(436) In memoriam: Marcelijus Martinaitis (*1936-04-01 Paserbenty, †2013-04-05 Vilniuj)

2008-06-01; baigiamasis Poezijos pavasario renginys
VU Sarbievijaus kieme

Nebėra Marcelijaus Martinaičio gyvo, – sužinojau balandžio 5-os vėlų vakarą būdamas bene toliausiai nuo Vilniaus – Ventėj. Ir tai nebuvo – jei sąžiningai; o kaip kitaip? – nelaukta žinia: dar prieš išvažiuodamas iš Vilniaus, trečiadienį, sužinojau: insultas + komplikacija (plaučių uždegimas) = Ji, nebent stebuklas, kurių nebūna; anksčiau ar vėliau – „[...] bus, kaip būt privalo – / Kažkam žirgas, kažkam tik kamanos“, pasak Dalios Saukaitytės, kurią, kaip ir Marcelijų Martinaitį, liaudies poete pavertė a.a. Vytautas Kernagis.
Liko tiesiog Marcelijus Martinaitis.
Nuo šiol apie jį kalbant teks truputį daugiau pasistengt – neužmiršt, kad pasislinktina iš vienos veiksmažodžio gramatinės kategorijos kiton: esamasis laikas –» būtasis kartinis arba dažninis. Bet juk būtasis turtingesnis už esamąjį; kiek daug visko yra buvę ir kiek nedaug yra.
Dabar apie M.M. kalbėsim taip pat, kaip ir apie jo geriausius jaunystės bičiulius – Juozą Aputį ir Sigitą Gedą; jie visi trys galės vėl keliaut aplankyti kurio nors tėvų/tėviškės ar alaikėn Žemaitijon ar alaikėn Dzūkijon. [Vos nepridūriau: taigi pasidžiaugt reiktų.]
Nekrologiniuos tekstuos dažnai šmėkšteli, esą vienas žymiausių M.M. kūrinių – Kukučio baladės. Gal. Bet neužmirština, kad M.M. yra buvo pradėjęs kurt ir kitą poetinį personažą – K.B., visai kitokio pobūdžio personažą nei Kukutis.
Paskutinis naujų Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkinys išėjo 2004-ais – K.B. įtariamas (LRS leidykla). Ta proga poetą kalbinau 2004-12-14 („Literatūros akiračių“ radijo laida buvo transliuota 2004-12-19). Pokalbis rašytiniu pavidalu neegzistuoja; iššifravau poeto atsakymą į pirmąjį klausimą: kas tas K.B? – Kukutis Buvęs ar kas nors kita?

Aš taip pat spėlioju: kas jis yra toksai? Net gal K[G]B? – žiūrint į knygą, – pirštų atspaudai, tokios keistos nuotraukos... Bet atvirai kalbant, ir pats nežinau, kas jis toks. Aš rašau, kad sužinočiau, kas jis yra, ir kai sužinosiu, pasakysiu, kas jis yra.
Matot, atsiranda toks personažas, tam tikras kodas, kurį reikia šifruot. Aš jį jaučiu esantį, kažkokiu būdu esantį. Ir man reikia išsiaiškint, kas jis toks yra iki galo. Kas čia parašyta – dar yra mažai. Aš manau, rašysiu, kol pats suvoksiu, kas jis yra. Ir paskui man bus neįdomu.
Lygiai taip pat buvo su Kukučio baladėm. Aš taip pat nežinojau, kas tas personažas. Tik pradėjau jau suvokt, kada įpusėjau knygą. O gal kai prie pabaigos jau ėjau pradėjau suvokt to personažo tam tikrus šifrus, aš jau galėjau šifruot.
Čia labai įdomus dalykas yra. Manau, gal prozininkai gali paliudyt: kada atsiranda romano veikėjai ar veikėjas, rašo, rašo, rašo norėdamas iki galo suvokt jo apimtį, jo charakterį, kas jis toks yra. Tai tam tikros projekcijos, ateinančios iš patirties, iš pasąmonės – gal daugiau iš pasąmonės.
Tas K.B. gal daugiau iš pasąmonės atėjęs – atėjęs su baime, su labai keistais tokiais pojūčiais, lyg iš sapnų. Jo nėra, bet jis ir yra. Jis kažkokiu būdu yra ir gyvenime, yra patirtyje, toks neapibrėžtas, be kontūrų kol kas.
Aš manau, kad mes dažnas turim tokius antrininkus – nesančius, bet kartu ir esančius mumyse, šalia mūsų, mūsų patirty, pasąmonėj. Ir į tuos antrininkus projektuojam savo baimes, patirtį, kažkokius ketinimus, kurie gali būt keisti, neįvykdomi visiškai.
Tas K.B. man mįslingas yra ir savotiškai įdomus. Jis man dar nenusibodo.

Pakalbinęs (reiktų iššifruot visą pokalbį, aišku), įrašiau keletą paties poeto skaitomų naujų eilėraščių. Čia trys:
(1) K.B. apie smegenyse implantuotą autorių; (2) K.B.: Šiukšlynų angelai; (3) K.B. patarimai, kaip panaudoti eilėraščius:

Nežinau, ar K.B. Marcelijui Martinaičiui spėjo nusibost. Apie tai šį tą galėtų pasufleruot nebent rankraščiai, apie kuriuos pradėjom buvom pradėję kalbą.

P.S. Paskutinis perskaitytas M.M. tekstas buvo „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu“, besibaigiantis taip:

Ir nieks nepastebės,
jei kurią dieną visai nevažiuosi.
Ir nieks nelėks į namus
reikalaudamas paaiškinimo:
– Kodėl nevažiuoji troleibusu?

Tikiu, bus pagalvojančių, kad jie ne pirmi ir ne paskutiniai važiuoja troleibusu. Yra daugiau važiavusiųjų. Bus daugiau važiuosiančiųjų. (Ir jokios epochos nesibaigia.)