(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-11-10

(797) Pakeliui namo, xxxi: prisiminiau a.a. Jokūbą Josadę

Kaip švilpia laikas! – banalybė.
Jokūbą Josadę (1911–1995) prisiminiau jau daugiau kaip prieš savaitę, po savo popieryną knaisiodamasis. Bet va šiandien nusprendžiau atlikt tokį [keistą?] veiksmą – prisiminti raštu.
Josadė mirė prie 20 metų, 1995-ų lapkričio 9-ą. 7 meno dienų redaktoriaus Lino Vildžiūno paprašytas, parašiau In memoriam, kuris buvo paskelbtas 11-17, p. 7:
Mirtis sustabdo. Ir pasiūlo atsigręžti atgal. Į žmogų, sėdintį prie masyvaus rašomojo stalo knygų ir rankraščių pilname kambary palyginti tylioj Žvėryno gatvelėj. Kur pirmąkart teko įžengti daugiau kaip prieš trejus metus, kai rašytojui kilo mintis išleisti naują knygą, tada dar neturėjusią pavadinimo, o aš sutikau būti jos redaktorium. Knygą vėliau pavadintą Užtrenktos durys: [ir su išsamia nors gal ir per ilga paantrašte] Laiškai iš Vilniaus į Tel Avivą. Dialogai ta pačia ir kitom temom (išleido „Roch Baltica“ 1992 metais). Ji, deja, nepaminėta per paskutinį atsisveikinimą [gal nekrologe, kuris turėjo būt paskelbas Literatūroj ir mene? – nebeprisimenu]. Knyga, kuri, manau, turi didžiausią išliekamąją vertę.
     Parašius šiuos žodžius, ir galva, ir ranka sustojo. Tarsi pajutus žvilgsnį iš anapus. Vėl klausiu savęs: ką galiu pasakyti apie žmogų ir rašytoją, daugiau kaip pusę amžiaus gyvenusį su klausimu: „Milijonai žuvo, o aš likau gyvas. Kodėl?“ – Klausimu, į kurį galutinio atsakymo iš esmės negali būti. Klausimu, vedančiu išminties link. Klausimu, suteikiančiu jėgų tapti laisvam. Žmogų, bandžiusį suprasti ne tik save, bet ir kitus, net tuos, kuriuos daugelis linkę laikyti kaltus ir atimti paskutinę galimybę – būti išklausytam. Žmogų, net kelių Lietuvos ir pasaulio istorijos tarpsnių liudininką.
     Nieko daugiau, negu kad jis pats pasakė. Dramose, o ypač laiškuose dukrai ir seseriai. Tai išdidaus žmogaus liudijimai ateičiai.
     Negaliu nepacituoti 1991 metų lapkritį rašytojo Jokūbo Josadės laiško dukrai pabaigos, įstrigusios giliau nei į atmintį:
Vargas man, Asya, aš kaltas! Tuo, kaip prisimeni, laišką pradėjau, tuo baigiu. Atleisk, žinau, jį skaitydama pajusi skaudžią širdgėlą, bet patikėk: rašyti privertė vidinis poreikis; tik dabar, jį užbaigęs, aiškiai suvokiau, kad aš, dvidešimtojo amžiaus homo sapiens, kažkoks Vilniaus žydas, savo brandžiausius metus išgyvenęs blogio imperijoje, kai kuriais veiksmais ir žodžiais irgi prisidėjau – ar per savo kvailumą, ar savanaudiškumą, ar perdėtą pasitikėjimą savimi, kad mūsų karta atsidurtų prie žūties slenksčio ir todėl... todėl, brangioji Asya, nėra ir negali būti man atleidimo.
Prie šių žodžių nelimpa kiti, bandantys aiškinti, o juolab vertinti. Aš juos atsiminsiu visą gyvenimą: žmogus, kol esi gyvas, esi kaltas už viso pasaulio nuodėmes.
     Lenkiu galvą.
[Jokūbo Josadės knyga Užtrenktos durys tik išleista rimto dėmesio nesulaukė. Bet tai nereiškia, kad neateis ir jos skaitymo laikas. Tikiuos.]

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)