(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-04-09

(438) Užparaštė, lxi: apie kukutystės plismą

Tikriausiai paskutiniam savo interviu, skirtame Kukučio baladėms, Marcelijus Martinaitis sakė:
Džiaugiuos, kad nepadariau vienos kvailystės: laiku nustojau rašyti Kukučio balades, kada sėkmė, atrodė, buvo garantuota, pats veikėjas ėmė lyg ir savaime kalbėti, siūlyti temas, siužetus. Skaitytojai, vertėjai, kai kurie ir kitomis kalbomis ėmė rašyti „kukučius“. Žodžiu, galėjau tęst ir tęst nesustodamas. Ir kas iš to? Kai nežinai, kada sustoti, kūryba baigiasi, gresia grafomanija.
Perskaitęs pradėjau galvot: kokius ne M.M. sukurtus Kukučius prisimenu? Teprisiminiau vieną – Švedijoj gyvenančio latvių poeto Jurio Kronbergo 1985-ais sukurtą (tais metais išėjo Kokotis ballader, į švedų kalbą verstos Kronbergo ir Helgės D. Rinholm):
Kukutis apciemo Stokholmu

                          Marcēlijam Martinaitim

Cik tuvu Stokholma
no Žuvelišķes!
Biju iedomājies, ka Stokholma
planē izplatījumā
kaut kur starp Mēnesi un Marsu
vai
ka tā atrodas zem ūdens –
Atlantīdas priekšpilsēta,
ko iespējams sasniegt
vienīgi zemūdens laivās!

Tagad zinu, cik tas vienkārši!
Tu aizej no Klaipēdas uz Mēmeli,
sarunā ar kādu knēveli
sev vietu Kārļa XII armijā,
nopelni naudu ar karu,
atrod sev zaļu zaru
kā gaisā pasists valūtas tūrists!

Stokholmā pēcāk,
tērpies kroņa drānās,
tu mierīgi sēdi un vēro
kā nākotne izskatās šodien
un
kā vakardiena izskatīsies
rīt.
Vlado Braziūno vertimas buvo išspausdintas almanache Poetinis Druskininkų ruduo 2004, p. 141:
Kukutis aplanko Stokholmą

                          Marcelijui Martinaičiui

Artumas Stokholmo
nuo Žuveliškių!
Įsivaizdavau, kad Stokholmas
sklando platybėse
kažkur tarp Mėnulio ir Marso
ar
kad jis yra kur po vandeniu –
Atlantidos priemiestis,
įmanomas pasiekti
vien tik povandeniniais laivais!

Dabartės žinau, kaip tai paprasta!
Nueini iš Klaipėdos į Mėmelį,
sušneki su kokiu mėme
vietą Karolio XII kariuomenėj,
pinigas byra iš karo,
turtas laimingą daro
it trenktą svieto artistą valiutinį turistą!

Stokholme paskiau,
apsitaisęs valdiškom drapanom,
ramiai sau sėdi stebėdamas
kaip rytojus atrodo šiandien
ir
kaip vakar atrodys
rytoj.
O kas dar? Gal Jūs ką prisimenat?

8 komentarai:

  1. Prisiminiau tik ankstesnį už Martinaičio – Baranausko kukutį (paukščiuką):

    Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:
    „Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
    Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?“

    Taigi neatsakiau į klausimą. Bet vis tiek... :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Štai kokius juokus bendrinė kalba krečia! Kukutis klausia „Ką, ką, ką, ką?“, o juk turėtų: „Kų, kų, kų, kų?“ (tarminiame variante taip ir yra) – taigi kukutis, o ne kakutis. :)

      Panaikinti
    2. Na taip. Išeina, kad kukutis kukuoja, kaip ir gegutė?

      Paieškojau Kukučio (ne Martinaičio) Tekstuose.lt su paieška. Iškrito du atvejai.

      Vienas, kaip ir Baranausko, – ankstesnis. Personažas Klemensas Kukutis iš Vaičiulaičio novelės „Daili žmona“, rink. „Kur bakūžė samanota“, 1947 – taigi trisdešimčia metų vyresnis.

      Ir išeivijos poetės Gintarės Remeikytės (g. 1962) eilėraštis „Kukučio vaikai“:

      Pasklido gandas
      vbs*) stotimi,
      jog mes ne Kukučio vaikai,
      kadangi negimėm Kukučio tėviškėj
      (o Kukutis iš tėviškės neiškeliauja).

      *
      Dainius —
      elektrine gitara
      pritariu neauksinėm sutartinėm
      begalinėm kanapinėm.

      Vaiva —
      audžiu juosteles
      kompiuteriu.

      Linas —
      turguose pardavinėju
      marškinukus su užrašu
      „Kugelis — Breakfast of Champions“.

      Rūtelė — nusikirpau kasas.
      Ąžuolas — dėviu gintarinį auskarą.

      *
      Aišku,
      Kukutis kartais
      nepažįsta
      savo vaiku
      (ir nenori
      pažinti)...

      Ir vaikai kartais
      nepažįstame
      Kukučio
      (ir nenorime
      pažinti)...

      Bet be abejo
      PER PASAULI KELIAUJA KUKUČIO VAIKAI!

      *)Viena boba sakė.

      O Marija Stankus-Saulaitė apie paskutinę eilėraščio eilutę PER PASAULĮ KELIAUJA KUKUČIO VAIKAI sako, kad ji „primenanti Brazdžionį, Martinaitį ir Juodvalkę. Brazdžionis ir MM – taip, o kur čia Juodvalkė?

      Pasekretoriavau :)

      Panaikinti
    3. Išeina, kad anykštėnai girdi kukutį šaukiant: kū, kū, kū etc., o gegutė juk: kukū, kukū, kukū.
      O dėl Juodvalkės ir Remeikytės, manau, poetikos gan panašios, bet apskritai, o ne į paskutinę eilutę žiūrint.

      Panaikinti
  2. Tarp R. Černiausko "Paukščių poetų ir poetų paukščių" yra vietos ir Kukučiui: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6085-rimantas-cerniauskas-pauksciai-poetai-ir-poetai-pauksciai?catid=576%3A2010-m-nr-7-liepa . Duodu visą nuorodą, nes, bent jau man, išimtas iš konteksto, tekstelis nenuskamba taip puikiai kaip galėtų.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū, Inga, ačiū, n!
    Vietoj padėkos – visai neseniai nutikęs dalykas. Būdami praeitą penktadienį Ventės rage, užsukom ir į Ornitologijos muziejų. Paukščių vardai – trim kalbom. Žiūriu: strazdas giesmininkas – turdus philomelos – Song Thrush. Šalia iškamšas apžiūrinėja vertėja iš anglų Nijolė Chijenienė. Klausiu: gal prisimenat, kaip angliškai Harper Lee Nežudyk strazdo giesmininko? – To Kill a Mockingbird. – Mockingbird – amerikinis daugiakalbis strazdas, mimus polyglotus, nes geba pamėgdžiot kitų paukščių balsus; išties juokingai skambėtų: nežudyk daugiakalbio strazdo/strazdo poligloto.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Smagu pasitelkt atmintį, bet visai nebūtina. Ne Martinaičio kukučiavimai užfiksuoti Saulės Matulevičienės sudarytoj M.M. bibliografinėj rodyklėj (2011): be jau minėtų, dar ir Birutė Mar[cinkevičiūtė], ir Vladas Vaitkevičius, Bronė Lukauskaitė-Bernotienė; Kukučio balades yra parodijavę Edvardas Vaitkus ir Jonas Jakštas.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)