(450) Miscellanea rerum, ii: neskubos, išgirdos ir nuogirdos

iš filologo —vg— mitybos sąrašo

(α) kur mes skubam?
Jei kas apklausą, taip sakant, rimtą reprezentatyvią apklausą atliktų – be siūlomų atsakymo variantų, – koks galėtų būt dažniausių atsakymų penketukas ar dešimtukas? (Jei patekčiau tarp apklausiamųjų, atsakyčiau per daug emocionaliai: 1) į mirtį, 2) nežinia kur, 3) į susitikimus su žmonėm, nes vėluot negražu.)
Šitą pasvarstymą paskatino labai konkretus įvykis, apie kurį papasakosiu stengdamasis neskubėt (tyčia).
Taigi, penktadienio pavakarė. Po darbo išsėdėjau tris su puse valandos išsižiojęs būsimosios odontologės krėsle, tada paknopstom iki Operos ir baleto teatro, bet vis tiek nebespėju iki pirmosios Wagnerio Skrajojančio olando pertraukos pabaigos – paimt draugės namų raktų; paimu iš fojė sėdinčio vaikinuko su akiniais: labas vakaras, aš virgis, man turėjo palikt raktus, labai ačiū, sėkmės. Pavedžioju nespėjusią prišikt namų kalę. Ir negi jau viskas? Ne, dar reikia sulaukt iš operos grįžtančios draugės, likusios be savo namų raktų. Ne per sunkiausia. Bet laukt dar teks ilgokai, nes opera trunka daugiau negu tris valandas.
Ne, pakankamai [sic!] šiandien pabuvau išsižiojęs ir pakankamai [sic!] pasilaksčiau – turiu teisę į silpnybę. Taigi, Kalvarijų gatvės pradžioj esantis „Ikiukas“ (dabar pervadintas, bet visai be reikalo), maždaug 21:30, vienoj rankoj laikydamas 0,2 degtinės Lithuanian Original, kitoj – puslitrį agurkinės sriubos ruošinio (pusryčiams; svarstydamas: ar mūsų tautininkai, nuolat apeliuojantys į latvišką asmenvardžių rašymo tradiciją, žino, kad latviškai agurkinė sriuba – rasoļņiks? – greičiausiai ne) stojuos į eilę. Atsiskaityt galima tik su vienu pardavėju, viskas paprasta, aš – trečias; stovim; pirmas atsiskaitė, prie kasos žengia antras, o aš – nė iš vietos, nežengiu to privalomojo žingsnio kasos link.
– Užsisvajojot?! – gan pikdžiugiškai klausia už manęs stovintis jaunuolis.
– O Jūs manot, kad bus greičiau, jei prisiplosiu prie štai šitos prieš mane stovinčios merginos?
– Psichologiškai – taip, – na, sąžiningas atsakas iš už nugaros. – Ir žengiu žingsnį priešais mane stovinčios merginos link. Jam, jaunuoliui už manęs, atrodo, kad bus greičiau. Negi sunku. Ir nepaklausiau: ar jis nesuvokia, kad tai saviapgaulė, kad tai... Ai, geriau daugiau nebereikia, jau ir taip Jums skaityt prailgo.

(β) kodėl LKŽ nėra tokio žodžio?
Šeštadienį buvau nuvežtas į sodą, vad. kolektyvinį sodą, kuris yra prie Paberžės, maždaug 30 km nuo Vilniaus. Išlipom. Ir pasakiau: žinai, norėčiau nieko nedaryt, tik išsinešt laukan kėdę, išsidrėbt ir klausytis. Kaip viskas pasikeičia! Net parafrazinis inkvėpimas užpuola:

ir taip toli, ir taip gerai girdėt,
ir noris nieko, nieko kito nenorėt –
tiesiog klausytis, kaip:
visokie paukščiai, paukšteliai, paukštyčiai,
vėjui papūtus, medžiai, medeliai, krūmyčiai
visokias savas kalbas varinėja
(visai kaip mes, tik nenervina, nes suprast nesistengiam)

Ir kodėl lietuvių kalbos žodyne nėr užfiksuoto žodžio pasaulėgirda? (Tikrai nėr, tikrinau.) Yra pasaulėjauta, pasaulėžiūra, pasaulėžvalga, o pasaulėgirdos (ar pasaulėklausos? nors tai skirtingi veiksmai: klausytis ir girdėti pasaulį) nėr. Nėra [užfiksuoto] ir žodžio, nusakančio pasaulio pažinimą/suvokimą per uoslę (Danutės Kalinauskaitės aprašytų pepinų ant aukšto skleidžiamas kvapas – juk viena iš vad. esminių žmogaus patirčių). Ir tik nereikia kaltint kalbininkų. Mes kuriam žodžius, o jie tik gali užfiksuot, jei yra ką fiksuot. – Kokia Jūsų pasaulėgirda? – Tik mylimo vyro šnabždamas ausin eilėraštis ar žodis myliu? rytinių pravažiuojančių Kalvarijų gatve troleibusų ir autobusų garsai? – nežinau, bet manau, kad žodis pasaulėgirda turi būt lietuvių kalbos žodyne.
P.S. Ketinau dar rašyt apie gandrus, juo menkindamas, ir apie gerves, jas aukštindamas, bet tiek to – gal kitąkart.

(γ) apie   n...u...o...g...i...r...d...a...s
 Tai yra Ričardo Šileikos, vienintelio, kultivuojamas literatūros žanras. Nežinau, ar kitose, t.y. kitakalbėse literatūrose kas nors panašaus irgi kultivuojama. Galbūt? Teturėdamas galvoj lietuvišką medžiagą, šio žanro esmę įvardinčiau taip: frazė sąmoningai ištraukiama iš konteksto, kad suskambėtų. Pvz.: Vilmos Šileikienės:

Viskas yra dėl to, kad yra kiti. (ŠA, 2005-11-05, p. 11)

Balažin, kokiam kontekste šita frazė nuskambėjo; vyras Ričardas Šileika ją nugirdo ir užfiksavo. Ir tai tapo nuogirda. Tam tikro žanro kūriniu (plg. sentencija ar aforizmas; bet tai kas kita).