(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-11-02

(791) Tarp kitko: apie žmogų, kuris parašė eilėraštį „Gimtoji žemė“, minėtą ir Tiesoj, ir Aiduose

šis vaizdas nesusijęs su įrašu,
šis vaizdas susijęs su —vg— darboviete
Įrašą apie eilėraštį, minėtą ir Tiesoj (1953), ir Aiduose (1955), baigiau taip:
Aišku, reiktų kapstyti giliau, aiškintis, koks kolūkiečio Šerėno vardas – Leonas? Liudvikas? [...]
Telieka tiek, kiek atkapsčiau. Gal toliau istorija plėtosis jau be manęs? 
Ir atspėjau. Neilgtrukus parašė bičiulė Bronė L. iš Pasvalio krašto muziejaus: jos tėvas pažinojęs rajono laikrašty dirbusį Leoną Šerėną, greičiausiai , – kilusį iš Rytų Lietuvos, rašiusį eilėraščius, o gyvenimą baigusį tragiškai.
Tolesnės paieškos, žinant vardą, nuvedė prie dviejų publikacijų (nurodau chronologine tvarka, nors prisikasiau – atvirkščiai):
(a) [Laikraščio puslapis, skirtas Leonui Šerėnui: Kęstučio Zubkos (pasišnekėjusio su Šerėno bendradarbiais, kurių prisiminimais remiasi rašydamas) tekstas apie žmogų + tojo žmogaus eilių parinkinys], Darbas, 1998-10-03, nr. 113(6836), p. 5 – puslapis, kuriame savo medžiagą skelbia Pasvalio rajono literatų klubas „Užuovėja“.
(b) Jonas Laurinavičius, Kaip gyvi, mano kurso draugai?: Skiriu studentams lituanistams, 1959 m. įstojusiems į Vilniaus universitetą, kn. 3, 2011, p. 96–98, – rašinys „Kaip ta akivara pelkėje (Leonas Šerėnas)“.
Šitos dvi publikacijos susipynę, tad nuorodų vengsiu.
Taigi – biograma su digresijom; visi patikslinimai pageidautini.

Leonas Šerėnas (193?–1978-02-?), žurnalistas, poetas; spėtina: mokytojo, kompozitoriaus Antano Šerėno (1897–1947) sūnus. – Tiksli gimimo data/vieta kol kas [man] nežinoma, bet štai eilutės iš 1957-ais parašyto eilėraščio: „Stoviu basom kojom ant įkaitusio žvirgždo / Ten, Rytų Lietuvoj, ten, gimtajam krante.“ – Švenčionys/Švenčionėliai – toj pusėj, sutampa su vietos nuoroda 1953-ių publikacijoj Naujam gyvenime.
Vilniaus universitete 1959–1964 metais studijavo lietuvių filologiją (Jonas Laurinavičius pripažįsta, kad – kurso draugas; vadinas, buvo kurso draugas ir akademiko Algirdo Gaižučio, ir a.a. Marcelijaus Martinaičio, ir Algimanto Zurbos, ir fotografu tapusio Romualdo Rakausko, ir kt.). – Bet ar kurso draugai prisimena tokį Šerėną? – Neskambinau paklaust.
Laurinavičius: „Jis susituokė dar studijuodamas iš begalinės meilės. Žmona buvo Medicinos fakulteto studentė.“ – Bet meilės pradžia greičiausiai dar ikistudijinė: „Lieju ilgesį tykiai / Ir į Kriklinius tavo siunčiu...“ (1956) – žmona Janina iš Kriklinių, Pasvalio r.
Baigęs Universitetą, dirbo Trakų rajono laikraščio Spartuolis redakcijoj, paskui – Pasvalio Darbe. Ir gėrė. Gyvenant Pasvaly, žmona nebeištvėrė ir pareikalavo skyrybų
Citata iš Zubkos rašinio (perpasakodamas [nori nenori] suapvalinčiau melodramatinius aštriuosius kampus):
Pirmoji žmona Janina mylėjo Leoną, bet matydama, jog alkoholis stumia jį į pamišimą, pasitraukė. Atsiradusią tuštumą, trumpam nuslopinęs pyktį dėl nevykusio gyvenimo, Leonas pabandė užpildyti Kristina. „Vien išgirdęs jos batukų kaukšėjimą, jis visas persimainydavo“ (Regina Butėnienė).
„Kristina buvo labai graži, ją kvietė dirbti į televiziją, – prisimena Juozas Motieka. – Kai autokatastrofoje žuvo jos vyras, Šerėnas prie kapo prisiekė, jog ji bus jo.“
„Jo pasiryžimas buvo toks didelis, jog jis ėmėsi klastos, prievartos, atvirai ją terorizavo“ (Butėnienė).
„Kristina buvo labai išdidi. Nors ir gyveno kartu, duodavo Leonui suprasti, kad tai daro iš prievartos, ji tebemyli savo pirmąjį vyrą. Leoną tai gniuždė. Be to, jis irgi tebemylėjo savo pirmąją žmoną Janiną, – prisimena Juozas Motieka. – Darbe Leonas buvo draugiškas, lyriškos sielos (...). Kelias savaites prieš tragediją stovėdavo prie lango ir dūsaudavo. Nežinia, ką galvodavo. Norėdavome jį išblaškyti, prakalbinti, bet jis darėsi vis šaltesnis, vis niūresnis. Jutau, kad kažkas bręsta, kelis kartus sakiau Kristinai: ‘Būk atsargi...’“
Tai atsitiko 1978-ų vasarį:
Dvylika peilio dūrių buvo skirta Kristinai, nes L. Šerėnas su ja kartu buvo pragyvenęs tik metus. Dūris už mėnesį. Po to Leonas persipjovė venas, kraujais nutaškė grindis, duris ir sienas, kol, norėdamas visa greičiau baigti, stvėrė virvagalį...
Beje, Laurinavičius fiksuoja skaitytojų reakciją į publikaciją Darbe 1998-ais (laikraščio redaktorius Romualdas Stonkus persakęs): reakcija buvusi audringa ir neigiama – kam jūs spausdinate tokio šėtono eilėraščius!?
P.S. Kęstučio Zubkos rašinys prasideda taip:
Į „Užuovėjos“ klubą atkeliavo mašinėle atspausdintas, gražiai įrištas foliantas – Leonas Šerėnas „Iš lyrinio bloknoto“. Jame – 57 eilėraščiai, parašyti 1953–1975 m.
Kur tas „foliantas“ dabar – nežinia. Jei nurodyta ir 1953-ių data – gal pradedama nuo „Gimtosios žemės“?
Ką būtų galima pasakyt apie Šerėno eilėraščius? Jie laikui bėgant nei gerėjo, nei prastėjo (sprendžiu iš paskelbtųjų prie teksto apie autorių) – eiliavimai, mielai skelbiami rajoniniuose laikraščiuose ar kokiose tam tikro regiono literatų antologijose.

4 komentarai:

  1. Dar vienas knyga įamžintas lituanistų kursas...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šitas jau net trim knygom, nors jų tiražas tik po 100 egzempliorių.

      Panaikinti
  2. Bent lapus apsigrėbtų tovarišči učionyje, kaip Vysockis dainavo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai laiptai, kuriais mokslininkai nelaipioja, dėl grožio.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)