(576) Visiškai tarp kitko: apie Janonį

Vlado Drėmos medžio raižinys
(sovietmečiu nenutampytas)

Šiom dienom, kai pasnigę, šalta ir saulėta, darbo dienai artėjant į pabaigą, saulė ima taip pliekst į akis, kad net Julių Janonį prisimeni:

Kur pažvelgsi, visa balta.
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.

Vos ne apakintas imi ir pagalvoji: viena vertus, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, laimingas revoliucionierius, nesulaukęs revoliucijos įvykstant; išeina su tikėjimu ir viltim, kad jei tai, kuo tiki, įvyks – bus įstabu (mintis iš atsisveikinimo laiško gerbiamiesiems draugams ir gerbiamosioms draugėms [personalinis kreipinys: garbusis drauge]):

[...] jokia mūsų gadynės vaidentuvė negali įsivaizduoti tų įstabių visuomenės ir asmens išorinio ir vidujinio gyvenimo permainų, kurios paseks pilną socializmo tvarkos įvykinimą.

Rašyta 1917-05-30; laiškas draugams baigiamas: „Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vykintoja revoliucinė socialdemokratija!“; Aleksai-Angariečiui: „Linkiu juo greičiausio socialės revoliucijos įvykimo“. Revoliucinė socialdemokratija šiuo atveju = Rusijos socialdemokratų darbininkų partija; būtent tuo laiku, 1917-ų pavasarį, galutinai suskilusi į bolševikus ir menševikus.
Teiginys iš 1918-ais Voroneže išleistų jo Eilių įžangos: „netekome, kada mes tikėjomės susilauksią iš jo tikrą, galingą proletarų poetą“. Tikėjosi susilauksią. Nors kur čia rasi aiškiaregį, kuris pasakytų, kaip J-nis būtų reagavęs į konkrečiai įgyvendinamą proletariato diktatūrą po bolševikų įvykinto perversmo. Ar empatiją, užuojautą skriaudžiamam, teisingumo siekį būtų įveikęs tikslas, pateisinantis bet kokias priemones? (Beprasmiai svarstymai.)
Kita vertus, su numirusiu tavim jau gali daryt ką nori. Ir darė su J-niu ką norėjo, tiksliau – ko reikėjo. Ankstyvoji kūryba, kur nėra politinių šūkių, pakenčiama, bet tik kaip įžanga į „politinę poeziją“ su naujo tipo lyriniu herojum, kuriam būdinga marksistinė pasaulėžiūra (TLE cituojant). Vis kalama ir kalama apie pasaulėžiūrą, tarsi ji, o ne talentas galėtų lemt poezijos lygį. Manau, kvintesencinis Vito Areškos sakinys, kuriuo pradedamas J-nio Raštų (1981, p. 3) įvadinis straipsnis:

Julius Janonis – pirmasis marksistinės pasaulėžiūros lietuvių poetas ir pirmasis proletarinis lietuvių poetas, sąmoningai pasirinkęs revoliucionieriaus kelią ir savo kūrybą paskyręs proletariato kovos reikalui.

Kad neliktų nė menkiausios dėmelės, buvo griebiamasi net ikonografinių klastočių: Janonių šeimos nuotraukoj užtepama sesuo, atsidūrusi JAV (apie tai yra rašęs ir net abi nuotraukas, tikrąją ir retušuotąją, paskelbęs Leonas Peleckis-Kaktavičius). [Įduras, 2018 V 29: ne, nieks nieko netepė, tikra ta nuotrauka be vyresniosios sesers, žr. 1086 įrašą.]
Grįžus Lietuvon žodžio laisvei, mėginta kitaip pažvelgt į J-nį (prisimenu, buvo geras Rimos Pociūtės str. ŠAtėnuos, Virginijus Savukynas mėgino pažvelgt į J-nį kaip kilusį iš evangelikų reformatų šeimos). Bet tai, kas buvo pripūsta per sovietmetį, vargu ar bent vos vos išgaravo iš ką nors žinojusiųjų ar net mokykloj atmintinai išmokusiųjų „Kalvį“ ir kt., galvų. Jaunuomenė tokio poeto greičiausiai apskritai nežino, nebent gyventų Biržuos (ai, čia tikriausiai tas, kur paminklas prie turgaus) arba Šiauliuos (gimnazija jo vardu pavadinta).
— Taip, ko tik neprisigalvosi, kai saulė į akis spigina.

Prie keletą metų buvau Beržiniuos.
Paminklinis akmuo stovi kaip stovėjęs, šalia auga obelis, vasarinė, skanūs obuoliai.
O kitąpus keliuko – nykstanti liekana.
Tiksliai nežinau, tik spėjimas: 1986-ais, minint J-nio 90-metį, buvo nuspręsta, kad reikia atstatyt jo gimtąją trobą – bus ką parodyt per 100-metį (įrengtas memorialinis muziejus ir pan.). Pradėta, daug padaryta, bet – atėjo Sąjūdžio laikai ir viskas sustojo; dešiniam trobos gale testirkso betono stulpeliai, ant kurių turėjo gult lagės [gulekšniai juokingai skamba] grindims.
Kaip viskas atrodė 2009-ų vasarą – matyt nuotraukoj. Dabar vaizdas dar liūdnesnis, manau.