(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-11-05

(794) Visiškai tarp kitko: apie Juodžionių kapinaites

Prieš mėnesį rašydamas užfiksavau: norėčiau aplankyt Juodžionių kapinaites, kur palaidota Marija Arsenjeva-Šilkarskytė. Tokia mažut mažutėlė viltis galvoj buvo įsižiebusi: o gal išlikęs koks paminklas?
Ne, neišlikęs.
(Buvau antras, žvakelę Šilkarskių atminimui uždegęs; viena, prie tos plytų krūvelės uždegta ir dar vainikėlin įdėta, jau buvo užgesusi.)
Kapinaičių pakrašty (apačioj teka Tatula) stovi kryžius. Pašventintas 2014-ų vasarą, minint prof. Vladimiro Šilkarskio 130-ąsias gimimo metines. Spėtina, tada ir kapinaitės sutvarkytos – iškirsti priaugę krūmai. (Užfiksuotina abejonė dėl V.Š. gimimo vietos: Petras Biržys knygoj apie Biržų apskritį rašo, esą jis gimęs Biržuose; „dvejų metų vaikutį tėvai, persikeldami gyventi, nusivežė Juodžionių dvaran Krinčino valsč.“ (p. 212) – Negi ėmė ir iš piršto išlaužė Biržys prof. Šilkarskio gimimo vietą? – Netikiu. Gal net paties profesoriaus paklausė?)
Kapinaitėse atremtas į dvikamienę liepą stovi ir senas kryžius (žr. dešinėj apačioj). Spėju: prieš II pasaulinį karą dirbtas. Kančios nelikę. Gal jis kaip nors susijęs su mūro liekanom, sukrautom priešais 2014-ais pastatytą kryžių?

Vienintelis atminimo ženklas su vardu pavarde išlikęs – Stanislovo Sutkevičiaus, 1906-05-10 mirusio 18-mečio (viršutinės paminklo dalies – kryžiaus – trūksta; žr. kairėj).
Biržys prisimintoj knygoj rašo, kad – prieš Juodžionių dvarui tampant Šilkarskių nuosavybe – jį „valdė Henrikas Sutkevičius, Vladimiro [Šilkarskio] senelis (motina buvo Marija Sutkevičiūtė)“ (ibid.). – Išeitų, tai Šilkarskių pusbrolio kapas pažymėtas.

O kitapus keliuko – sodai, sodai, sodai, kurie akivaizdžiausiai primena paskutinius Juodžionių dvaro savininkus (Regina Rakštienė: „Buvusi dvaro darbininkė Bronė Fergytė prisimena, kad Šilkarskiai darbininkams nešykštėdavo obuolių, bet su obuoliais duodavo ir dėžutę sėkloms. Suvalgius obuolius sėkleles reikėdavo rūšiuoti į atskiras dėželes. Vėliau sėklas pasėdavo, augino sodinukus, juos skiepydavo, išvedinėjo naujas obelaičių veisles. Šilkarskių medelynas buvo pagarsėjęs visoje Lietuvoje. Sovietiniais laikais čia įsikūrė vieno didžiausio Lietuvoje Naradavos sodininkystės tarybinio ūkio skyriaus centras. Sodininkystės pradžių pradžia – brolių Šilkarskių sodas ir medelynas, kurį kūrė ir puoselėjo mano senelis Povilas Šilkarskis, visaip profesoriaus remiamas ir skatinamas.“)

P.S. Kad šis tinklaraščio įrašas atsirado – labai ačiū bičiulei Bronei L., visokiom nuorodom šelpusiai.

1 komentaras:

  1. Ketvirtame kurse buvau Naradavos t.ū., skynėme obuolius ir slyvas. Maloniausias buvo darbas iš visų kolūkinių.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)