(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-01-20

(573) Donelaitiana, iv: ką reiškia tas ganà?

Ilgai, net iki XIX amžiaus vos ne pabaigos, gyvavo tradicija ir literatūros kūrinių, ypač stambesniųjų, pabaigoj užfiksuot (dažniausiai lotyniškai): Finis.
Donelaitis poemos dalių pabaigoj užrašo: Ganà. – Formaliai žiūrint, tai turėtų reikšt tą patį kaip finis, t.y. dalies pabaiga. Bet kalbos jausmas šnabžda: truputį kita prasmė, tuolab LKŽ ganà reikšmė „pabaiga“ neužfiksuota.
Ganà – užteks (šiuokart), nors (jei reiktų) būtų galima ir tęst, pridurti. Tokia „dalinė pabaiga“ lyg sietųsi su sakytine, laisvesne, o ne rašytine, griežčiau formalizuota tradicija.
Ar tai gali būt kaip nors susiję su pietizmu, surinkimininkais, su vad. Dievo žodžio sakytojų tradicija?
[Plg., šiaip, surinkimininko ir sakytojo Martyno Klumbio (1913–2001) atsiminimų kn. pavadinimą: Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro (1993); tas vislab toks donelaitiškas, bent jau mūsų galvose.]

3 komentarai:

  1. Pala! Ir reakcijų nėr? Jums tas D. nusispjaut? – Piktas juokas. Bet negi išties, kaip ir tikėjaus, dėl D-čio tekstų visiems nusispjaut, dėl klausimų, galimų kilt dėl D-čio ir jo tekstų? – Po perkūnais, Donelaičio ar aDonelaičio metai? – Svarstykim! – Neakademiškai, aakademiškai, tiesiog svarstykim.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ak! nemislyk taip! Nieks nesispjaudo. Ganà taip šaltyšiškai mus, būrus, barti :)

      Panaikinti
    2. Nežinau deramos citatos atsakyt. Kaltas jaučiuos nuodėmėn puolęs, ko nors iš žmonių norėdamas/reikalaudamas. Nevalia šitaip elgis. Atleiskit.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)