(437) Dėl juoko, xxxv: du rudenys pavasarį

– Gana jau, paašarojai giedodamas Lietuvos himną Antakalnio kapinėse prie dar nesupilto Marcelijaus Martinaičio kapo – tai paašarojai, – tariau sau. – Užstrigt būtų nemartinaitiška. Gyvenimas ir toliau juk nutinka. Va kad ir toks smagus nuotykis.

Praeitą penktadienį popiet Jaunųjų filologų konkurso, vykusio Šilutėj, darbų vertintojai buvom nuvežti  į Ventės ragą. Ten ir nufotografavau šį, kairėj matomą, kelio ženklą su patikslinimu: Ruduo.
Vilniun grįžom šeštadienį, buvom išleisti prie Vrublevskių bibliotekos. Namų link pasukom per Mindaugo tiltą. Ir vos pradėjus eit – šūktelėjau bendrakeleiviui Ričardui Š.:
– Žiūrėk, toks pat Ruduo, kaip matėm Ventės rage!
R.Š.  neprieštaravo, tikrai – toks pat: ta pati ranka, tas pats braižas.

Ar žmogus, ir Vilniuj ant Mindaugo tilto užrašydamas  Ruduo, ir Ventės rage ant kelio ženklo užrašydamas  Ruduo, tikėjosi, kad kas nors kada nors ims ir susies tuos jo užrašus? Kas per žmogus, jei mėgsta rašinėt  Ruduo? – Atsilieptų, pasisakytų. :)

P.S. (2013-04-18) Pilnas Vilnius tų užrašų Ruduo. – Va per pietus einu nusipirkt užkepėlės ar bandelės su dešrele „Pyraginėn“ šalia Šv. Petro ir Povilo stotelės, ir ten – po dešinei, ant atbrailos – Ruduo.