(439) Susieji – ir [pajunti malonumą], xi

Prae scriptum. Pastarosiom dienom galvoj sukiojas M.M. poezijos gabalų ar nuotrupų spiečius. Iš Akių tamsoj, širdies šviesoj (1974):

Jeigu akis man išplėš –
     niekam neleisk,
     kad jų vieton –
     melą įdėtų
— — — — — — — — — — — — 
Nieko aš daugiau jau nemąstau,
nieko negirdžiu ir nematau.

Kad suprasčiau – proto netenku,
kad matyčiau melą – apanku.

Negyvendamas – gyvent imu

Nežinant/nesuvokiant konteksto, keistai galėtų skambėt tokios nenorų deklaracijos: noriu nemąstyt, nematyt, negirdėt. (Čia visai šiaip sau.)

Kol kas turiu akių šviesą, ir tuo baisiai džiaugiuos. Akys – kaip proto ir jausmų maitintojos.
Va šeštadienį, jau išvažiuojant iš Šilutės Vilniun, stabtelėjom degalinėj (nebeatsimenu pavadinimo; galima būtų patikslint, bet tai nesvarbu). Vieni šen, kiti ten, treti nepajudėjo iš savo sėdimos vietos, o aš nuėjau apžiūrėt gretimo statinio sienos, ant kurio palikta ženklų. Ir štai ką pamačiau (tas popierius langeliais – laukiamam užrašui?):

Vakar iš ryto laukiu stotelėj savojo troleibuso, ganau akis po šaligatvio plyteles ir – o! – ta pati vaizdo kompozicija, nors ir kitoj erdvėj/laike:

Ir: bemat digresija Paryžiun, praeitų metų rudenin, nes ir ten fiksavau tai, kas man atrodė gražu (na, kad ir dėl pustonių):

Asociacijų grandinės – štai kas teikia didžiausią malonumą. Ir mėlyna palydi link kito triptiko, kurį prisiminiau šitąjį sudėstęs, – katalono Joano Miró Blue (1961), matyto Pompidou centre, kaip įžanga moderniojo meno ekspozicijon.

Štai ir miniistorija; suprantu, įdomi/prasminga tik man; bet argi to maža? – l. daug!