(579) Visiškai tarp kitko: apie bažnytkaimius apskritai, konkrečiai – apie Šešuolius

Kažkada pagalvojau: o kaip angliškai bažnytkaimis? Kaip ir spėjau, žodynas (tas žalias, Piesarsko ir Svecevičiaus, 1979-ų) perteikia ne prasmę, o reikšmę: village (with a church). – Nieko panašaus! Bažnytkaimis – tai ne kaimas, kuriame stovi bažnyčia; kaimai neturėjo bažnyčių, nebent kapinėse – koplyčią, kur galėjo būt aukojamos ir šv. Mišios.
Nedidelis miestelis – miestas, pamažintas kvadratu (arba kaimas, sureikšmintas/padidintas kvadratu); manau, visai arti prasmės (juk yra: story, short story ir short short story [less than 1,500 words]; gretinant prozos atmainų apibūdinimus). – Small small town (kad ir keistai angliškai kalbantiems tai skambėtų; nepriminus short short story).
Ir prisiminiau a.a. dailininką Audrių Puipą (beje, iliustravusį Rimanto Šavelio Tadą Blindą); jo piešinius; bet gal aiškiau Alfonso Andriuškevičiaus tekstą apie Puipą, pavadintą „Umberto Eco apie Audrių Puipą“, to teksto antrąją tezę:

2. Bažnytkaimis – tikrasis labirintas. Tokia antroji tezė. Mat tiek romanui, tiek paveikslui reikia metafizikos. O metafizika, tai, tiesą sakant, klausimas, kas kaltas. Pagaliau juk tatai – ir detektyvo klausimas. Vadinasi, ir metafizika, ir detektyvas, ir geras dailės kūrinys privalo būt spėlionių labirintas. Nesu (čia kalba Eco) regėjęs painesnio labirinto už Šešuolius! Ir apskritai – bažnytkaimiai... Juk čia susiduria tiek tekstų, šitiek visokių kodų! Degradavusi bajorija ir degradavusi valstietija; žagrė ir svarstyklės; elektra ir kiaulės viduriai. O prie kiekvieno išėjimo (durų, lango, perspektyvos) – tai vagis, tai apgavikas, tai milicija. Ir šūsnys visokiausio šlamšto (kaip gerai, kad jis neišmestas). Tikrų tikriausias eklektiško pasaulio (o pasaulis visuomet eklektiškas: jame yra žmogus ir dviratis, krikščionybė ir islamas, komunistai ir laisvės lygos) modelis. Paišykite bažnytkaimių gyvenimą, kaip daro Puipa. Ir pataikysit ne tik pasauliui, bet ir Lietuvai pirštu į akį. (ŠA, 1991-07-17, p. 3; cituot a.a. iš popierinių ŠA – koks malonumas!; tas suspaustas šriftas, kad kuo daugiau teksto tilptų į savaitraščio puslapius; priešingai negu dabartinis polinkis „pripūsti erdvės“ .)

P.S. Kaip viskas susipynę! (Plg. kad ir šitą įrašą.)