Išsirašau eilutes:
pasigailėk manęs silpnybe manoIr visą eilėraštį (p. 14):
kad užsiauginau tave galingą (p. 15)
----------------------------
knyga ant stalo – taigi, gyveni (p. 17)
kalba saugo ir ginaTaip, M-čius – namų, naminis par excellence poetas; tikrai ne priemenės (gal Geda priemenės, vis tarp pasaulių šmirinėjantis?); ir ne lauko – M-čiaus laukas išgyvenamas namuos prie rašomojo stalo priešais langą (gal Čigriejus vadintinas lauko poetu? gal dar ir Strielkūnas?).
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atdaros šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje
2008
Valentinas Sventickas šio J.M. rinkinio baigiamajam akordui parinko dvi paskutines vad. rudojo sąsiuvinio mintis. Užkabino priešpaskutinė:
Jeigu Lietuvoje nebūtų tiek vargo – ji seniai būtų praryta pasaulio. Jo švelnus gomurys dar bijo mūsų ašakų... (p. 130)Istoriosofinė įžvalga, apgalvotina.
(1) Priešprieša: Lietuva vs pasaulis; mes ir – ne kiti, o kìta; mes esame potencialus grobis – pasaulio grobis. Jei norime išlikti, turime būti kuo vargingesni?
(2) Ar nepervertiname savęs manydami esą jau taip geidžiamas kąsnis? Ar nedemonizuojame to pasaulio, kuris sykiu regisi esąs alkanas grobuonis, bet švelniagomuris?
knyga ant stalo – taigi, gyveni...
AtsakytiPanaikintiLyg ir paradoksas, bet kai kam (skaitantiems) labai teisingas: gyveni tada, kai laikinai atsitrauki nuo savojo ir pasineri į svetimą gyvenimą ar svetimas mintis.
...Сейчас отдать я рада
Всю эту ветошь маскарада,
Весь этот блеск, и шум, и чад
За полку книг, за дикий сад.... :)
Priešpriešos nėra - jos paslaugiai ir švelniai kuriamos.
AtsakytiPanaikintiNeik, Sigute, neik, sesele,
Po slenksčiu duobė žarijų,
Kai tik eisi ir įpulsi.
Iš tikro tai - kryžkelė, esminis kultūrinis, vertybinis ir ekonominis pasirinkimas. Rytai ar Vakarai - jokio trečio kelio ar trečio fronto!
O mes dažnai trypiame vietoje ir kankinamės su primestomis priešpriešomis, skaičiuodami savo ašakas ir iškeldami savo vargingumą, kaip neįkainojamą vertybę,
Veidu į jūrą, tauta. Veidu į savąjį namą.
Išmušė valanda principialiai atsistoti veidu į jūrą, nes kiekvienas neatsistojimas yra tragedinis nepramatymas!
Jau Kazys Pakštas reikalavo atsigręžt į jūrą, net sostinę siūlė perkelt prie jūros (plg. Rygą ir Taliną); deja, deja... Kad trečio kelio nėr – taip, tas tiesa; bet kelią, kryptį gali pasirinkt asmuo, o mes? kaip koks virvės traukimas išeitų.
Panaikinti