(562) Tarp kitko: Vilniaus vardyno papildas

[Inga priminė Donelaitį, jo siūlymą valyt kaminus; taip, kaminai užsikišę; parengiamųjų medžiagų tinklaraščio įrašams baisiai daug; jų ir liks daugiau, negu atsiras įrašų.]

Kartkartėm pavartau Tomo Venclovos Vilniaus vardus (2006): ne kokių konkrečių ketinimų turėdamas, o šiaip, tiesiog apima noras полистать konkretų leidinį (lt atsiremiama į veiksmą, ru į objektą, t.y. lapą); lapkritį bevartant knygą išslydo joj glaudęsis Šiaurės Atėnų (2006-05-06) lapas su Dainiaus Juozėno negali sakyt, kad recenzija, greičiau – Vilniaus vardų papildu, t.y. ką jis dar įrašytų knygon tokiu pavadinimu.

Pokario restauratorių, architektų ir istorikų kartos formacijai didžiulę įtaką padarė kun. Jano Kurczewskio (1854–1914) veikalai apie Vilniaus vyskupiją ir katedrą. Kunigas buvo savamokslis Bažnyčios istorikas, Vilniaus kapitulos kanauninkas, pirmasis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pirmininkas. Mirė Katedros sakykloje sakydamas pamokslą, palaidotas Rasose.

Kad suklysta nurodant mirties datą, smulkmena; apskritai, tik tokia biograma vargu ar užkabintų, per sausa; bent man visai įdomūs pasirodė du kylantys klausimai, – atsakymai į juos tikrai pagyvintų tekstą.

(1) Zmarł na atak serca, na ambonie w trakcie Mszy Świętej, w Katedrze Wileńskiej, 30 lipca 1916 roku. Fakt ten uwieńczono przez wmurowanie pod amboną tablicy upamiętniającej. – O ką balsu apmąstantį kan. Kurczewskį ištiko mirtis?
Sprendžiant iš kun. Żabowskio nekrologo (Dziennik Wileński, 1916-08-01, nr. 149, p. 3–4) pradžios, širdis sustojo svarstant apie falšyvus pranašus, t.y. apmąstant Mt 7,15. Bet štai kokia problema: pacituot tą evangelijos sakinį derėtų laikantis istorizmo principo, taigi tokį, koks skambėdavo per lietuviškas pamaldas 1916-ais. Pala, greičiausiai jau buvo skaitomas būsimojo vysk. Skvirecko NT vertimas? – Jojo, ypač grąžinus spaudą lotyniškais rašmenimis, ypač reikėjo, „didis poreikis buvo“. – Priešingai negu vysk. Baranauskas, pradėjęs verst nuo pradžių, t.y. nuo ST [man regis, šis faktas šį tą sako apie Seinų vyskupą kaip apie asmenį iš esmės: viską reikia pradėt nuo pradžių, o ne griebtis to, ko labiausiai reiktų būtent dabar kitiems; – jo įnikimas matematikon – ne koks atsitiktinumas; pirminiai skaičiai gali būti suvoktini ir kaip filosofinė kategorija; pradėt reikia nuo pradžių, – argi ne logiška? – atsiprašau už digresiją]. – Skvirecko vertimas iš kokio leidinio? – Manau, iš Kaune 1906-ais išėjusio: Šventa Musų Viešpaties Jezaus Kristaus Evangelija ir Apaštalų darbai. Vertė ir paaiškinimus pridėjo kun. Juozapas Skvireckas, Žemaičių Seminarijos Profesorius. – Citata nenustebino visiškai, beveik tokia pat, prie kokios dabar esam įpratę, o va evangelijų įvardijamas – taip. Taigi: Evangelija pagal Mateušo, VII:

15. Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių rubuose, viduj’ gi yra vilkais plėšikais.

Dabar sakom: evangelija pagal Matą; iš kur tada buvo išdygęs tas kilmininkas, t.y. pagal Mato? Tyrinėtojams atsakymas tikriausiai visiškai aiškus, o va pirmąkart su tokia staigmena susidūręs imčiau ir spėčiau: vartota nukąstinė frazė: evangelija pagal Mateušo [pasakojimą].

(2) Ar kas nors iš lietuvių apie kan. Jano Kurczewskio mirtį rašė? Juk įtart, kad jis buvo koks užsislaptinęs litvinas, nėra jokio pagrindo. Pasirodo, rašė. Manytina, Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) savo redaguotoj Ateity (1916, nr. 3, p. 95–96; pasirašyta kriptonimu, bet tokiu, kuris gali būt pasitelktas greičiausiai redaktoriaus); esminga pastraipa:

Kaipo kunigas, nabašninkas buvo doras, kaipo žmogus – geras, kaipo lenkų patriotas, lietuvių reikalų nesuprato ir prideramų jiems bažnyčioje ir kapituloje teisių nepripažino. Draug su kitais iš Vilniaus lenkiškosios dvasiškijos jis laikės principo „palaiminti laimėjusieji“ (beati possidentes) ir nenorėjo, kad lenkų kalbos sritis Vilniaus vyskupystėje („stan posiadania“) eitų siauryn lietuvių naudai.

Po galais, išties pagarbus ir objektyvus mirusiojo įvertinimas, neišsižadant savųjų (vertintojo) interesų.
Šiais dviem dalykais papildžius biogramą, gal ji taptų kibesnė?

[Toj pačioj įmautėj su jau panaudota medžiaga buvo ir išplėša iš Lietuvos ryto, 2000-10-07, nr. 236, „Rytai–Vakarai“, Czesławo Miłoszo tekstas, kurio pabaigoj tokia mintis užfiksuota:

Tai padaryti [visą šį palikimą (t.y. Vilnių) pripažinti savu, prisijungti prie viena po kitos einančių šio miesto kartų grandinės] galima tik ieškant tiesos. Ir ne tik tiesos apie datas bei įvykius – bet tiesos apie čia gyvenusių žmonių jausmus.

Jausmų tiesa, – vertas dėmesio paieškų objektas.]