(443) Iš popieryno, xii: apie prof. Donatą Sauką

1989-ų spalį Profesoriaus 60-mečio proga VU Lietuvių literatūros katedros kolegė Viktorija Daujotytė parašė straipsnį „Nepatogus kultūros žmogus“, kuris buvo išspausdintas Vakarinėse naujienose, jei kas tokias prisimenat (1989-10-13, p. 6).
Dabar vėl tą tekstą skaitant, ne tik atgyja to laiko dvasia („Kai šiandien mums taip daug ko reikia, kas pasakys, ko reikia labiausiai. Savų pinigų, tvirto ekonominio pagrindo, tautinės mokyklos, motyvuotos kultūros koncepcijos?“). Kitaip suvoki (tiksliau: manai kitaip suvokiąs) ir ten užfiksuotas konkretybes.
Tarkim, prof. Donatas Sauka kaip kovotojas už teisę į megztinį („Kai Universitetas buvo pasinešęs į išorinį paradiškumą, D. Sauka turėjo ginti ir demokratiško megztuko autoritetą“).
Arba užfiksuota a.a. Marcelijaus Martinaičio ištara, kad jį tautosaka sudomino būtent Donatas Sauka. Kiek toliau, svarstant apie D.S. knygą Tautosakos savitumas ir vertė (1970), imta ir pacituota (kaip liudijimas, kad tautosaka ne tik jausminga ir griaudi): „Žemaiti kukuti, ko nekūkūji! / O kun ba kūkūsi, kad spruogti čiesas.“
Tuolaik ką tik buvo išėjusi Donato Saukos studija Žemaitės stebuklas (1988), esu įsitikinęs, įžvalgiausia šios rašytojos asmenybės ir kūrybos refleksija; ir vargu ar begali atsirast žmogus, kuris su tokiu puikiu moksliškumo/empatijos santykiu į visa tai bepažvelgtų. O vieną dalyką buvau užmiršęs:

Su didžiausiu malonumu, tiesiog su pasigardžiavimu savo knygoje „Žemaitės stebuklas“ D. Sauka pacituoja nuošalioje žemaičių sodyboje etnografo išgirstą lakštingalų „įvertinimą“: „Ale luo kaip kales. Atetumi vieliau, ne ton ešgirstomi!“

Prisiminiau: šita citata tada taip kirto per galvą, kad vos Salomėja į šipulius nesubyrėjo.  – Lakštingalos loja kaip kalės! :)
Ir profesoriaus D.S. prigimties įvardijimas (nors esu aukštaitis, bet drįstu turėt nuomonę apie žemaitį) absoliučiai tikslus: menininkas, tapęs mokslininku; taip.
Be to, ką [man pasirodžiusio svarbaus 2013-04-17 vakare] čia probėgšmais užfiksavau, tame prof. Viktorijos Daujotytės straipsny yra ir toks pasažas:

[...] koks paradoksas! – D. Sauka daugiausia padaro nieko konkrečiai nedarydamas. Kai visi bėga – nesvarbu į kurią pusę – reikia, kad kažkas vis dėlto liktų vietoje, stovėtų, žiūrėtų ir matytų.

Pagalvojau: tai ne paradoksas, o aksioma: bėgdamas nieko doro/esmingo nepamatai, tik sustojęs, bent jau stabtelėjęs. – Festina lente, kaip mėgdavo kartkarčiais primint a.a. Bronys Savukynas.