(1154) Ars memorativa: kas išplaukė iš atminties Mickevičiaus parodoj

bilietai, manyčiau, tikrai pigūs; liuks (aliuzija į pernai lietuviškai išleistas Felixo Ackermanno
aštuonias pamokas apie Lietuvą Labai blogai arba liuks – tikrai smagų skaitinį;
štai ką reiškia autoriaus pastabumas ir humoro jausmas – įdomu skaityt net apie žinomus dalykus;
tiesa, ne visas pamokas smagu skaityt, bet tai ne autoriaus kaltė)

asikultūrint prieš šventes teko – nuėjom apžiūrėt Adomui Mickevičiui skirtos parodos Valdovų rūmuos.
Jei buvot, tai atsimenat: ekspozicijos pradžioj yra toks XIX amžiaus pradžią menantis svetainės baldų komplektėlis: apvalus staliukas, dvi kėdės, sofutė (kuri tikriausiai kitaip vadinas), komoda (kuri irgi gal kitaip vadinas), ant jos stovi laikrodis. — Stovi vg ir žiūri į tuos baldus, ir šypsos (kaip koks iš Grajausko „Pratimo laimei prišaukti“); ir taip nori, kad kas paklaustų: kas čia juokingo, ko išsišiepęs? Jei kas būtų paklausęs, būtų pradėjęs dviejų serijų pasakojimą.
1: 1990-ais Sietyno 8-am numery buvo publikacija „A. Mickevičiaus proanūkio laiškai į Lietuvą“ (p. 102–104). — Iš toliau pradėkim, nuo prosenelių: Adomo ir Celinos Mickevičių vyriausia dukra Marija ištekėjo už Dusinėnuos gimusio dailininko Tadeuszo Goreckio, jie turėjo vieną sūnų – oftalmologą Ludwiką, tas irgi vieną sūnų – Jerzį Goreckį, kurio laiškai ir skelbti. (Čia pokalbis su Mickevičiaus proproproanūkiu Romanu Goreckiu; pamini ir savo senelį : „Z kolei w 1955 roku będąc na Litwie miejscowość tę odwiedził syn Ludwika – Jerzy Gorecki, dziennikarz francuski. Wykopał wtedy mały świerk, przewiózł go do Francji i tam posadził, żeby drzewko przypominało mu o Litwie – ojczyźnie przodków.“)
Taigi žurnalistas Jerzy Goreckis 1959-ų rudenį parašo laišką Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pirmininkui Eduardui Mieželaičiui: esą nenorėdamas draskyt prosenelio palikimo (padalyt dviem savo sūnum), siūlo pirmiausia Lietuvai Adomo Mickevičiaus „suvenyrus“: biblioteką (apie 400 knygų, tarp kurių yra labai vertingų), empiro stiliaus baldus (darbo stalą-sekreterą, komodą, fotelių, kėdžių), jo lovą, šeimos rinktą monetų kolekciją, laiškus, kurių paskutinis iš Konstantinopolio, šeimos paveikslus, deimantinę lyrą, kurią Puškinas padovanojo Mickevičiui Maskvoje, šeimos brangenybes, jo auksinį laikrodį, dvi jo rašalines, stalo sidabrą ir t.t. „Ponas Miltinis turi sąrašą.“ — Ką daro Rašytojų sąjunga? Persiunčia laišką LKP Centro Komitetan. — Nesulaukęs atsakymo, po mėnesio Goreckis vėl rašo Mieželaičiui: „Sužinojau per p. Miltinį, kad mano laiškas jus pasiekė ir manau, kad jūsų tylėjimo priežastis nėra bloga sveikatos būklė.“ — Pačioj 1959-ų pabaigoj parašomas atsakymas didžiai gerbiamam ponui: pranešama, kad su laiškų turiniu supažindintos įstaigos, „kurios tokius klausimus kompetetingos ir turi spręsti“ ir kad: „Tuo mes laikome savo funkcijas šiuo klausimu atlikę.“
Skelbdami šituos laiškus nenurodėm, kad juos Literatūros ir meno archyve užtiko ten dirbusi Liudviko J. žmona Rūta Jakimavičienė (kaip ir Eugenijaus Matuzevičiaus padarytus Broniaus Krivicko eilėraščių nuorašus, kuriuos paskelbėm Sietyno 5-am numery); tuomet nusprendėm: atsarga gėdos nedaro. — Po laiškais prirašėm:

P.S. „Sietynas“ klausia „kompetetingas įstaigas“: kokio Lietuvos muziejaus saugyklose šiandien yra minimi Adomo Mickevičiaus „suvenyrai“.

Juokingai dabar skamba tas klausimas. Kas tau atsakinės kažkokiam rotaprintiniam Sietynui.
2: Praėjo 20 metų, ir teatrologė Gražina Mareckaitė tuos Mickevičiaus proanūkio laiškus (vėl) rado – ir parašė straipsnį „Kur dingo deimantinė lyra?“, kuris buvo paskelbtas Draugo kultūriniam priede 2010 IX 11, p. 5. – Mes 1990-ais tik tuos laiškus paskelbėm, nieko daugiau neieškojom, tuolab LKP CK popieriai buvo neprieinami. GrM mėgino, deja, nieko nerado. Jos rašinio pabaiga:

P.S. Rašydama šį tekstą, išgirdau žinią apie neseniai restauruotos Šaukėnų dvaro koplyčios atšventinimo iškilmes. Kaip skelbiama, jose dalyvavo Goreckių giminės atstovai iš Prancūzijos. Gal jie žino, kur atsidūrė Adomo Mickevičiaus relikvijos?

P.S. Ne, neturiu jokio noro aiškintis, kur tos relikvijos; jei kas norėtų, gal logiškiausia būtų pradėt nuo LR pilietės, kurios pase neišsiaiškinau kaip galų gale buvo parašyta pavardė: Gorecki-Mickevič ar Gorecki-Mickewicz; gal jau pilnametė? (Jos tėvas Romanas Goreckis – ne AM proanūkis, o proproproanūkis, žr. įrašo pradžioj minėtą pokalbį; pasak tėvo [pykstančio ant lietuvių dėl grafemofobijos?], dukra: „Zna trochę język polski, bo miała opiekunkę Polkę. Mówi świetnie po francusku, litewsku, trochę po angielsku.“) — Kur kas įdomiau pasiklausyt, ką Brigita Speičytė pasakoja apie Mickevičiaus Pono Tado įtaką ir recenciją lietuvių literatūroj.

(788) Užparaštė, cxii: apie eilėraščių „gerinimą“

Brigita Speičytė studijoj Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva (2012):

Tekstų redagavimo intensyvumu lietuvių literatūros istorijoje Maironis greičiausiai neturi lygių: būtent taip jis reagavo į kintančią literatūrinę atmosferą, artino savo tekstus prie sparčiai tobulėjančios bendrinės, literatūrinės kalbos, perkėlinėjo juos „šiapus ribos“. Taisė visus savo tekstus – ir lyriką, ir poemas, ir dramas [...] (p. 245)

Mano galvoj ryškiausias Maironio taisymų pavyzdys – vienos eilutės pokytis. Visi atsimenam iš mokyklos laikų (nežinau, ar dabar bereikia mokytis eilėraščių atmintinai):

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!

O pirminiam variante buvo:

Išnyksiu kaip dūmas, išblaškomas vėjo [etc.]

Dūmas, išblaškomas vėjo – dūmas, neblaškomas vėjo: esmingas pokytis.
O lietuvių literatūros istoriją prisiminus, Kossu-Aleksandriškio poeziją įsimylėjusiems tikras smūgis į paširdžius buvo perredaguotoji rinktinė Poezija, išėjusi 1940-ais. Iš gyvųjų didžiausiais autoredaktorius, manyčiau, yra Jonas Juškaitis.

(565) Rastinukai, xxxii: eiliuotas tekstas apie (iki)mus, kurio nebuvau skaitęs

XIX amžiuj gyveno toks lenkų poetas ir geografas Wincentas Polis, 1835-ais parašęs populiariausią savo kūrinį – Pieśń o ziemi naszej, kurioj Abiejų Tautų exRespublikos kresus apdainavo; yra poemoj ir apie litvinus, ir apie žmudzinus; nuo litvinų ir pradedama.

Lud to cichy, rzewny, skryty,
Jak to mówią: kuty, bity.
Kiedy szczery, jak wosk topnie;
Ale gdy go kto zahaczy:
To i w grobie nie przebaczy
I na końcu swego dopnie!

Doc. p. e. Juozas Tumas, Lietuvos Universito studentams pasakodamas apie Maironio pirmosios poemėlės Lietuva genezę (paskaitos išsp. 1924), pradeda būtent nuo Polio ir jo Dainos: esą bundantį būsimąjį Maironį ta Pieśń turėjusi veikt magiškai, nes jis pavadinimo žodį naszej supratęs pirmiausia kaip mūsų, t.y. lietuvių; ir pasigviešęs pasekti Poliu, surašyt kitą, tikresnę, nors irgi romantinę poemą jau tikrai apie mūsų žemę, visą Lietuvą, apie įvairias jos dalis. Antroji paskata, aišku, buvęs Baranauskas, kurs vainiką nupynęs ir ant Anykščių uždėjęs, ir apskritai lietuviams kaip milžinas kelią pramynęs (perfrazuojant Maironio dedikaciją B-kui, kurią surašė 1888-ais dovanodamas jam savo poemą).
Juozas Brazaitis, tas doc. Tumo įžvalgas pasvarstęs, daro išvadą, kad vis dėlto Baranauskas Maironiui buvęs svarbesnis įkvėpimo šalti[ni]s negu Polis. Vanda Zaborskaitė pritaria Tumui: Lietuva parašyta nusižiūrėjus nuo Polio Pieśń, nors jas tesiejanti bendroji koncepcija ir gal vieno kito epizodo bendrieji kontūrai (Maironis, 1987, p. 66). Brigita Speičytė savo naujajam darbe Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva Polio nemini.

Beje, dvi Polio poemos eilutės (šiek tiek modifikuotos) Putino Altorių šešėly cituojamos, esą tai giliausia lietuvio charakteristika (kad ir šiokia tokia, bet ironija vis dėlto jaustina).
Pagaliau ne visokie tyrinėjimai svarbiausia; tiesiog smagu paskaityt tekstą, kuris, Tumo liudijimu, „lengvatikiams lenkams neapsakomai patik[ęs]“, bet ne tik lenkams.

P.S. (2022 XI 19) Kultūros barų 10-ame numery, p. 104–109, yra Jūratės Trilupaitienės rašinys „Išsivaduojamųjų kovų dainos ir eilės: sukilėlis poetas Vincentas Polis“.

Tais neramiais laikais Lietuvos sukilėlių gretose iškilo poetas, savitas sukilimo metraštininkas, lietuvių istoriografijai beveik nežinomas Vincentas Polis (1807–1872), kurio eilės, prisiminimai, etnografiniai aprašymai praturtina Lietuvos istoriją naujomis įžvalgomis ir faktais. Polio kūrybai daug dėmesio skyrė lenkų istoriografija.[10] Lietuvių autoriai yra apie jį užsiminę tik vienu kitu sakiniu, paminėdami kaip Vilniaus universiteto narį, sukilimo dalyvį, bet ne kaip poetą ar prisiminimų apie lietuvius, aprašiusį etnografinius jų bruožus, autorių. Polio poetinę kūrybą pastebėjo ir pristatė Mykolas Biržiška istorinėms dainoms skirtoje monografijoje, kurioje rašė: „Lietuviškiausias betgi jųjų visų – Vincas Polis. Jo Pieśni Janusza laiko savyje daugybę Lietuvos sukilimo įspūdžių.“ Toliau autorius išvardija Polio eilėraščių, sietinų su Lietuva, pavadinimus: „Obóz moskiewski pod Kownem“, „Dziad z Korony“, „Poźajście“, „Placówka pod Birutą“, „Matuszewicz w Trockach“, „Niedola“, „Patrol“, „Powstaniec litewski“, „Wachmistrz Dorosz na Litwie“, „Maroderka“, „Chata w puszczy“, „Polacy w Prusiech“.[11]

----------------------------------------

10 Włodzimierz Spasowicz, Wincenty Pol jako poeta, Lwów: Księgarnia Polska, 1881; Wincenty Pol: studium biograficzno-krytyczne, napisał Maurycy Mann, tom I, Kraków: G. Gebethner i Spółka, MCMIV; Janina Rosnowska, Dzieje poety: opowieść o Wincentym Polu, Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1973; ir kt.

11 M. Biržiška, Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos, Vilnius: Švyturio spaustuvė, 1920, p. 66–67.

Ilgoka pastraipa skirta ir Dainai apie mūsų žemę, bet apie tą jos poveikį, apie kurį kalbama įraše, nieko; nesvarbu; užtat apie sukiliminę kūrybą daug. 

(410) Paramaironiana: perkurai, priepaišai, šokiai

Žvelgiant Kalvarijų gatvės link,
2012-12-25; dabar (2013-01-08) toj vietoj:
„Atversk knygą: 3D ryškiausias efektas“

Prae scriptum. Ėmė ir susidarė man toks įspūdis: Czesławo Miłoszo metai (2012; bent jau Vilniuj ir bent jau sprendžiant pagal vad. lauko reklamą) truko metus ir dar kokius tris mėnesius, o Maironio metai (2013; ten pat pagal tą patį sprendžiant) – metus ir dar kokias dvi ar tris savaites. Ar Jūs šiom dienom Vilniuj dar matėt kokį užsilikusį Maironio atvaizdą ar jo eilėraštį? Aš – ne. (Jei klystu – prašyčiau patikslint.)

Isabella Vaz, „Maironis girdėjo, aš girdžiu“, 7 m.,
Bostono lituanistinė m-kla, meno mokytoja Rita Stuopienė
priepaišas iš čia; ten yra ir daugiau

Ko labiausiai buvo tikimasi/viliamasi/svajojama/pageidaujama praėjusiais metais? Kad naujai būtų pažvelgta į Maironį ir jo kūrybą (net —vg— mėgintas įpainiot šiton progresyvinėn akcijon).
Jei kas nors pervarytų Maironį Laisvės alėja taip aprėdytą, kad iš po sutanos matytųs [nubrizgę?] džinsų klešnių galai – va čia tai būtų jėga (jei gerai prisimenu, šio vaidinio[*] autorius – Ramūnas Čičelis, mėginęs Nemune perimt/užimt a.a. Valdo Kukulo vietą [savižvalgom vietoj apžvalgų]). Nieko tokio neišėjo. Ir negalėjo išeit, nes tai būt buvęs, tiesiai šviesiai sakant, Maironio prievartavimas tegalvojant apie galbūt prievartautojo patirsimą pirmeivystės malonumą.
Ėmiau ir paklausiau savęs: o va jei reiktų pasirinkt vieną pernykštę labiausiai įsiminusią maironinę publikaciją, ką atsakyčiau, t.y. pasirinkčiau? Ogi Artūro Valionio, praėjusiais metais išleidusio antrą savo eil. rink. Apytiksliai trys, „Maironio metams paminėti“ –  žaisminga, ir memas šmaikštus; sakysit: nerimta! – o kodėl turėtų būt rimta? kai pagalvoji, kuo rimčiau šnekama, tuo didesnė tikimybė, kad bus nusišnekėta.
Lygiai tokiais pat kriterijais vadovaudamasis iš vizualiųjų maironinių dalykų pasirinkau štai šitą (žr. dešinėj) priepaišą – man tai smagu į tokius žiūrėt.
Ir dar: gaila, kad taip ir neteko pamatyt, kaip Austėja Vilkaitytė šoka Maironį.
P.S. Kūrybines reakcijas į Maironį (fiksuodamas šio įrašo mintis) turėjau galvoj, ne tyrimus (Brigitos Speičytės studija tikrai gera)
[*] Simuliakrus lietuviškai vadint vaidiniais yra siūlęs Bronys Savukynas, pasitaręs su Algirdu J. Greimu; vaidinių kūryba – vaidinystė (abiejų kompetencijos vertos pasitikėjimo); žr. NŽ-A, 2006, nr. 1/2, p. 1. Arūno Sverdiolo siūlyta vadint pamėklėm.

(41) Dėl juoko: казнить нельзя помиловать, arba dvi dienos su Normanu

Iki vakar Vilis Normanas man tereiškė asmenvardį žmogaus, kuris pretenzijų būt rašytoju turi daug daugiau nei talento. Bet va vakar vos atėjusį į darbą pasitiko klausimas: ar skaitei lryte.lt, ką Normanas prirašė? Perskaičiau tą tekstą su tikrai bulvarine antrašte (SOS! „rašytojų genocidas“). Brigitos Speičytės surašymą LM jau buvau skaitęs, tad tokia neadekvati reakcija pradžioj šiek tiek supykdė, o paskui tapo gaila rašiusiojo, gaila, ir tiek. Galima iš to teksto ir pasijuokt, jei ne viena aplinkybė: tokios nuomonės apie kritikus laikosi nemažai žmonių, tas jau paaiškėjo prieš kurį laiką, kad ir kai buvo viešai pradėti skelbt LLTI sudaryti kūrybiškiausių praėjusių metų knygų dvyliktukai. Pvz., pernykštis komentaras:

stipri proza ta, kurią skaito daugiausia skaitytojų. Silpna, kurią labiausiai giria kritikai, nes ji parašyta pagal mokyklinius kanonizuotus literatūros kriterijus. Kitaip sakant, jei nori paskaityti ką nors įdomaus, imk tas knygas, kurias labiausiai peikia arba ignoruoja visokios sprindytės, drazdauskienės ir kitokie gasiliūnai.

Ir įžeidinėjimai nenauji – ypač dėl šeimyninės padėties. Šiandien perskaičiau Rimanto Kmitos reakciją į Normano straipsnį. Nors laikaus principo „duok d-iui kelią“, gerai, kad toks atsakas atsirado: buvo peržengtos padorumo ribos, ir reaguot reikėjo.
Bet Normanui – tiesos, Urbonaitės, Drakšo ir Sabaliauskaitės gynėjui – dar negana: delfy.lt jis imasi gint laisvę ir Šliogerį – „Akademikai pradėjo kovą prieš laisvą žodį?“. O va šitas tekstas tai jau tikrai juokingas. Labiausiai dėl prierašo pabaigoj: Autorius yra filosofas. Mat pradžioj pareiškė:

Nesigilinsiu, kas yra etiška, o kas ne, – tai palieku davatkoms. Daug svarbesnis klausimas – kas yra laisvė? Ir kodėl tie, kas iki šiol, atrodo, nešė jos deglą, staiga nusprendė užkurti laužą ir sudeginti ant jo vieną „eretiką“, išsakiusį tik savo asmeninę nuomonę, kuri, sutinku, nebuvo pagarbi tam tikrų žmonių grupių atžvilgiu.

O išminties raiškos viršūnė – amfibolija: „Tylėti negalima kalbėti.“ Rašydamas lrytui.lt, sužibėjo kita:

Pasibaisėję tuo, kaip atvirai ir be kompromisų čia vaizduojamas gyvenimas, kritikai padarė išvadą: drausti, negalima leisti.
Ir tik dėl ne vietoje padėto kablelio ši išvada tapo visiška nesąmone.

Visa kita – griaudi publicistika su pseudofilosofiniais prieskoniais, kaip ir, pvz., Šnabždesys.

P.S. Jei per grubi pasirodys amfibolija „Казнить нельзя помиловать“ iš 1969-ų animacinio filmuko Neišmoktų pamokų šalis, galima pasirinkti humaniškesnę: „Помиловать нельзя сослать в Сибирь“.
P.P.S. Bet kažkodėl prisiminė Kavafio „Barbarų belaukiant“: o ką veiks skaitomosios literatūros gynėjai, jei neliks barbarų – tų kritikų logofilų? Užsiims puoselėjama egofilija.