(1217) Iš popieryno, lx: dar apie Kudirką ir Mickevičių

[Prieš metus su viršum 1135 įrašo paskutiniam gabaliuky ginčijaus su tuo, kas buvo rašyta pristatant Valdovų rūmuos veikusią parodą „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“:

O gidai parodos lankytojams sakys [t.y. kartos, kas parašyta pristatyme]: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau.

Šis įrašas – toks nelyg tęsinys tada užfiksuotos minties.]
— Kultūros baruos (1996, nr. 6) buvo paskelbtas Alberto Ruzgo tekstas „Keletas klasikų nežinomų rašinių“. Bibliografas nurodo, kas buvo pražiūrėta, nepateko į Biliūno, Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės raštus. Nurodo, ir ką esą Jonas Pilypaitis pražiūrėjęs, rengdamas naują Vinco Kudirkos Raštų leidimą (2 t., 1989–1990); na, JonP tebuvo šitų raštų redaktorius, kaip parengėja nurodyta prof. Aldona Vaitiekūnienė, bet neverta leistis šiton pusėn. — AlbR: „Apgailėtina, kad į pastarąjį Kudirkos ‘Raštų’ leidimą vis dėlto nepateko naujai atrasti jo kūriniai. Turiu omenyje 1939 m. kovo 18 d. dienraštyje Lietuvos žinios (nr. 63, p. 5) išspausdintą publikaciją ‘Surastas niekur [dar] nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis’.“ Ir pristato tą publikaciją; užuot citavus AlbR pristatymą, pagalvojau, verčiau pateikt pačią publikaciją:

Šiomis dienomis Lekėčiuose gyvenąs Bernardas Tamulaitis [*1893 V 24 Lekėčių valsčiuj, sušaudytas 1945 III 2 Vilniuj] prisiuntė p-niai F. Bortkevičienei lenkišką brošiūrėlę „Kto był Mickiewicz?“. Tai yra populiari brošiūrėlė, išleista ryšium su Ad. Mickevičiaus 100 metų gimimo dienos paminėjimu 1898 m. Šioji knygutė pati nieko nestebina. Bet pasirodo, kad po tos knygutės tekstu gausiai prirašyta pieštuku Dr. Vinco Kudirkos. Br. [= Bern.] Tamulaitis p. Bortkevičienei  laiške rašo, kad knygutę radęs savo tėvo Vinco Tamulaičio bibliotekoje, kuris buvęs pažįstamas su V. Kudirka per kun. Kolytą Zapyškyje ir per p. Dambravičienę. Knygutės vieno puslapio paraštėje smulkiom raidelėm, pieštuku parašytas šis, dar niekur nespausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis, neturįs jokio pavadinimo:

Užmiršęs senuolių kalbą ir tautystę savo,
Jis svetimu balsu graudžiai Lietuvai dainavo.
Ir nors karštai, kaip sako, Lietuvą mylėjo,
Tačiaus lenkų akimis į jąją veizėjo.

Lenkai tad ir paminklą statyt jam suniršo,
Bet Lietuvninkai Mickų bevaik jau užmiršo.
Atgiją, mat, vėlionys kitaip daigtus mato
Ir augščiaus už Adomą – Kristijoną stato.

Žemiau pieštuku Kudirkos parašyta tokia pastaba: „Atgija vėlionys: suprask – kėlėsi lietuvei. Mickevičius laikė lietuvius tautiškai pražuvusius. Kristijonas vardas didžiausio lietuviškojo dainiaus kunigo Duonelaičio, kurs rašė lietuviškai“.
Toliau V. Kudirka pieštuku knygutės paraštėse lenkiškai parašė šias pastabas apie Ad. Mickevičių, kurias čia pateikiame išverstas lietuviškai:
„Ir iš tikrųjų kas buvo Mickevičius? Iš pavardės ir kilmės rodos turi būti lietuvis, bet ištautėjęs lietuvis, toks, kokiais pasidarė visa Lietuvos bajorija, kuri pasidavė lenkų įtakai po įvykusios kur nors pasaulyje daugiau nesąmoningesnės tų dviejų tautų sąjungos, visai skirtingos viena kitai dvasia, kalba ir būdu.
Todėl Mickevičius, nors nepaprastas poetas, kaipo ištautėjęs, neturi pastovios raison d’être ir negali būti statytas su didžiausiais poetais kitų tautų. Iš tikrųjų kiek nesuderinamo yra Mickevičiaus kūriniuose: lenkų kalba, eilės žavingos, bet dvasia (Mickevičius apdainuoja Lietuvą) visados pasiliks svetima lenkui. Tikros Lietuvos, t.y. lietuviškos Lietuvos Mickevičius nesupranta nei širdimi, nei protu ir įžangoj į Konradą Valenrodą dainuoja jai „Requici“. Lietuvių liaudies dainos, jos graudžios gaidos, idealų – poetas, kaip ištautėjęs, giliai nesupranta. Todėl teisingai kalba profesorius Kojatovičius [?], kad Mickevičius yra poetas siaurai bajoriškas, bet niekuomet nei lietuvių, nei lenkų liaudies poetas.
Lenkų ar Lietuvos liaudis, pirma dėl kūrinių turinio, kita dėl kalbos, nesupras niekuomet Mickevičiaus ir todėl nemanau, kad, kuomet nors, po šiaudiniais stogais dainuotų Mickevičiaus balades.
Lietuvių liaudies dainos yra šimtą kartų žavingesnės ir graudesnės, negu visi Mickevičiaus kūriniai. Ir todėl lietuviai niekuomet nepakeis savo tėvynainių šimtmečių senumo dainų, kūrinių savo senovės pranašų į pseudotautiškus Mickevičiaus kūrinius.
Sako, kaip Mickevičius aprašytas šitame veikale, jis gyvuoja pas ultrapatriot[u]s lenkus ir lietuvių lenkomanus. Kai dėl mūsų, tikrų lietuvių, suprantančių savo etnografinį skirtumą nuo lenkų, tai mums Mickevičius su savo neteisinga pranašyste apie greitą mūsų tautybės „finis“ (kuris, laimei, neįvyko, kaip poetas manė) yra svetimas genijus ir abejingas ir neužsitarnavo, kad labai juo domėtumės. Mickevičius Lietuvos nepripažino. Lietuva palieka jį lenkams“.

Ir iškart pabyra klausimai:
√ Ar tikrai ta brošiūrėlė vadinos Kto był Mickiewicz? — Tepavyko rast tikrai brošiūrėle vadintiną (nes 16 p.) ir tikrai ta proga išleistą Józefo Tretiako Kto jest Mickiewicz? [žr. titulinį dešinėj]. Na bet, sakykim, apsirikta nurašant pavadinimą, o autorius nepaminėtas todėl, kad LŽ skaitytojams jo pavardė nieko nesakytų. O gal buvo atsiųsta kita brošiūra, kurios autorius prof. Kojatovičius, nes jis minimas pasvarstyme? Bet tokio profesoriaus, rašiusio apie Mickevičių, nepavyko rast. Tačiau neabejotina: kažkokią brošiūrą apie Mickevičių, išleistą 1898-ais, BernT buvo atsiuntęs FelB-nei.
√ Kas nusprendė, kad toj brošiūroj esančios inskripcijos – tikrai dr. Kudirkos? Spėta ar su kokiu neabejotinai Kudirkos rankraščiu lyginta? Spėčiau, kad tik spėta, nes apie jokį lyginimą net neužsiminta. Neužsiminta ir apie jokį akivaizdų ženklą, leidžiantį teigt: šita brošiūra tikrai priklausė Kudirkai; ir eilėraštis, kaip galima suprast, ne tik be pavadinimo, bet ir nepasirašytas. Brošiūra paskutinio savininko Vinco Tamulaičio bibliotekoj galėjo atsirast ir iš kitur, juk ne tik Kudirką pažinojo.
√ Dabar būtų galima palygint, bet kur ta Bortkevičienei siųsta brošiūrėlė yr atsidūrusi, ar išlikusi, žinoma? – AlbR, tikras bibliografas, apie jos saugojimo vietą tame rašiny Kultūros baruos neužsimena.
√ Ir dar visokių abejonių ne vieną galima būtų pareikšt. Ar Raštų rengėjas, neturėdamas galimybės de visu patikrint, tą eilėraštį turėtų dėl į Raštus? Ne; nebent komentaruos pristatyt publikaciją.
— du dalyku galima užfiksuot:
(a) 1939-ais bent jau kai kurie žmonės (brošiūrą siuntęs BernT, adresatė FelB, LŽ redaktorius Jonas Kardelis, gal ir parengęs šitą nepasirašytą publikaciją) manė, kad Kudirka galėjo laikytis tokio požiūrio į Mickevičių;
(b) Kudirka Tautišką giesmę prašė tais pačiais metais, kai buvo minimas Mickevičiaus gimimo 100-metis, – 1898-ais.
P.S. Šitas įrašas be jokių pretenzijų, tik šiaip, nes liko labai daug kas nepatikrinta: ar buvo kokia nors reakcija į šitą publikaciją Lietuvos žiniose? Kas rašyta Varpe 1989-ais ir vėliau apie Mickevičių, jo 100-metį? Etc.

(1154) Ars memorativa: kas išplaukė iš atminties Mickevičiaus parodoj

bilietai, manyčiau, tikrai pigūs; liuks (aliuzija į pernai lietuviškai išleistas Felixo Ackermanno
aštuonias pamokas apie Lietuvą Labai blogai arba liuks – tikrai smagų skaitinį;
štai ką reiškia autoriaus pastabumas ir humoro jausmas – įdomu skaityt net apie žinomus dalykus;
tiesa, ne visas pamokas smagu skaityt, bet tai ne autoriaus kaltė)

asikultūrint prieš šventes teko – nuėjom apžiūrėt Adomui Mickevičiui skirtos parodos Valdovų rūmuos.
Jei buvot, tai atsimenat: ekspozicijos pradžioj yra toks XIX amžiaus pradžią menantis svetainės baldų komplektėlis: apvalus staliukas, dvi kėdės, sofutė (kuri tikriausiai kitaip vadinas), komoda (kuri irgi gal kitaip vadinas), ant jos stovi laikrodis. — Stovi vg ir žiūri į tuos baldus, ir šypsos (kaip koks iš Grajausko „Pratimo laimei prišaukti“); ir taip nori, kad kas paklaustų: kas čia juokingo, ko išsišiepęs? Jei kas būtų paklausęs, būtų pradėjęs dviejų serijų pasakojimą.
1: 1990-ais Sietyno 8-am numery buvo publikacija „A. Mickevičiaus proanūkio laiškai į Lietuvą“ (p. 102–104). — Iš toliau pradėkim, nuo prosenelių: Adomo ir Celinos Mickevičių vyriausia dukra Marija ištekėjo už Dusinėnuos gimusio dailininko Tadeuszo Goreckio, jie turėjo vieną sūnų – oftalmologą Ludwiką, tas irgi vieną sūnų – Jerzį Goreckį, kurio laiškai ir skelbti. (Čia pokalbis su Mickevičiaus proproproanūkiu Romanu Goreckiu; pamini ir savo senelį : „Z kolei w 1955 roku będąc na Litwie miejscowość tę odwiedził syn Ludwika – Jerzy Gorecki, dziennikarz francuski. Wykopał wtedy mały świerk, przewiózł go do Francji i tam posadził, żeby drzewko przypominało mu o Litwie – ojczyźnie przodków.“)
Taigi žurnalistas Jerzy Goreckis 1959-ų rudenį parašo laišką Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pirmininkui Eduardui Mieželaičiui: esą nenorėdamas draskyt prosenelio palikimo (padalyt dviem savo sūnum), siūlo pirmiausia Lietuvai Adomo Mickevičiaus „suvenyrus“: biblioteką (apie 400 knygų, tarp kurių yra labai vertingų), empiro stiliaus baldus (darbo stalą-sekreterą, komodą, fotelių, kėdžių), jo lovą, šeimos rinktą monetų kolekciją, laiškus, kurių paskutinis iš Konstantinopolio, šeimos paveikslus, deimantinę lyrą, kurią Puškinas padovanojo Mickevičiui Maskvoje, šeimos brangenybes, jo auksinį laikrodį, dvi jo rašalines, stalo sidabrą ir t.t. „Ponas Miltinis turi sąrašą.“ — Ką daro Rašytojų sąjunga? Persiunčia laišką LKP Centro Komitetan. — Nesulaukęs atsakymo, po mėnesio Goreckis vėl rašo Mieželaičiui: „Sužinojau per p. Miltinį, kad mano laiškas jus pasiekė ir manau, kad jūsų tylėjimo priežastis nėra bloga sveikatos būklė.“ — Pačioj 1959-ų pabaigoj parašomas atsakymas didžiai gerbiamam ponui: pranešama, kad su laiškų turiniu supažindintos įstaigos, „kurios tokius klausimus kompetetingos ir turi spręsti“ ir kad: „Tuo mes laikome savo funkcijas šiuo klausimu atlikę.“
Skelbdami šituos laiškus nenurodėm, kad juos Literatūros ir meno archyve užtiko ten dirbusi Liudviko J. žmona Rūta Jakimavičienė (kaip ir Eugenijaus Matuzevičiaus padarytus Broniaus Krivicko eilėraščių nuorašus, kuriuos paskelbėm Sietyno 5-am numery); tuomet nusprendėm: atsarga gėdos nedaro. — Po laiškais prirašėm:

P.S. „Sietynas“ klausia „kompetetingas įstaigas“: kokio Lietuvos muziejaus saugyklose šiandien yra minimi Adomo Mickevičiaus „suvenyrai“.

Juokingai dabar skamba tas klausimas. Kas tau atsakinės kažkokiam rotaprintiniam Sietynui.
2: Praėjo 20 metų, ir teatrologė Gražina Mareckaitė tuos Mickevičiaus proanūkio laiškus (vėl) rado – ir parašė straipsnį „Kur dingo deimantinė lyra?“, kuris buvo paskelbtas Draugo kultūriniam priede 2010 IX 11, p. 5. – Mes 1990-ais tik tuos laiškus paskelbėm, nieko daugiau neieškojom, tuolab LKP CK popieriai buvo neprieinami. GrM mėgino, deja, nieko nerado. Jos rašinio pabaiga:

P.S. Rašydama šį tekstą, išgirdau žinią apie neseniai restauruotos Šaukėnų dvaro koplyčios atšventinimo iškilmes. Kaip skelbiama, jose dalyvavo Goreckių giminės atstovai iš Prancūzijos. Gal jie žino, kur atsidūrė Adomo Mickevičiaus relikvijos?

P.S. Ne, neturiu jokio noro aiškintis, kur tos relikvijos; jei kas norėtų, gal logiškiausia būtų pradėt nuo LR pilietės, kurios pase neišsiaiškinau kaip galų gale buvo parašyta pavardė: Gorecki-Mickevič ar Gorecki-Mickewicz; gal jau pilnametė? (Jos tėvas Romanas Goreckis – ne AM proanūkis, o proproproanūkis, žr. įrašo pradžioj minėtą pokalbį; pasak tėvo [pykstančio ant lietuvių dėl grafemofobijos?], dukra: „Zna trochę język polski, bo miała opiekunkę Polkę. Mówi świetnie po francusku, litewsku, trochę po angielsku.“) — Kur kas įdomiau pasiklausyt, ką Brigita Speičytė pasakoja apie Mickevičiaus Pono Tado įtaką ir recenciją lietuvių literatūroj.

(1135) Miscellanea rerum, viii: gėlės, tankai, Mickevičius ir kt.

[vis užsifiksuoji sau ką nors, ir tiek; pažiūrinėjau, ką užsirašęs pastaruoju laiku, dar ir vaizdų yr;
gal galėjo tai būt atskiri įrašai, bet būt atrodę per smulkūs; apkaba/обойма/ nežinau, kaip natiškai]

(α) mažieji džiaugsmai, 2018 XI 19
Pernai gruodžio pradžioj draugei, šventusiai pusapvalį jubiliejų, be kita ko, padovanojo pirktinį žydintį kalėdinį kaktusą / tikrąjį plokštenį / schlumbergera truncata. Nužydėjo. Persodinau. — Metų neiškentė, gruodžio nesulaukė. Pražydo. Didžiausias mažasis džiaugsmas buvo, kai pastebėjau, kad krauna žiedus; ne kai ėmė žydėt. Augalas pajėgus nudžiugint nė kiek ne mažiau negu tikrai geras eilėraštis.

(β) + pagarbos Nekrošiui, 2018 XI 22
Šiandien Šiluvoj palaidotas didis režisierius Eimuntas Nekrošius. Kaip tiesiog žmogus. Jokių valstybinių laidotuvių, Menininkų kalnelių. Tik nesuprantu, kodėl rašyta „artimiesiems pageidaujant“, o ne „vykdant mirusiojo valią“. Nekrošiaus laidotuvės – finalinė gyvenimo scena – ryškiausiai atskleidė jo požiūrį į žmogų. Požiūrį, kuriam visiškai pritariu.
Tas plotas Antakalnio kapinėse – sakoma: taip pagerbiame; o ar ne arčiau teisybės būtų: taip susikuriame patogesnes sąlygas pagerbti?

(γ) savivoka, 2018 XI 24
Stovėdamas pirmo aukšto balkone žiūrėjau, kaip Kalvarijų gatve važiuoja tankai ir kita karinė technika.
Proto balsas: „Gal ir gražu, bet naivu būt pacifistu.“
Kitas, nežinau kieno: „Džiūgaut pamačius daiktą, skirtą naikint ir žudyt, nors jo vardas ir Rasa, – na negerai, negražu.“

(δ) ką, būdamas redaktorius, tikrai siūlyčiau taisyt, 2018 XI 25
Įžvalgus svarstomasis rašinys gerą vardą turinčiam žurnale. Bet:

Negalima neigti, kad nuo partizanų rankų nežuvo civiliai gyventojai [→ civilių gyventojų].
Kaip minėta, į mišką pasitraukė ir krauju susitepę vyrai [→ susitepusių vyrų].

Neabejoju, autorius omeny turėjo ne visus, tik dalį, bet – nedrįstu spėti kodėl – pasirinko dgs. vardininką, o ne dalies kilmininką. Tokius minties ir kalbinės raiškos prasilenkimus redaktorius turėtų siūlyt autoriui pataisyti.

(ε) mintis kaip бритва обоюдоострая, 2018 XI 25
Tik spėliot galėčiau, kodėl būtent toks palyginimas (iš savižudžio Majakovskio eilėraščio apie sovietinį pasą) atėjo į galvą, per EuroNews TV išgirdus vengrų studentą sakant: „Mums reikia mąstytojų ir filosofų, kad sukurtume geresnę ateitį.“ (Viktoro Orbáno vyriausybė nori dar labiau apribot Vidurio Europos universiteto veiklą, studentai protestuoja, reikalauja nevaržyt akademinės laisvės; jei taip atsitiksią, universitetas persikelsiąs Wienon.) — Naivusis progresyvizmas. Ne poetų, prozininkų ar dramaturgų, o tų, kuriuos vadinam mąstytojais ar filosofais, įžvalgas pasitelkė tironai, kurdami „šviesią ateitį“ Sovietų Sąjungoj ar Trečiajam Reiche, ar Kinijoj, ar Kambodžoj. Jei universitetas būtų perkeltas Wienon, gal neprošal studentus nuvedus prie Karl Marx Hofo ir šį tą papasakojus apie praeities „šviesą“.

(ζ) apie kepures, 2018 XI 27
Šįvakar Valdovų rūmuos atidaroma paroda „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“. Nemėgstu visokių atidarymų (ir dėl dėkų padėkų neišvengiamo perviršio, be kita ko). Girdėjau ekspresyvų vieno iš parodos rengėjų pasakojimą, kas kur būsią rodoma, – taip, tai tikrai verta apžiūrėt paroda, bet – neskubant, savu tempu, kai kuo mažiau lankytojų.
Pastraipa iš pristatomojo teksto:

Lietuvos visuomenei svarbus aspektas – poemos Ponas Tadas ir lietuvių literatūros ryšiai. Atsižvelgiant į tai, parodoje pristatoma atskira tema – Pono Tado pėdsakais Lietuvoje. Čia rodomi žinomi poemos vertimai į lietuvių kalbą nuo XIX a. antros pusės iki šių dienų bei lietuvių literatūros kūriniai, kuriems poema yra padariusi didelę įtaką (panašios invokacijos, recepcija ir pan.). Juk ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią...

Bus eksponuojami Valerijono Ažukalnio ir Vinco Mykolaičio-Putino vertimų rankraščiai, Salomėjos Nėries mašinraštinis rinkinys Prie didelio kelio – atverstas lapas su 1943-ais sukurtu eilėraščiu „Už gyvybę tu brangesnė“ kaip parafrazės pavyzdžiu (šitie pasiskolinti iš LLTI BR), gal dar ko bus; nežinau, kokiu pavidalu rodys Tautišką giesmę – gal atverstame Varpo puslapy (1989, nr. 6, p. 95)? O gidai parodos lankytojams sakys: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau. (Gal, sakysit, per jautriai puolu reaguot? būta čia ko? — Gal.)

(1128) Visiškai tarp kitko: gera atmintis vs laki vaizduotė + įtaigi šneka

(Šis įrašas, kaip ir apie skraiduolį akmentašį Gailių-Gailevičių, iš serijos „Senoliai mena“. Ačiū coll. Rūtai už rastinuko nuorodą.)
Literatūroj ir mene 1959 IV 4 (nr. 14, p. 3) buvo išspausdintas K. Andziulio (greičiausiai Kęstučio Andziulio, tuolaik Kauno dienos Sporto ir informacijos skyriaus vedėjo) pasakojimas „Kaip rastas A. Mickevičiaus akmuo“ (kai kurias pastabas iškart įterpiu laužtiniuos, kitos po tekstu):

Netoli Kauno, A. Amaliuose, gyvena 98 metų senukas Joachimas Čalkevičius. Daug matė ir patyrė jis savo gyvenime, todėl nenuostabu, kad, prisimindamas praeitį, senukas mėgsta pasakoti ir apie Kauno augimą. Juk jis vaikščiojo šimtamečio tankaus miško keliais ir takeliais – ten, kur dabar nutiestos miesto gatvės ir pastatytos gamyklos, jis regėjo, kaip dabartinio Kauno teritorijoje bėgiojo šernai, lapės, vilkai...
     Nelankė J. Čalkevičius mokyklų. Tačiau jis perskaitė dauq knygų įvairiomis kalbomis. Nuostabi jo atmintis. Jis ir dabar gali atpasakoti daugelio tų knygų turinį.
     J. Čalkevičius daug žino ir apie lenkų poetą Adomą Mickevičių. Mat, gyvendamas Kaune, poetas lankė tą gražųjį slėnį, kur vėliau Joachimas Čalkevičius buvo paskirtas miško sargu ir gyveno. Ir tą akmenį, kurį dabar matome A. Mickevičiaus vardo slėnyje, surado ir toje vietoje pastatė J. Čalkevičius. O Čalkevičiaus tėvas asmeniškai gerai pažino garsųjį poetą.
     „Mano tėvas, taip pat Joachimas, buvo vežikas, – pasakoja Čalkevičius. – Jis vežiodavo prekes, su pirklių vilkstinėmis vykdavo į Gardiną, Rygą ir kitus miestus. Daug nuotykių, patirtų kelionėse, papasakodavo man tėvas. Bet ypač mėgdavo jis kalbėti apie Adomą Mickevičių, kuris gyvenęs Kaune ir rašęs eiles. Tėvas jį labai gerbė ir mylėjo, gerai pažinojo. Mat, poetas, kai tėvas vykdavo prekių į Gardiną, įduodavo jam nuvežti į Naugarduką savo laiškus panaitei Marilei. Grįždamas tėvas parveždavęs atsakymus. Jie su poetu susitikdavę „Rojaus“ („Raj“) traktieriuje, kuris buvo prie vieškelio, netoli dabartinio tunelio.
     Poetas labai mylėjo ir gerbė paprastus žmones. Jis dažnai parsinešdavo iš šaltinio vandens ir vaišindavo juo svečius, sakydamas: „Gerkite, ir tebūna mūsų širdys tokios tyros, kaip šis šaltinio vanduo...“
     Man kaip tik tose vietose, kur poetas praleisdavo ištisas dienas, teko dirbti: čia buvau paskirtas eiguliu. Mano saugoma teritorija apėmė Ąžuolyną ir dabartinį Zoologijos sodą, čia pat ir gyvenau; mano namas buvo dabartinio Zoologijos sodo vidury.

Literatūra ir menas, 1955 XI 26, nr. 48, p. 3;
visas savaitraščio numeris skirtas „didžiajam liaudies dainiui“ AdM-čiui,
jo 100-osioms mirties metinėms paminėti;
beje, p. 4 yra nuotraukytė Eriko Varno skulptūrinio eskizo
„A. Mickevičius jaunystėje, Kaune“ – sėdinčio ant akmens
(subinė ima šalt ilgiau pasėdėjus, liga gali įsimest)

     Vaikščiodamas gražiuoju slėniu Girstupio pakrantėmis, aš dažnai prisimindavau pasakojimus apie Adomą Mickevičių, nueidavau prie to šaltinio (jis tebėra ir dabar – prie tunelio), kur poetas mėgdavo būti vienas. 1918 metų pavasarį patvinęs Girstupis smarkiai paplovė krantus. Kartą ties upelio posūkiu pastebėjau krante iš žemės kyšančius lyg geležinkelio pabėgius ir didžiulio akmens kraštą. Sekančių metų pavasarį vanduo akmenį išplovė dar labiau. Aš susidomėjau, pradėjau jį tyrinėti. Pastebėjau ant akmens iškaltą lyg žvaigždę ranką, laikančią žąsies plunksną. Metai, neatsimenu, ar buvo pažymėti. [Ką kita galėjo įžvelgt knygų prisiskaitęs žmogus? Jei buvo poetas, tai turi būt ir jo plunksna. Dėl metų abejoja, o inicialų nepamini; ar AM panašu į „žvaigždę ranką, laikančią žąsies plunksną“?]
     Man šovė mintis, ar nebus čia tas pats akmuo, kuris anksčiau stovėjo prie šaltinio, gal tie ženklai ant akmens susiję su poeto gyvenimu Kaune?
     Apie savo radinį papasakojau miesto muziejaus viršininkui Daugirdui. Buvo paskirta komisija, kuri turėjo apžiūrėti akmenį ir nustatyti, ar mano spėliojimai teisingi. Ir pasirodė, kad tai iš tiesų būta Adomo Mickevičiaus akmens! Man buvo išduotas raštas, kuriuo buvau įpareigotas tą akmenį saugoti.
     Kaip tas akmuo čia pateko? Tiesiant geležinkelį [1859-ais], reikėjo daug akmenų. Jie buvo sprogdinami, vežami iš visur. Tikriausiai, būtų buvęs susprogdintas ir Mickevičiaus akmuo, nes jis stovėjo prie pat geležinkelio. Bet darbininkai, kurie čia dirbo, gerbdami poetą, užritino akmenį ant pabėgių ir, nutempę toliau, užkasė Girstupio krante. [Kauno apskrities viešosios bibliotekos puslapy – esą poeto gerbėjai slėpdami Mickevičiaus akmenį jį užkasę Girstupio upelio šlaite; dar neįtikinamesnė versija negu darbininkai.]
     Komisijai patvirtinus mano spėliojimus, pasikviečiau į pagalbą gaisrininkus, sumokėjau jiems 50 markių, ir jie išvilko akmenį ant kalnelio, prie beržo, ten, kur jį matome ir dabar. Tik beržo jau nėra. Kažkas vėliau, kai aš slėnyje jau negyvenau, jį nukirto.
     Aš su šeima aptvėriau akmenį geležine tvorele, apsodinome jį gėlėmis. Iš pažįstamų žmonių girdėjau, kad pernai Varšuvos radijas, kalbėdamas apie poeto gyvenimą Kaune, apie jo vardu pavadintą slėnį ir akmenį, ir mane paminėjo. Malonu man, senam žmogui, kad mūsų žmonės taip nuoširdžiai mini ir gerbia didįjį poetą“

Graži ta ir lt.wikipedijoj perpasakota istorija, esą Karolina Kovalskienė pasiūliusi slėnį pavadint Mickevičiaus slėniu, ir draugai tam pritarę, ir dar ant akmens su paties poeto iškaltais inicialais iškalę išvykimo iš Kauno metus. Ir tas akmens paslėpimas 1859-ais (jau kitos kartos poeto gerbėjų, nes iškalusieji datą 1823 tikriausiai buvo per seni tampyt akmenis); ir Andziulio rašiny perteiktas Joachimo Čalkevičiaus, daugelio skaitytų knygų turinį prisimenančio, pasakojimas gražus, labai panašus į dar vienos knygos turinį. Nesu skaitęs tos komisijos, kuri turėjo apžiūrėt akmenį ir nustatyt, ar Čalkevičiaus spėjimai teisingi, teigiamos išvados. Gal jums teko, gal ten kokių rimtesnių argumentų yr pateikta? Kol kas, kaip ir priklauso norinčiam save vadint neviernu tamošium, manau, kad tai tiesiog lakios vaizduotės kūrinys, kuriuo tikėt buvo norima kaip tikrų dalykų liudijimu.
— ne, aš tikrai nieko prieš Mickevičiaus akmenį (nors kartu su Napoleono akmeniu jau ir išbrauktą iš geologinių gamtos paveldo objektų sąrašo; ar yr nekilnojamųjų kultūros vertybių registre – nepavyko išsiaiškint, per sudėtinga man jų paieškos sistema; galėtų ten būt), tik gal jo pavadinimas rašytinas kabutėse ir kursyvintinas, kaip kūrinio, kad skirtųs nuo, tarkim, Stelmužės ąžuolo ar kokio kito tikro dalyko? Nors gal ir nereikia jokių kabučių: kas nori – sužinos, kaip tatai atsirado, o kas nori tikėt, kad Kalėdų senelis tikrai yra – tetiki. — Tokių artefaktų istorijos – l. įdomus dalykas, taip.
P.S. Buvo kilus mintis užmest akį Jono Riškaus knygon Adomas Mickevičius ir Lietuva (1996), pažiūrėt, kokia nuosaka pasitelkiama rašant apie akmenį – tiesioginė ar tariamoji? Deja, knyga paimta kito bibliotekos skaitytojo. Spėčiau, tiesioginė, nors norėtųs tariamosios, kurią pasitelkia pasakojamosios tautosakos pateikėjai.
Prieduras. Literatūroj ir mene 1948 XII 17 (nr. 47, p. 2) buvo išspausdintas Vlado Abramavičiaus rašinys „A. Mickevičiaus gyvenimas Lietuvoje“. Iš pastraipos, skirtos Kauno laikotarpiui:

Kaune gyvendamas, poetas puikiai pažino gražiąsias šio miesto apylinkes. Be mokytojo pareigų, Mickevičius vadovavo gimnazijos bibliotekai ir jos patalpose turėjo 2-jų kambarių butą. Laisvalaikius poetas panaudodavo iškyloms į miesto apylinkes, kurių grožį apdainavo savo poemose. Dabartinio naujojo miesto ribose tuo metu dar dunksojo ošianti giria ir tik kur ne kur tebuvo namai. Vienas iš tų namų buvęs ir tariamasis „Mickevičiaus namelis“. Kaunas artimai susijęs su Mickevičiaus vardu. Štai jo vardo gatvė, štai slėnys, kurio vaizdą poetas įamžino savo kūryboje, kur jis apmąstydavo savo poemų idėjas ir akmenin savo vardą kalė... Gyvendamas Kaune poetas ypatingai brendo savo poetiniam pašaukimui. Kaune gimė didinga jo „Giesmė jaunystei“, kurioj poetas ragina jaunuosius siekti tai, kur vyzdys nepasiekia ir laužti tai, ko protas nepajėgia.

Kaip memorialinis akcentas – ne akmuo, o namelis, bet jokių miglų: tariamasis „Mickevičiaus namelis“; ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos svetainėj – vadinamasis Adomo Mickevičiaus namelis. Ir apie akmenį šnekant reiktų: vad. Mickevičiaus akmuo; jei gerai supratau, jis (vėl?) pradėjo būt populiarinamas, pasakojimais apipinamas po 1955-ų, kai šalia padėta ta plokštė su Mickevičiaus posmu.

(1024) Pakeliui namo, xlv: vis prisimenu a.a. Algį K.

— rugsėjo pabaiga —

tie du žodžiai kūrybos kontekstai
galėjo būt šermukšniniai

Septintam Metų numery buvo Jūratės Sprindytės in memoriam habil. dr. prof. Algiui Kalėdai (*1952, †2017-05-11) „Sudie, bičiuli“ (p. 157–159). — Dviejų dalykų nežinojau. Kad keturiasdešimtmetį jau buvo ištikęs infarktas, tikriausiai mikro-, ir kad norėjęs: ant jo kapo teauga šermukšnis.
Kodėl šermukšnis? Dabar jau nebepaklausi. Nors drįsčiau spėt, ar tai tik nesusiję su Adomu Mickevičium? Regis, kažkuriam Justino Marcinkevičiaus rašiny apie AdM-čių skaičiau, esą jis Paryžiuj prie savo namų buvo pasisodinęs šermukšnį, kad primintų tėvynę Litwą. — Pakeliui namo, išlipus Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir paėjus šiek tiek į priekį, pasitinka šermukšnis, nuo rugpjūčio taip tiesiai primenantis Algį.
Nežinau kodėl praeitais metais paprašė, kad mano akys būtų dar vienos, kurios peržiūrės jo naująją studiją apie bendraamžį poetą Kornelijų Platelį. Sutikau, nes vis tiek juk būčiau skaitęs jau išleistą. Vieną kitą abejonių sukėlusią smulkmeną tepastebėjau – kai žmogus žino, ką nori pasakyt, tai ir pasako, o Algis gebėjo dar ir gerai pasakyt – ir moksliškai, ir logiškai, ir palygint vaizdžiai; gal labiausiai „diskutavom“ dėl studijos pavadinimo sandų – kuris turi eit kaip antraštė, kuris kaip paantraštė, ir įtikinau: Platelio pavardė verta didesnio šrifto nei Apolonas su Dionisu, nesvarbu, kad kitų tos pačios serijos knygų pavadinimai sudaryti priešingai. — Juokai visa tai. Svarbiau, manyčiau, kitkas. Knygai išėjus, Algis, bent jau taip atrodė, jautės laimingas; spėliojau: daugiausia juk nagrinėdavo mirusių autorių kūrybą, o tie nei pagirt, nei papeikt negali; Kornelijus P., kiek supratau iš pokalbių su Algiu, liko patenkintas, kaip jo kūryba panagrinėta; sakysit, kas per tuštybė? nepažįstu žmogaus, kurs nenorėtų išgirst geražodžio apie savo darbą; ir dažniausiai tiek mažai tereikia, kad pasijustum visai gerai; džiaugies anūkais, o dar ir apie tavo darbą ką nors gero pasako, – štai ir laimingas. — Gaila, labai gaila, kad mirė nė 65-o gimtadienio nesulaukęs (spalio 2-ą būt buvęs); bet kita vertus: o kas iš to ilgo gyvenimo, jei apie jį tegali pasakyt – gyventa, ir tiek.

(999) Užparaštė, cxxxiii: apie silabinės eilėdaros tąsą per Gaidžiuos gimusius

Kornelijus Platelis, 2012-ais išvertęs dar Adomo Mickevičiaus, ėmė ir paapgailestavo:

Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos. (LM, 2012-12-07)

Kaip čia pasakius? – tada šmėkštelėjo. – Na, ne visai, t.y. ne visuotinai. Buvo vienas eiliuotojas, kuris nuosekliai laikės silabikos, – Jurgis Tilvytis-Žalvarnis MIC. (Nepraėjo nė penkeri metai, ir pamaniau: reikia pratęst.)
1909-ais Vilniuj išėjo A. Žalvarnio slapyvardžiu pasirašytas JurgT poetiškų bandymų rinkinys Dienelei brėkštant su Prano Žitkevičiaus, mirusio prieš amžių, iliustracijom, dedikuotas paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko. Autoriaus žody dar ir padėkojama dainiui A. Jakštui, kurs teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti. (Turint omeny ir kitus JurgT rašto darbus, svietiškus ir šventus, taip, tikras Dambrausko-Jakšto mokinys pagal poezijos prigimties ir paskirties supratimą – galvos nepametant, Dievui ir doriem žmonėm ant naudos.)
Tam rinkiny nemažai tekstų parašyti silabine eilėdara, ir aišku, kad sekta Baranausku, kaip kuo aiškiausiai matyt iš poemėlės Sirvydžių miškelis („Reiktų apdainuoti miškelį Paslausko[*], / Kaip šilą Anykščių garbaus Baranausko“):

Prano Žitkevičiaus iliustracija

Švytuoja Sirvydžių jau rėsvas miškelis:
Kur alksnis atlikęs, kur kreivas berželis...
— — — — — — — — — — — —
Čia buvę Paslausko dvarai ir miškeliai,
Kur ėję „dvarystėn“ dar mūsų tėveliai.
Dabar čia maskoliai sentikiai gyvena,
Juos kraštui maskolint valdžia atgabeno.
— — — — — — — — — — — —
Ir taip tas padorus Sirvydžių beržynas
Seneliams čia buvęs, kaip geras kaimynas.
Dabar liks už metų, lyg senio pakaušis,
Guzuotas kalnelis šakoms pasišiaušęs...
Išdžius ir upelis, pavėnios pristigęs,
Ir taps čionai kraštas apkurtęs, užmigęs.
Išars kokį kartą, pasės apsčiai grikių, –
Užaugs ašmas grūdas kokį porą sykių;
Paskui gi po naudą galės kiškį šaudyt,
O pjaunant, nelengva bus šiaudus sugaudyt.
— — — — — — — — — — — —
Nustos ir dainavę, nes nėr kam padėti...
Sudieu, miškeliai, sudieu, numylėti;...

Visi Žalvarnio eiliavimai, kuriais pirmiausia norima papasakot, parašyti silabine eilėdara (Paįstriečiai ir kt., kurti jau viešpataujant silabotonikai).
Nelabai vertino JurgT eiliavimus Tilvičių jaunėlis Teofilis, Topiliu vietinių vadintas; ir tuose pačiuose Gaidžiuose 1907-ais gimęs Fulgencijus Andrusevičius, virtęs Pulgiu Andriušiu, nebuvo per geriausios nuomonės apie jojo kūrybą, Australijoj rašydamas atsiminimus Septinton įleidus:

Dėdė kun. J. Tilvytis-Žalvarnis, parašęs poemą „Sirvydžių Miškelis“, sekdamas vyskupu Baranausku, Topilio ir mano nuomone, neatidavė duoklės didvyriškiems Gaidžių laukams. Kas Sirvydžiai? Maskolių kolonistų apgyventas kaimas. Nors ir jų miške riešutaudavom, grybaudavom, net naktigoniaudavom, bet tai nebuvo Gaidžių žemė. Dėl ko kunigas neapdainavo Kazio Gojaus, Silio ežero, gaidžiškių pasididžiavimo? Svajojom tai padaryti mes. (Rinktiniai raštai, t. I, Boston, 1968, p. 85).

Taip, Pulgis Andriušis apdainavo Silio ežerą, nors knygos pavadinime vardo ir neminėdamas – Anoj pusėj ežero (1947).
(Nesugalvoju grakščios ir su intriga sankabos, tad tebus – strykt.)
1940-ų vasarai baigiantis, Šluotoj (1940-08-25, nr. 6, p. 91) buvo paskelbta „Ūkiška poema“ po pavadinimu skliaustuose nurodant, kad: sekant A. Barono „Anykščių šileliu“ (daug įvairiausių sekimų buvo Anykščių šileliu, bet šitas ypatingas):

Šluota, 1940-08-10, nr. 4 paskutinis puslapis

Laukai drenuoti, gi kumetynai susmukę!
Kas buožių galybei senobinei tiki?
— — — — — — — — — — — —
Kur jūjų žodžiai, žodeliai, žodyčiai,
katrų liaudžiai nusibodo net klausyti?
Kur jūjų „gėris“ dažnai taip žadėtas,
kur „tautos vadas“ tą tautą apspiovęs?
Viskas prapuolė; trenkė perkūnas!
Klika pašiūro, sugnežo, subiuro...
Liaudis pakėlė kumščias suspaustas,
trūko retežiai, išsiveržė šauksmas,
laisvė, lygybė, brolybė, – sušvito lyg saulė!...
— — — — — — — — — — — —
Ką tik jauti, audra tuoj pakvimpa!
Debesys renkas padangėj,
Rytų galingas kaimynas sužiūro,
tankus, patrankas žaibu išrikiavo,
skardų trimitą pridėjo prie lūpų,
ir gretos plieninės pribuvo, vadavo, bučiavo...
— — — — — — — — — — — —
Ai, siaudžia dabar kraštas linksmai!
Siaudžia, skamba dailiai, skardžiai!
Linksmi vaikeliai, senos močiutės:
armiją turim pašonėj galingą,
kas gi išdrįs nūn užkrauti vergovę?
Kas gi drįs kelti numestus pančius?
Kas pakels ranką prieš liaudies gerovę?
— — — — — — — — — — — —
Kas ten juokiasi, kalbas? – e atkutusi liaudis!
nusikračiusi jungo ir pančių vergovės,
sumynusi buožių žydėtą galybę,
Raudonajai Armijai padėką siunčia,
gėlėms ją puošia, džiaugias sulaukus,
ilgų svajonių, troškimų;
ateitį kursim, ji taria, galingą ir stiprią,
nes Staliną turim tą genijų didį,
vadą ir draugą žmonių milijonų!

Parašas: P. Rakštis, o pagal Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą – tai Pulgio Andriušio slp. (t. 2, 2004, p. 775). Ir visai tikėtina, nes sekimas sukurptas tikrai kalbą jaučiančio žmogaus, nors eiliuojančio ne be priekaištų. Atsiminimuos Andriušis nerašo, neprisimena ir tokios produkcijos kūręs; suprantama, tokius dalykus tikrai noris užmiršt. Du iš Gaidžių garsenybių Baranauską sekė – taip; reiktų ir Tilvyčių Topilio Skiedras (parengtas Jono Pilypaičio, 1976) patikrint – gal ir ten kas nors tinkamo prie šios temos atsirastų? Yr; pvz., „Valdiškas šilelis“ (p. 96–97). Taigi visi trys garsieji gaidžiškiai Baranausku vienaip ar kitaip sekė, sykiu ir silabinę eilėdarą primindami.
P.S. Vyriausiajam iš trylikos Tilvyčiukų – kun. Jurgiui (*1880) mirus, jauniausiasis Teofilis (*1904) parašė in memoriam „Brolis Žalvarnis“ (Naujas žodis, 1932, nr. 1, p. 2–3). Toks kvailas klausimas buvo sukirbėjęs: o kai Jonas Pilypaitis rengė paskutinį, šeštą Tilvyčio raštų serijos tomą, skirtą publicistikai ir atsiminimams, ar siūlė įdėt? Gal ir nesiūlė, nes knygoj pirmąkart paskelbta ilgoka nebaigta autobiografija, kur yr ir apie tėvus, ir apie brolius seseris (Taikos sėja, 1982, p. 190–336).
-----------------------------------------------------------------
* Kas tas Paslauskas buvo? Motiejaus Miškinio atsiminimuos, rašytuos 1969–1970-ais, radau:

Juknėnų savininkas ponas Paslauskas valdęs nebežinau kiek, bet nemažai kaimų, mėgęs plačiai gyventi ir dažnai užsienin važinėti, tiek įsiskolinęs, jog prieš pat 1861 m. jo dvaras Sirvydžiuose su visais jo kaimais patekęs į globą tarybos. O kai Paslauskas įsivėlęs į negudrų 1863 m. sukilimą, tai turėjęs pabėgti ir Sirvydžių dvaras buvo išdalintas sentikiams „poselencams“, kurie čia išgyveno net ligi 1945 m. Šitas pats Paslauskas buvęs humaniškiausias plačioj apylinkėj: niekas, sako, niekuomet neatmena, kad būtų su kuo žiauriai pasielgęs ar negailestingas. Labai mėgęs gerus, darbščius baudžiauninkus ir nė vieno tokio neatidavęs į rekrūtus. Su savo gausia palyda ir su kaimynais ponais mėgdavęs medžioti. Per dideles medžiokles (Juknėnai ir aplinkiniai kaimai labai garsėjo daugybe kiškių) pietaudavęs senelio tėvo Justino Miškinio didžiuliame klojime. Iš anksto liepdavęs Justinui padėti ant kaladžių lentas, sustatyti improvizuotus stalus ir apkrauti juos kaimiškais paprastais valgiais – medumi, mėsa, obuoliais... Kol aš būsiu gyvas, sakydavęs, – nė vienas tavo brolis, nei sūnus nebus paimtas į rekrūtus. Ir savo žodį tesėjo; kai panaikinus baudžiavą pats jauniausias Justino sūnus (mano senelio brolis) Viktoras turėjo būti įtrauktas į karo prievolininkų – naujokų... [čia tekstas nutrūksta]. (MotM, Rinktiniai raštai, sudarė Jonas Šlekys, 2012, p. 353–354)

Paslauskas – labai jau lietuviškai skambanti pavardė. Užmečiau akį į XIX amžiaus pabaigoj išleistą Słownik geograficzny: Syrwidzie, dwór, należy do dóbr taurogińskich Pusłowskich; Tauroginie, własność Pusłowskich. Vardo nėr. Pasiknaisiojus: gal kolekcininko, meno mecenato, bibliofilo Zygmunto Pusłowskio tėvas Władysławas? Bet jis mirė 1859-ais, t.y. prieš sukilimą. Reiktų dar aiškintis.

(933) Visiškai tarp kitko: vertimas kaip paskutinis poeto darbas

Metai prasidėjo kaip priklauso – atsakymas į klausimą + digresija + prieduras.
Dar pernai rašytas istoriko VS el. laiškas: „[...] ivairiuose rastuose radau teigiant, kad Putinas praktiskai buvo baiges [Pono Tado] vertima. Tik nelabai aisku kada jis ta padare. Gal galetum turedamas laiko patikslinti ir brukstelti.“
Atsakymas: „[...] nežinau, kokiuos raštuos Pats žiūrėjau, bet Lietuvių literatūros enciklopedijoj taip rašoma: ‘Pono Tado įpusėtą vertimą nutraukė mirtis’; jei reikia labai tiksliai, tai: VM-P išvertė 4957 eilutes, likusias 4883 – JustM.“
Digresija: vertimas kaip paskutinis gyvenimo darbas: Antanas Baranauskas ėmėsi Šv. Rašto, ir nebaigė; VM-P ėmėsi Pono Tado – irgi nebaigė. – Gal turinti pagrindo paralelė? Vaidenas, kad turinti.
Prieduras: Danutė Krištopaitė, atsimindama Ireną Kostkevičiūtę:

[...] „Pergalės“ žurnale (1976, Nr. 12) gana plačiai recenzavo mano redaguotą Adomo Mickevičiaus poezijos tomą „Lyrika. Baladės. Poemos“. Iš vėlesnės publikacijos „Literatūroje ir mene“ ir pokalbių su Irena paaiškėjo, kad ji sielojosi dėl nevykusio „Pono Tado“ leidimo (1974), baigto versti ir redaguoto Justino Marcinkevičiaus (leidyklos redaktorius Valdas Petrauskas), ir atvirai pasakė, jog jei man tektų redaguoti šio kūrinio naują leidimą, būtina atkreipti dėmesį į „nuredaguotas“ Putino vertimo vietas. Tuo įsitikinau ir aš pati po kiek laiko redaguodama kitą „Pono Tado“ leidimą (1978) ir, ką pastebėjau, stengiausi nurodyti buvusiam specialiajam redaktoriui, bet šis nebuvo patenkintas, nors kai ką ir atstatė. (Apie kitus ir save, 2016, p. 205)

Kito poeto neredaguota Pono Tado vertimo dalis paskelbta Krištopaitės parengtame VM-P Raštų 7-ame tome (2004).

(800) Paramaironiana: atgimimo dainius – prorok-poeta

Šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyrius

[spėju: 1933-ių] sausio 8-ą surengė akademiją Maironiui pagerbti.

Kvietimas buvo atspausdintas ant to paties lakštelio iš abiejų pusių dviem kalbom

(šitas – iš Rapolo Mackonio archyvo, LLTI BR, F64-179).

Lietuviškai Maironis – atgimimo dainius, o lenkiškai įvardintas kaip prorok-poeta.

Kodėl skirtingai?

Viena mintis, turinti pagrindo, teateina galvon:

lenkakalbiams šiuo apibūdinimu norėta pasakyt,

kad Maironis lietuviams tas pat, kas lenkams Adomas Mickevičius.

P.S. (11-24) Patikrinau spėjimą; taip, tie metai; žr. korespondenciją Vilniaus rytojuje, 1933-01-25, p. 3.

(141) Nobelio taikos premija: nuo prezidento prie disidento

Šiandien kam nors bus įteikta disidentui Liu Xiaobo už „ilgą ir neprievartinę kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Kinijoje“ paskirtoji Nobelio taikos premija. Nei paties laureato, nei jo žmonos iškilmėse nebus. Valdžia neišleido.
Važiuodamas darban dar kartą permečiau akim paskutiniam Kultūros barų numery esančias Almanto Samalavičiaus pastabas 76-ojo Tarptautinio PEN klubo kongreso paraštėse.

Kalinamų rašytojų komiteto posėdžiuose nemažai kalbėta apie Kiniją. Buvęs kinų PEN centro vadovas Liu Xiaobo savo šalyje tapo kovos už laisvę ir demokratiją simboliu, kaip kadaise Jungtinėse Valstijose Martinas Lutheris Kingas. […] Kinų egzilio rašytojai, nepriklausomo kinų PEN centro nariai pasakojo kolegoms apie specifinę praktiką – paprastai šioje šalyje asmenis, įtariamus disidentine veikla, policija iš pradžių pakviečia „puodelio arbatos“. Tai pirmas aiškus signalas, kad esi patekęs į valdžios nemalonę ar spectarnybų akiratį. Tokių kvietimų pastaruoju metu tiek daug, kad nepakviestieji jaučiasi įsižeidę, – ironizavo kinų rašytojai. (KB, 2010, nr. 11, p. 35).

Skaitydamas pagalvojau: nieko naujo – KGB irgi dažniausiai pradėdavo pakviesdamas pasikalbėt. Bet ne tai norėjos užfiksuot. Pernai, kai ši premija buvo paskirta Barackui Obamai, pagalvojau apie jos skyrimo principus. Apskritai skirt taikos premiją valstybės vadovui, kuris dažniausiai yra ir ginkluotųjų pajėgų vadas, gryniausias nesusipratimas. Bet ir šįmet kilo abejonių. Didžiausios pagarbos vertas Liu Xiaobo, bet jo kovos tikslas – laisvė, o ne, pvz., Kinijos demilitarizacija. (Laisvės ir taikos santykiai būtų atskira verta apmąstyt tema; kas, pvz., turima galvoj sakant: „Лишь бы не было войны“?)
Pernai peržiūrėjau visus laureatus, pradėdamas nuo pirmojo (1901) – Frédérico Passy. Tikrai daug, retrospektyviai žvelgiant, vertų būtent taikos premijos:

According to Nobel’s will, the Peace Prize is to go to whoever ‘shall have done the most or the best work for fraternity between nations, for the abolition or reduction of standing armies and for the holding and promotion of peace congresses’.

Nors kai kurie komiteto sprendimai, dabar jau aiškiai matyt, buvo nulemti politinės konjunktūros (kad ir skirt 1994-ais premiją Arafatui, Peresui ir Rabinui).

foto iš einestages.spiegel.de

O didžiausias atradimas buvo 1935-ų laureatas Carlas von Ossietzky (1889–1938) – tikras pacifistas, nacių įkalintas koncentracijos stovykloj (viena iš publikacijų apie jį yra čia; be to, prisimenamas ir šįmet, nes ir Ossietzkiui, ir Liu Xiaobo valdžia neleido atvykt atsiimti premijos).
Vėliau ir vienam vilniškiam leidiny radau jam skirtą publikaciją – nepasirašytą nekrologą, kurio epigrafu pasirinkta (iš atminties cituojama) Mickevičiaus eilutė: „Hańba ludom, co własne mordują proroki!“:

Mirė žmogus, kuriame įkūnytas taurus idealas: plieno valios, nepaperkamo ir nepalaužiamo žmogaus idealas.
Karo metu ginklu rankoje grūmėsi už tėvynę, po karo – kaip pacifistas ir demokratas – kovojo savo talentinga plunksna ir aštria inteligencija.
Taika žemėje – sena, kilni idėja. „Nie wieder Krieg!“ Šį obalsį skelbė Ossietzky visur [...].
Iki paskutiniųjų dienų skelbė artėjantį pavojų ir rodė išeities kelią. Iš kovos lauko niekad nebėgo. Galėjo išvengti kalėjimo. Turėjo progos užsienin bėgti. Nebėgo. Kaltinamas – pats kaltino. Grandys minčių nesukausto.
Trečiajam Reichui atėjus – Ossietzkio gyvenimas – dar didesnė skriauda ir kankynė. XX amžiaus barbarija meta jį reprezentacinėn III-jo Reicho įstaigon – koncentracinėn stovyklon. Jau ir taip silpna sveikata visiškai palūžta. [...]
Vokiečiai! Tą kilniąją galvą turėjot saugoti prieš skriaudą, apvainikuoti ąžuolo lapais ir alyvų šaka – o pardavėt samdinio batams. Palikot pranašą, bet tas pranašas liko jums ištikimas.
Miegok ramiai, kilnusis Ossietzky. Tavo Vokietijai saulė išauš. Išauš ji pasauliui, kuriam kantriai ir sąžiningai kietą, karčią, apjakusią dirvą arei – iki sutemai. Tavo vardas – malda žmonių lūpose. Ji padės gėdą nušluostyt nuo žemės, ji padės sutrinti tamsos viešpatavimą.
Ossietzky gyvena. (Piūvis: Vienkartinis dailės ir literatūros leidinys, 1938, p. 34; vienas iš rimčiausių kandidatų į šio nekrologo autorius ar tik nebus poetas Juozas Kėkštas?)

Beje, Nobelio premiją paskyrus Ossietzkiui, Hitleris 1937-01-31 išleido įsaką, draudžiantį vokiečiams ateity turėt reikalų su ta premija. (Daug apie visokias su Nobelio premija susijusias kontroversijas pripasakota čia.)

 P.S. Tikriausiai ir jūs dar prisimenat, kad Sąjūdžio laikais per protestus prie Sovietų Sąjungos karinių įgulų galėdavai pamatyt ne tik plakatus „Red army go home!“, bet ir bent vieną vėliavą su pacifistų ženklu; buvo pakalbama apie Lietuvą kaip demilitarizuotą valstybę; net vienoj nuotraukoj iš Žaliųjų surengto piketo prie Ignalinos AE atsimenu matęs plevėsuojant vėliavą su taiką simbolizuojančiu ženklu. Ar Lietuvoj bėr nors vienas pacifistas? Tas, kuris prieš karą iš principo, o ne tik todėl, kad užpuolama šalis, kuri tau patinka (pvz., Gruzija)? Ar kas iš idėjos protestuoja prieš ketinimą statyt naują AE? Nežinau, nemačiau, negirdėjau.

P.P.S. Viena didžiausių šios vasaros staigmenų ištiko grįžtant į Vilnių – stabtelėjus pailsėt prie Kurėnų ežero prieš Ukmergę. Tarsi iš praėjusio amžiaus šešto ar septinto dešimtmečio dangaus nesileidęs pasirodė tas autobusiukas. Juo keliaujantieji tikriausiai buvo nuėję pavalgyt, bet kaip juos pavadinus sugalvojau bemat: pacifistai iki kelnaičių.

(120) Visiškai tarp kitko: kava, darbas ir bulvės

Šįryt rūkydamas pirmą cigaretę prisiminiau užrašą ant Žaliojo tilto šono.
Be kavos ir darbo, kas dar atsitiko vakar, tiesiog pirmadienį?
Išlipęs iš troleibuso prie Žirmūnų tilto, užfiksavau dvi bulves, kurių šešėliai ilgiausi iš matytųjų.
Ir daugiau tokių tikriausiai nebepamatysiu.

Juokinga.

P.S. Per Žinių radiją ką tik išgirdau naujai parengtą „raziną“: remiantis Tomu Venclova lryte.lt pakartota, kad kurdamas Tautiškos giesmės žodžius (pirmąją eilutę: „Lietuva, Tėvyne mūsų“) „Kudirka tiesiog pacitavo A. Mickevičių [„Litwo! Ojczyzno moja!“], nes labai jį gerbė“. — Geresnės semantinės klausos tikėjaus iš poeto: tos dvi eilutės skiriasi esmingai – dėl vartojamų įvardžių (Mickevičiui mano, o Kudirkai mūsų).

(56) Vilnews kaip kultūros postsostinė, i

Šitą Rodiono Petrovo (LT) plakatą pamačiau VDA pirmo aukšto koridoriuj (apie 11-27–12-27 veikusią tarptautinę parodą „VilNews of the World“ galima paskaityt Aistės Bimbirytės tekstą). Gan tiesmukas, bet plakatas juk tam ir yra: užmetei akį, ir aišku.
Nežinau, ar jau visur nukabinti/nusukti/pašalinti rašytiniai ženklai, liudiję, kad pernai Vilnius buvo EKS. Balius baigtas, svečiai išsiskirstė, likom šeimininkai. Dabar sprendžiam, kurias „dovanas“ pasilikt, kurias grąžint, kurias išmest. Vartoju daugiskaitą, nors gal tiksliau būtų vartot tokią „kuopinę vienaskaitą“: Vilniaus savivaldybė.
Įdomiausias klausimas: kokia lemtis ištiks Urbanavičiaus „Krantinės arką“ (dėl kitų lyg ir aišku: liks)? Apie ją šį tą jau esu fiksavęs čia ir čia. Kultūros ministerija mėgino vaidint demokratiją savo interneto svetainėj skelbdama apklausą, ką daryt su trim panerio skulptūrom. „Rezultatas“ išėjo: palikt. Savivaldybė pasimokė, tokio žingsnio nežengė, pasirinko kitokią apklausą (kuri suktų norima linkme). Šiandien nuo ryto įvairiose svetainėse galima perskaityt:

Dauguma Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių nepritaria idėjai sostinės centre prie Neries palikti skulptūrą "Krantinės arka", kuri dažnai vadinama tiesiog vamzdžiu.
Anot dienraščio "Vilniaus diena", per anoniminę apklausą iš dalyvavusių 43 politikų tik 5 pasisakė už tai, kad "Krantinės arka" būtų ir toliau eksponuojama senamiesčio pašonėje. Vienas apklaustųjų nuomonės neturėjo. Likę 38 tarybos nariai pageidautų, kad meno kūrinys būtų nedelsiant išmontuotas arba perkeltas į kitą vietą.
Savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas kitą savaitę svarstys, ar verta iš naikinamos viešosios įstaigos "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) savivaldybės žinion perimti diskusijų visuomenėje sukėlusią "Krantinės arką".

Homo simplex vilnensis nuomonę atspindi vienas iš delfio.lt skaitytojų: „Laikas apsikuopti nuo pseudomeninių šiukšlių.“ Dauguma deputatų, aišku, tam dėl įvairiausių priežasčių pritaria. Spėju, Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas irgi pritars (balsų dauguma). Kas toliau pagaliau? „Meno kūrinys nedelsiant išmontuojamas arba perkeliamas į kitą vietą.“ Ką gi, gal atsiras protestuojančių prieš išmontavimą? Prisijungčiau. O antrasis variantas – perkelt į kitą vietą – visiškas nesusipratimas: „Krantinės arka“ kurta būtent šitai vietai; kita vertus, tikiuos, kad skulptoriaus autorinės teisės irgi šį tą turėtų reikšt.

Prieduras: antras žingsnis
Pradžioj maniau, kad gana tuos žingsnius fiksuot, viskas juk aišku, bet paskui pagalvojau: jei pradėjau, reikia tęst. Viską taip nepastebimai greit užkloja nauja informacija. Taigi: antras žingsnis „Krantinės arkos“ byloje (fiksuojama pagal Aistės Almanaitės tekstą, 15 min, 2010-01-22).
2010-01-20 Vilniaus tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas, kaip ir spėjau, balsų dauguma nutarė, kad „Krantinės arkos“ šįmet Neries pakrantėj turėtų nelikt. Už tokį sprendimą pasisakė 5 komiteto nariai, vienas balsavo už skulptūros sunaikinimą, o du – už tai, kad „Krantinės arka“ liktų prie Neries.
Ką tie penki iš tiesų turėjo galvoj, neaišku, – greičiausiai, ką ir tas vienas. Penketuko nuomonę komiteto pirmininkas Algirdas Gricius pagrindė taip:

Iš esmės mūsų nutarimas nieko nereiškia, tai tiesiog patarimas. [...] Aš manau, kad kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą. Ši skulptūra yra ne vietoje. Jeigu ji stovėtų prie Gariūnų tilto, nieko nesakyčiau: tegul žiūri pravažiuojantys į ją. Tačiau kai vamzdis ar arka, kaip ten ją vadina, stovi prie Gedimino pilies, to nesuprantu.

Jo pavaduotojas dailininkas Arvydas Šaltenis, vienas iš dviejų, balsavusių už tai, kad skulptūra liktų:

Koks skirtumas, ar skulptūra patinka, ar nepatinka. Tai yra ekspertų pripažintas meno kūrinys ir jis turi likti ten, kur yra. [...] Tai [būtų] barbariška. Tai tas pats, kaip A. Hitlerio laikais buvo deginamos knygos. Nugriovus „Krantinės arką“ būtų parodytas visuomenės neišprusimas.

(Jei kam kiltų noras paspėliot, kas mano taip pat ar iš esmės panašiai kaip Šaltenis, štai Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto sąrašas (pagal: http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/88/?mid={lt;3;146}) pirmininkas Algirdas Gricius; pirmininko pavaduotojai: Juzef Kvetkovskij ir Arvydas Šaltenis; nariai: Larisa Dmitrijeva, Zita Kelmickaitė [išeitų, kad ji dar nepasirinko: politika ar žurnalistika? bet kad iki praeitų metų lapkričio lyg ir turėjo], Algirdas Paleckis, Algirdas Ramanauskas, Povilas Tamošauskas ir Nina Šesternikova. O kas iš jų balsavo už skulptūros sunaikinimą?)
Labai įdomus niuansas: Gricius aiškina, kad jie balsuodami priėmė patarimą, o nutarimą turįs priimt kitas žmogus – savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas. Tas aiškina dar nežinąs, kaip bus pasielgta, vienas nepriimsiąs sprendimo, teiksiąs siūlymą miesto tarybai svarstyti, ką daryt. Ir ratas užsidaro. Pirmiausia anoniminė tarybos narių apklausa, galiausiai – ta pati taryba pakeldama rankas dar kartą išreiškia savo nuomonę. Tegyvuoja demokratija!
Beje, o kokia vyriausiojo miesto architekto (toks žmogus turėtų būt) nuomonė? Skulptūros praeitų metų pradžioj, manau, buvo pastatytos ten, kur jis neprieštaravo?
Bet ar verta šitam sprendimo radimosi kely ieškot logikos ar ko nors panašaus? Daugumai nepatinka, vadinas, turi nelikt. Ir prisiminiau Vigmanto Butkaus vienos esės pabaigą:

Esmė dabar jau ta, Josifai, kad demokratijos principas, labai sveikintinas kone visose žmonių veiklos srityse, bent dviejose iš jų netinka: mene ir moksle, tačiau yra jose labai demokratiškai ir labai plačiai taikomas. Kaip gi kitaip?! („Monologas Josifui Brodskiui vienu demokratijos klausimu“)

Ramiai mąstant, p. Milėnui nėra kur skubėt – iki pavasario, kol Neries krantinė taps pravažiuojama, laiko tikrai dar yra. O gal gamta padės – įvykdys daugumos norą už dyka: ledonešis nugriaus skulptūrą, kaip kad atsitiko su Zbigniewo Pronaszkos sukurtu Adomo Mickevičiaus modernistiniu paminklu prieš karą? (Žiema šįmet tikrai solidi.) Jei nenugriaus, tai bent stipriai išklibins, ir teks ją pašalint kaip keliančią grėsmę žmonių saugumui. Ir nebereiks sudarinėt skulptūros demontavimo darbų sąmatos, kuri gali pasidaryt visai nemaža esanti.