ki vakar maniau, kad Gyčio Norvilo vartojamas paišas (sakykim taip: VDA nebaigusiojo piešiniui įvardinti) – naujažodis. Klydau – senžodis! Ir tai supratau Auszroje (1883 metų 5 numerio paskutiniam puslapy) perskaitęs štai tokį skelbimą:Bene išsamiausia Augustino Baranausko biograma pateikta Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtoj knygoj Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 (2004, p. 52), kūryba aptarta XIX amžiaus lietuvių literatūros istorijoj (2001, p. 442–443), bet ne tai svarbu.Kauno gub., Sziauliu pav., Gruździu valsčiuje, pas Aug. Baranauska Sziupiliuose galima pirkti: 1) įtaisą išmokimui greitai paišinti visokias paišas [sic!] ir abrozdus; prekis 75 kap. ant vietos, su prisiuntimu – 1 rubl. 2) Itaisas pripratinimui rankos graźiai rašiti – pr. 75 kap.; su prisiunt. – 1 rublis. 3) Kningute monu – 25 kap. su pers. 4) Skrinute monu – 75 kap. 5) Maišiuks monu – 25 kap. – Kas prisius paštos marką uź griviną, gaus pilną darašą [= sąrašą?] tokiu daiktu.
Lietuvininkams privelija
Aug. Baranauskas
Smalsulys ėmė griaužt: o kaip atrodė tos prekės nr. 1 ir 2, tie įtaisai??? Bent jau: kokiu principu veikė?
LKŽ yra paiša reikšme „paišyba", šaltinis ta pati „Aušra“: vardijami visokie menai: „muzika, paisza, skoptė, namstata, poėzija (dainistė)" (1884, nr. 1-3). O „piešinio“ reikšmės nėra; taip pat ir žodis paišinti, kuris šitame skelbime vartojamas reikšme „piešti, LKŽ teturi reikšmę „suodinti“.
AtsakytiPanaikintiTaigi paaiškėjo įdomus dalykas – kad LKŽ žodžių išrašinėtojai iš senosios spaudos reklamų neskaitė :)
O dar prajuokino po tuo skelbimu pasirašymas: Iszdavikas ir Redakteris Jon. Szliupas
LKŽ išdaviko reikšmė „leidėjas“ užfiksuota.
PanaikintiO klausimas apie prekes, kaip jos atrodė, lieka neatsakytas. :)