tai yra knyga, sienas, težengia anapus, gal ir nesaugion iššūkių (ir galimų nesėkmių) pusėn.
Ir dar turėjau porą citatų iš kito SG teksto – Balio Sruogos 100-ųjų gimimo metinių proga buvo skelbiamas pluoštas jojo jaunystės minčių „Apie amžiną gyvatą ir slėpinius“, Geda surašė įvadą:

... panašu į tiesą, kad savuosius rašytojus pradedame suprasti tik šimtmečiui nuo jų mirties (ne nuo gimimo!) praslinkus...

Esą Sruogos lyrika dabar laikoma „kažin kokiam simbolizmo sandėliuke... O jeigu kas nors surizikuotų paskelbti jį modernesniu nei visi ‘Keturi vėjai’? Drįsčiau jį vadinti – pagal analogiją, kas dėjosi europinėje tapyboje, – puantilistu ar ekspresyviuoju abstrakcionistu. Absoliučiai nepaisė sintaksės, logikos etc., buvo genamas kažin kokios nepaaiškinamos vidinės galios.“ (ŠA, 1996-01-27, p. 1)
Nesinorėtų, kad ir Gedos kūryba būtų sukrauta į kokį nors rakinamą sandėliuką, o raktas pakabintas dėžutėj, prieinamoj tik vad. tyrinėtojams, – ketinau pasakyt; o pabaigoj pacituot Broniaus Krivicko mėgtą Kazio Borutos posmą (užrašytą ir [būsimajam monsinjorui] Kazimierui Vasiliauskui dovanotos nuotraukos antroj pusėj): „Laisvo vėjo valia drumstis, / žalio šilo – gausti. / Tai ir man negali niekas / gausti drumst uždrausti.“ — Gauskit drumskit! – „aš jums drumsti draugas“.
Balažin, gal ir kitaip būčiau baigęs tą kalbelę; gal ir gerai, kad jos neprireikė.
Užtat padėt vaikams įsukinėti medvaržtėlius, tvirtint vyrius (knyga juk turi atsiversti) buvo tikras malonumas.

(954) Visiškai tarp kitko: kaip Petkevičius Baltušį „išdavė“

Metų antram numery – dar vienas gabaliokas iš Juozo Baltušio Vietoj dienoraščio. Šįkart – 1983-ių vasario užrašai. Apie asmeninį vairuotoją ir mašiną iš Ministrų Tarybos garažo, apie vengriškus treningus ir kt., pirktus po blatu, – nieko naujo; bet ties vienu išnyrančiu su literatūra susijusiu epizodu gal ir vertėtų stabtelėt, tokią lyg išnašą surašyt.
— Iš to, kas Baltušio užsirašyta vasario 26, šeštadienį:

O dar smagu, kad šios dienos „Literatūroje ir mene“ paskelbti Janinos Bielinienės „Ar rašančiajam viskas galima“ ir Evaldo Matvieko „Su kuo suves likimas“. Abu – apie V. Petkevičiaus „Kasdieniškas legendas“ [„eseistinės apybraižas“ serijoj „Žmogus tarp žmonių“ 25 000 egz. tiražu išleido „Mintis“ 1982-ais]. Duoda stiprų atkirtį jo prasimanymams. Ypač tai pasakytina apie J. Bielinienės straipsnį. Perskaičiau ir nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad neišsiunčiau į „instancijas“ savo surašyto atkirčio V. Petkevičiui, kitaip tariant, išvengiau nusileisti iki V. Petkevičiaus lygio ginčytis su juo. Esu jau tokių metų ir tokios padėties literatūroje, kad būtina susimąstyti dėl savo orumo, nesipiginti. Janinai Bielinienei, turbūt, parašysiu, padėkosiu. (p. 129; ne parašė, o paskambino kitądien)

Dėl ko gi Baltušis taip buvo supykęs, kad net ketino kreiptis į „instancijas“? Ne dėl to, ką Vytautas Petkevičius parašė jam skirtoj apybraižoj „Skaitytojams atiduotos vasaros“, o kitoj, Kaziui Borutai skirtoj, „Skaudi šviesa“, Baltušio pavardės neminėdamas:

Kazys Boruta iš VP knygos
(dailininkas Antanas Kubilius)

Mudviejų draugystė prasidėjo vieno literatūrinio vakaro metu. Kazys tada buvo gerai nusiteikęs ir skaitė iš tribūnos „Baltaragio malūno“ antram leidimui parašytą įžangą, protarpiais atidėdamas į šalį rankraštį ir svaidydamas aštroką humorą.
Staiga iš salės jį kažkas paklausė:
– O kur jūs, rašytojau, buvot iki užpraeitų metų?
– Vyteles pjoviau, – atsakė Kazys linksmai.
– Aš tamstos rimtai klausiu, – supyko literatūros mėgėjas.
– Aš irgi, – juokavo Boruta toliau. – Kadangi tais metais reikėjo versti ąžuolus, o aš su kažkokiomis rykštėmis užsižaidžiau, tai ir gavau atgalia ranka...
Žmonės ėmė juoktis.
– Tu tik pasiklausyk, ką tas senas kvailys šneka, – staiga sunerimo vakaro vedantysis.
– Man atrodo – nieko, – nuraminau aš jį.
Atrodė – viskas susitvarkė savaime. Užbaigęs Kazys prisėdo prie manęs ir paklausė:
– Na, kaip?
– Gerai. Velniškai patikai publikai.
– Šito aš mažiausiai laukiau, – atsakė jis, bet švietė kaip naujas variokas.
Tačiau pertraukos metu prie jo priėjo vedantysis ir pradėjo bartis.
– Aš tave vežiau kaip žmogų, respubliką norėjau parodyti, naują miestą, darbo žmonių rankom pastatytą, o tu?!..
– O aš ką? – išbalo Kazys.
– Eseriškų gabaliukų prisirinkęs... Juodini mūsų tikrovę.
Ir staiga rašytojas pratrūko:
– Ne tikrovę, tavo kvailą supratimą! Bet argi tokį filisterį apjuodinsi?..
Ir prasidėjo! To neaprašomo ir nepakartojamo, to niekur nepacituojamo disputo protrūkiuose Kazys šaukė:

Juozas Baltušis iš VP knygos

– Mačiau aš skysto mėšlo, bet tokio dar neteko!.. O tu ką juodini ir ką rašai? Tavo kaime tik durneliai samdiniai ir patologiškai gobšūs buožės. O Maironis iš kokio kaimo? O tu pats, o Vincas Kapsukas ir Kudirka?.. Visa nelaimė, kad tu meluoji ir pritempi faktus talentingai. Po šimto metų mūsų proanūkiai skaitys tuos tavo raštus ir šlykštėsis mūsų praeitim!..
Aš bandžiau juos sutaikyti, bet kur tau!.. Vyrai viską perkratė, pervertė nuo pat savo pažinties pradžios ir vėl viską pastatė ant kojų. Galiausiai Borutą užkabinęs rašytojas pradėjo trauktis:
– Tu, Kazy, jau atsilikai nuo gyvenimo ir todėl negali manęs suprasti.
– Pakartok! – pašoko Boruta. – Tai tu atsitvėrei nuo gyvenimo, o aš viriau pačiam jo katile! Su tokiu talentu ir vis po propernykščias apšilusias balutes taškais, šeškus gaudai! O tu šią dieną pajudink, teoretike dviejų klasių! – trenkė durimis ir išėjo, nelaukdamas vakaro pabaigos.
Po to nesmagaus įvykio mudu pasimatėm gana greit. Atvažiavęs į Vilnių, užėjau į „Jaunimo gretas“. Jų redaktorius mane sutiko gana šaltai:
– Kam tu šitaip padarei?
– Kaip? – nesupratau klausimo.
– Kam skundą rašei?
– Kokį?
– Ant Borutos.
– Ką tu?!. Iš proto eini, ar dar tik pradedi?
– Negražu taip.
– Aš pats suprantu, kas gražu ir negražu. Bet kas tau tokią nesąmonę pasakė?
– Koks tavo reikalas?.. Bet tu žinai, ką padarei? Po dienos kitos turi jo pensijos klausimą svarstyti.
– Arba tu pasakyk, arba aš nežinau ką padarysiu!
– Buvo čia atėjęs vakaro vedantysis, mes pasitarėm...
Supratęs, kad tai jau ne juokai, pasiėmiau iš redakcijos darbuotojų Kazio adresą, nuvažiavau į namus, paskambinau, tačiau, pravėręs duris, rašytojas žvilgtelėjo į mane tokiu baisiu žvilgsniu ir vėl jas užtrenkė prieš pat nosį.
Užbėgdamas įvykiams už akių, noriu pasakyti, kad mudu susitaikėm dar tą pačią dieną ir visą jo likusį gyvenimą tapom artimais bičiuliais, bet tas neužtarnautas, kupinas naikinančios neapykantos ir triuškinančios paniekos žvilgsnis mane degina ir šiandien.
Aš paskambinau antrą kartą, trečią, dešimtą... o prasivėrus durims, įkišau koją tarp jų ir pasakiau:
– Pirma išklausyk, o paskui kirsk galvą.
Mes kalbėjomės tarpduryje, kalbėjome koridoriuje, kambaryje, o paskui sutarę išvykom į miestą. Nuėjęs į atitinkamą įstaigą, aš tą skundą suradau. Po juo buvo susuktas man pažįstamas vedančiojo parašas, taip sakant, su pagarba ir komunistiniais palinkėjimais, o kiek žemiau – toks ir toks.
Išėjęs į gatvę, aš Kaziui viską kuo smulkiausiai papasakojau ir tarsi kuolu pritrenkiau.
– Pakartok, – paprašė jis.
Aš pakartojau.
Jis stovėjo suglumęs, nepaslankus ir sumenkęs, tarsi Kristus savo mokinio išduotas. Išsiėmęs nosinę, ilgai šluostėsi akinius, paskui akis. Jis negalėjo paeiti nė žingsnio: vis stovėjo ir žiūrėjo į mane apstulbęs, bejėgis, tartum iš sunkios ligos pakilęs kalvis, kuriam dabar ne tik nebepakelti kūjo, bet ir vaikščiot, ir šnekėt reikės mokytis iš naujo.
– Jūs, Kazy, be reikalo šitaip, – bandžiau nuraminti. – Tas žmogus įpratęs seilėmis taškytis... – Bet jis pakėlė į mane savo žemažiūres, beprasmes akis ir riktelėjo:
– Eik ir tu man iš po kojų po perkūnais!
Aš nuėjau. (p. 158–160)

Petkevičiaus tekste pakankamai užuominų (apie virstančius ąžuolus, šeškus ir kt.), kad bent šiek tiek literatūrą išmanantis žmogus suprastų: to vakaro vedantysis buvo Juozas Baltušis. Tą paliudijo collega Pranas V., tik tada buvę sunku suprast, apie kokį konkrečiai literatūros vakarą Petkevičius rašąs. Nesuprato arba apsimetė nesuprantanti ir „recenzentė“ Janina Bielinienė:

Nepaisoma istorinio principo ir apybraižoje „Skaudi šviesa“, kuri buvo paskelbta 1975 metų „Poezijos pavasario“ knygoje. Dabar ji žymiai papildyta, atnaujinta, „sueseinta“. Ar sužinome ką naujo apie K. Borutą po to, kai jau paskelbta V. Kubiliaus monografija, kurioje ne tik giliai išanalizuota K. Borutos kūryba, bet labai įtaigiai, su mokslininko kruopštumu ir menininko jautrumu atkurtas žmogaus ir kūrėjo paveikslas? V. Kubilius paseka kiekvienus K. Borutos gyvenimo metus, čia nėra baltų dėmių, nutylėjimų. V. Petkevičiaus apybraižai, kurioje įpinti ir kitų kūrėjų paveikslai, stinga įtikinamumo. Skaitai ir iš karto griebiesi tikrinti faktus. Randi, kad „Baltaragio malūno“ antrasis leidimas išėjo be jokios įžangos 1962 metais. Tad ką skaitė K. Boruta aname literatūros vakare ir apie kokius „užpraeitų metų“ išnykimus kalbama? Ar „užpraeitieji metai“ buvo 1946-ieji, kai poetas buvo areštuotas (o 1949 metais amnestuotas)? Tas biografijos faktas nėra nei slėptas, nei nutylėtas. Žinomas, kaip ir tai, kad 1948 metais Rašytojų sąjunga, jos partinė organizacija rašė raštą atitinkamoms instancijoms dėl K. Borutos amnestavimo. Sąjungai tuo metu vadovavo J. Šimkus, o partinės organizacijos sekretorius sunkiais pokario metais bent aštuonerius metus buvo J. Baltušis. Yra žinoma, kad 1949 m. liepos mėn. Rašytojų sąjungos valdybos posėdyje buvo nutarta komandiruoti K. Borutą į Prienų rajoną rinkti medžiagos apybraižai apie įsisteigusį kolūkį (tą apybraižą galima rasti K. Borutos raštų dešimtame tome).
Reikia pripažinti, kad K. Borutos paveikslas V. Petkevičiaus apybraižoje lieka taurus. Bet pasakotojo ir kitų čia veikiančių asmenų portretai ne itin delikatūs. Visų pirma pasakotojo vaidmuo kažkoks dvilypis. Kodėl gi jis, kovotojas už tiesą, tuoj po ano literatūros vakaro neišsiaiškino vedančiojo elgesio ir pozicijos? Tolesnė vaizduojamų įvykių grandinė rodo neįtikėtinai nekorektiškus tarpusavio santykius. Vienas pasakė, kitas atsakė, trečias parašė, ketvirtas raštą parodė – nei darbo etikos, nei savitarpio pagarbos ir santūrumo. Todėl ši apybraiža palieka nemalonų įspūdį, lyg būtų knaisiotasi po nešvarius baltinius, nežinia ko ieškant.

Boruta primintas ir paskutinėj recenzijos pastraipoj:

Pakankamai dokumentuotos visų istorinių asmenybių, kurias aprašo V. Petkevičius, biografijos. Ir vargu ar pateisinama laisva interpretacija, spėliojimai, mėginimai surikiuoti veiksmus ir žodžius pagal savaip įsivaizduojamą įvykių logiką. Ne kam kitam, o V. Petkevičiui K. Boruta prieš mirtį parašė tokius žodžius: „Tik nemanyk, kad rašančiam viskas galima“. (LM, 1983-02-26, p. 6–7)

Apsimetė ar išties Janina Bielinienė nieko nežinojo apie 1961-02-21 Naujojoj Akmenėj vykusį literatūros vakarą ir tuoj po jo Baltušio parašytą skundą LKP CK sekretoriui Niunkai? (Žr. Dalios Striogaitės str.; perpasakodamas Petkevičius su tais „užpraeitais metais“ išties pripainiojo, dešimt metų „pametė“.)
Ir Glavlito žmogus, skaitęs Petkevičiaus Kasdieniškų legendų korektūrą, nesusigaudė, apie ką rašoma? O knygą recenzavęs Petras Bražėnas? (Reiktų paklaust.)

(926) Susieji – ir [pagalvoji apie leidinį, kokio greičiausiai nebus], xxviii

Valentinas Antanavičius, Rašytojo Juozo Apučio portretas, 1977
(reprodukcija buvo Metų nr. 5/6 viršelio 2 puslapy)

¶ Metų nr. 5/6 buvo skelbta šis tas iš Juozo Apučio dienoraščio, rašyto 1969–1990 metais.
1979-09-12 Menininkų rūmuos, dab. Prezidentūroj, vyko vertėjų konferencija. Vakare kai kurie renginio dalyviai buvo pasisėdėjime pas Virgilijų Čepaitį.

V.P. [Vytautas Petkevičius] pasakojo (aišku, negirdint svečiams; beje, dar buvo jo žmona ir M.M. [Marcelijus Martinaitis]), jog jis gerai žinąs, kas parašė CK skundą dėl mano apysakos „Prieš lapų kritimą“ ir dėl premijos (1978 m. man buvo paskirta vadinamoji respublikinė premija, bet paskui CK sulaikyta, nepatvirtinta). <...> (p. 108)

Tada skaitydamas, atsimenu, pagalvojau: greičiausiai Aputis buvo užrašęs tų skundo rašytojų pavardes (iš M.M. sužinojęs), bet parengėjai jas pavertė <...>. Dėl šventos ramybės; įrodymų juk savo akimis nematę.
¶ Paskutiniuos Metuos (nr. 12) – antras Juozo Baltušio dienoraščio gabalas. Jokių <...> (bent jau 1978-12-22 įraše; kai kur kitur – pasitaiko). Baltušis apie tai, kas rašė tą skundą ar tuos skundus:

Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!
Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta. (p. 114)

(Kad pats taip pat yra daręs – Kazį Borutą skundęs CK, aišku, neprisiminė.)

— Prisiminiau Sigito Gedos sakinį, Šiaurės Atėnuose pradedant skelbti Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraštį:

Bet kokie dienoraščiai yra toks žanras, kuriuos kupiūruoti, taisyti ar papildyti – nusikaltimas iš prigimties...(ŠA, 1999-10-09, nr. 38, p. 8)

Visiškai sutinku. Ir Janina Žėkaitė, rengdama vyro, a.a. Vytauto Kubiliaus dienoraštį, kaip suprantu, tokio principo laikės: pvz., užsirašė V.K. ką išgirdęs apie Ireną Kostkevičiūtę ir KGB, tas ir skelbiama (sklandančios kalbos juk tokia pat realybė kaip ir vad. faktai) – ir pasaulis nesugriuvo. — Baltušiui „leidžiama“ Genriką Zimaną apibūdint kaip „pasmirdusį sionistinį rasistą“ (p. 115), „sionistinį pasmirdėlį“ (p. 121), o iš sakinio „Bijo jie šito <...> Zimano, ar kuris čia velnias?“ (p. 115) išgnybta – beveik neabejotina, kad žodis, kurio šaknis žyd- (na, nekentė Baltušis Zimano, ir visai tikėtina, kad jį pavadino, spėkim, žydpalaikiu, – jei tekste liks tas žodis, tai KasNors apkaltins B-šį buvus antisemitu, o jei neliks – tai nebus pagrindo? – – švelniai tariant, juokingi vis dėlto tokie žaidimai, kuriuos galėtumėm vadint ir klastotėm).
Ir dar: regis, kažkoks sunkiai suprantamas atlaidumas skundikams mumyse tupi. Jei ir žinom, tai sau ir pasiliekam, teatsidūsėdami: „Varge varge...“ Vargu ar galima, bent artimiausiu laiku, imt ir pasvajot apie leidinį, kuris galėtų vadintis, tarkim, Juodoji tarybinės lietuvių literatūros knyga (šiuo atveju – būtent tarybinės), kurion būtų sudėti šlykštieji kūriniai – visokie skundai, donosai įvairiom sovLietuvos valdžios institucijom. Reiktų tokios knygos – dėl profilaktikos.

(716) Epizodai, vi: „Aš reikalauju – teiskite!“

125-osioms Boriso Pasternako gimimo metinėms

Dar vienas epizodas, užfiksuotas Stanislovo Rubinovo; šis – atsiminimų Miške ir scenoje antroj daly.
Paantraštėj datuojama: 1958-ųjų ruduo. Galima tikslinti: tai turėjo vykt lapkričio pačioj pradžioj.
Introdukcija:

R. Kentas (JAV), Visų šalių proletarai, vienykitės!
(tokia iliustr. papuoštas LM 1958-11-01 p. 3)

Už tarybinės ideologijos grynumą!
Klausimas dėl TSRS Rašytojų sąjungos nario B. Pasternako veiksmų, nesuderinamų su tarybinio rašytojo vardu, buvo svarstomas spalio 27 dieną bendrame TSRS Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo, RTFSR Rašytojų sąjungos Organizacinio komiteto biuro ir Rašytojų sąjungos Maskvos skyriaus Valdybos prezidiumo posėdyje.
Po pirmininkavusio posėdžiui N. Tichonovo įžanginio žodžio ir TSRS Rašytojų sąjungos Valdybos sekretoriaus G. Markovo pasisakymo išsivystė karštas svarstymas, kuriame dalyvavo [...] A. Venclova [...] ir kiti rašytojai.

Visi posėdžio dalyviai vieningai pasmerkė „išdavikišką Pasternako elgesį, rūsčiai atmetė bet kokį mūsų priešų mėginimą laikyti tą vidaus emigrantą tarybiniu rašytoju“.
(Pala, gal kas iš jaunųjų skaitytojų dar nesupranta, apie ką čia kalba?
Apie „provokacinį tarptautinės reakcijos išpuolį; priešišką politinį aktą, nukreiptą prieš Tarybų valstybę“, – Nobelio literatūros premijos paskyrimą Borisui Pasternakui už romaną Daktaras Živago (kuris buvo išleistas ne Sovietų Sąjungoj, o Italijoj), „meniškai skurdų, pagiežingą, neapykantos socializmui kupiną kūrinį“.)
Ir sovietinių rašytojų elitas vienu balsu priėmė nutarimą, kad: atima iš Pasternako tarybinio rašytojo vardą ir pašalina jį iš Rašytojų sąjungos narių.
Literatūros ir meno 1958-11-01 numery, p. 3, ne tik tai, kas cituota, buvo galima perskaityt; ir sužinot, kad Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo ir aktyvo išplėstinis posėdis, išklausęs Antano Venclovos pranešimą, priėmė atitinkamą nutarimą. Tai įvyko spalio pačioj pabaigoj.
Nubanguot iki Kauno šita akcija turėjo lapkričio pačioj pradžioj, pirmosiomis dienomis.
Stanislovo Rubinovo liudijimu,

[k]ūrybinės inteligentijos, kaip tada vadino, susirinkimas vyko sausakimšoje Kauno vykdomojo komiteto salėje. Susirinkimo pirmininkas monotoniškai perskaitė pranešimą, neigiamai charakterizavo rašytojo asmenybę ir jo romaną, kurio niekas neskaitė (pranešėjas, aišku, taip pat). [Neabejotina, citavo tai, kas buvo parašyta Literaturnaja gazieta 1958-10-28 numery: „Romanas ‘Daktaras Živago’, dėl kurio sukeltas propagandinis triukšmas, rodo tiktai pernelyg didelį autoriaus išpuikimą ir kartu minties skurdumą, tai klyksmas nusigandusio miesčionies, kuris išsigando ir pabūgo to, kad istorija nenuėjo kreivais keliais, kuriuos jis norėjo jai nurodyti. Romano idėja melaginga ir niekinga, ištraukta iš dekadentiško šiukšlyno.“]

Ir susirinkusiems buvo pasiūlyta pritart nutarimui, kuris turėjo būt labai panašus į tą, kuriam pritarta Vilniuje:

[...] vieningai pritaria pašalinimui iš tarybinių rašytojų gretų B. Pasternako, tapusio politiniu įrankiu tarptautinės reakcijos rankose. Mūsų šauniose gretose, atsidavusiose tarybinei liaudžiai ir komunizmo reikalui, negali būti vietos žmonėms – atskalūnams, kurie savo smulkius asmeniškus interesus stato aukščiau už interesus Tarybų valstybės ir Komunistų partijos, atvedusių mūsų visuomenę į socializmo suklestėjimą – į istorinius materialinės ir dvasinės kultūros laimėjimus. Mes ir ateityje bendromis daugianacionalinio rašytojų būrio jėgomis stiprinsime mūsų gretų vienybę, dar glaudžiau bursimės apie Tarybų Sąjungos Komunistų partiją ir kovosime prieš visokius idėjinius diversantus. (LM, 1958-11-01, p. 3)

Rubinovo atsiminimų tęsinys:

Savaime suprantama, niekas neprieštaravo, salė entuziazmo nereiškė, tačiau visi klusniai balsavo. Staiga tylą perskrodė riksmas:
– Teiskite jį! Aš reikalauju – teiskite jį! – šaukė moteris iš paskutinės eilės.
Visi atsisuko. Moteris stovėjo iškėlusi ranką. Tai buvo puiki lietuvių prozininkė Ieva Simonaitytė.
– Teiskite jį! Girdite – aš reikalauju! – vis garsiau šaukė žinoma rašytoja.
Nejaukumas tvyrojo salėje, persidavė susirinkusiems. Kas atsitiko? Dėl ko toks įniršio priepuolis? Labiausiai sutriko susirinkimo pirmininkas. Pasmerkti, pašalinti iš Rašytojų sąjungos – taip, bet „teisti“ – tokio nurodymo berods nebuvo. (p. 183–184)

Deja, Stanislovas Rubinovas neįvardija, kas pirmininkavo, ir neprisimena, kaip iš šios padėties buvo išsisukta.
----------------------------------------
Kodėl Ieva Simonaitytė taip stengės, kad net persistengė Kaune?
Kodėl Vincas Mykolaitis-Putinas taip stengės prabilt lyg ir kuo asmeniškiau Vilniuje?

Sunku suvokti ir suprasti, kaip toks žmogus, kaip Pasternakas, su viršum 40 metų gyvenęs tarybinėje santvarkoje, galėjo nieko nematyti, nieko nesuprasti, nepergalvoti ir, pagaliau, prieiti prie tokio liūdno finalo. Mano nuomone, tik visišku užsisklendimu nuo gyvenimo, buku nereagavimu į gyvenimo tikrovę, į istorijos eigą galima paaiškinti šį iš tikrųjų nenormalų ir kraštutinį reiškinį. Mums, senesniosios kartos atstovams, suprantama gyvenimo ir istorijos tėkmė, mums aiški didi Spalio revoliucijos pasaulinė reikšmė. Savo kūryboje mes vadovaujamės aukštais socializmo idealais, tarnaujame savo liaudžiai. Priimtasis nutarimas pašalinti B. Pasternaką iš tarybinių rašytojų organizacijos eilių yra visiškai teisingas.

Juk jau postalininiai laikai; ir abu nebuvo komunistai, tad pirminės partinės organizacijos sekretorius negalėjo įsakyt: „Sakysi tą ir tą!“ – Kaip liudijama, Kazys Boruta demonstratyviai ėmė ir išėjo iš to susirinkimo Vilniuj, ir – nieko tokio (žiauraus) neatsitiko.
Aišku, žmogaus galvon neįlįsi, bet man vienintelis atsakymas logiškas atrodo: I.S. ir V.M.-P. jautės esą skolingi „partijai ir vyriausybei“ už ką tik paskirtąsias valstybines premijas (25 000 rublių). – Tiesmukai tariant, atidirbinėjo.
Nepriimtinas atsakymas? Per paprastas? Siūlykit savąjį.
----------------------------------------
P.S. Čia dar apie vieną 1958-ų valstybinės premijos laureatą.

(591) Tarp kitko: prof. Vytautą Kubilių prisiminus

Šiandien popiet bus 10 metų nuo Profesoriaus žūties. Po LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus posėdžio skubėjo nupirkt gėlių, išsirinko mėlynus irisus, kurie taip ir liko neįteikti. Perėjoj prie Čiurlionio meno mokyklos stotelės partrenkė mašina.
Galvojant apie prof. Vytauto Kubiliaus proto darbus, nesismulkinant, nesileidžiant į išvedžiojimus, ką būtų galima – jau iš nemenko atstumo žvelgiant – iškelt į priekį?

√ Reikšmingiausias – studija Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas (1983). – Miglotai, bet dar prisimenu tą paradigminį pokytį trečiakursio lituanisto galvoj: lietuvių literatūros atsijungimą nuo sovietocentrinės sistemos ir įsijungimą europocentrinėn sistemon; mūsų literatūra skrieja visai kita orbita negu iki tol buvo siūloma suvokt; nors ir palygint tolokai nuo centro, bet centro, kuris yra kultūriškai nulemtas, o ne politiškai primestas.

√ Ambicingiausias – Lietuvių literatūros istorija, XX amžius (1995). – Atgimimo pradžioj būtent Vytautas Kubilius suformulavo tezę apie vieną lietuvių literatūrą – nesvarbu, kur ji parašyta: Lietuvoj ar Amerikoj, DP stovykloj kur nors Vokietijoj ar Austrijoj, tremty Sibire ar Kazachstane; tai yra viena lietuvių literatūra. Buvo labai rimtų planų jungtinėm egzodo ir Lietuvos tyrėjų pajėgom imt ir parašyt naują XX amžiaus lietuvių literatūros istoriją, kurios poreikis tuolaik ypač buvo jaučiamas. Bet darbas pradėjo strigt jau parengiamojoj stadijoj: nerasta bendros kalbos dėl kai kurių metodologinių prieigų, dėl terminų ir kt. Profesorius [suvokęs, kad bendras kolektyvinis veikalas taip ir neatsiras?] ėmė ir parašė tokią istoriją vienas.
Nesvarbu, kad darbui pasirodžius kai kurie kūrėjai, pasijutę nepakankamai įvertinti, griebės rašyt ar tik pasirašyt atvirus laiškus istorijos autoriui; jau tada suvokta, kad prof. Kubilius padarė tai, ko kiti net nepajėgė pradėti.

√ Prasmingiausias? – Ne, ne mokslo darbas; neabejoju, ateis laikas, ir bus parašyta labai gerų ir įžvalgių studijų apie srovių ar žanrų raidą, randasi ir rasis puikių monografijų apie Salomėją Nėrį, Borutą, Simonaitytę, Vaičiulaitį, Aistį ar kitus; mokslo srity vis dėlto turi veikt (kito žodžio nerandu) progreso dėsnis. Prasmingiausias Vytauto Kubiliaus rašto darbas, manau, yra jo dienoraštis – egzistencinės savistabos dokumentas, atskleidžiantis tam tikrame laike (būtent laike, o ne tik laiku) savo gyvenimo ir darbų prasmės ieškojusio žmogaus refleksijas.
Ir didi pagarba jau irgi a.a. Janinai Žėkaitei-Kubilienei, drąsiai nusprendusiai, kad tie dienoraščiai turi būt ne užšaldomi dešimtmečiui ar dar ilgesniam laikui, o paleidžiami pasaulin (1945–1977 metų išėjo 2006-ais, 1978–2004 metų – 2007-ais).

P.S. (05-12) Kuprinėj vis dar tampau š.m. Metų žurnalo ketvirtą numerį. Vis ką nors paskaitinėju.
Jūratės Sprindytės svarstymų apie 2013-ų knygas („Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?“) trečias sakinys:

Vytautas Kubilius, kurio netekties dešimtmetį šiemet tyliai pamiršome, 1975 m. dienoraštyje rašė: „Begalinis skaitymas iki iškritimo. [...]“ (p. 75)

Kai kas vis dėlto prisiminė, o norėt visuotinio prisiminimo būtų [kaip čia pasakius?].