[...] Jonas Vaičenonis (VDU) ypatingą dėmesį skyrė partizanų kilmės racionalizacijai: kariškoji prieškario šaulių, iki 1935 m. pilnai integruotų į krašto gynybos sistemą, patirtis parengusi dirvą daugelio jų būsimai partizanystei – kiekybinius ir kokybinius šaulių ir partizanų sąsajų aspektus karo istorijos profesorius žadėjo išsiskleisiant pasibaigus kompleksiniam, tik pradėtam tyrimui. (NŽ-A, 2013, nr. 2, p. 145–146)Kadangi tyrimai neatlikti, vadinas – tai dar tik hipotezė. O hipotezės svarstytinos.
(1) Apie kokybinį aspektą: mano supratimu, jokia sukarinta organizacija neugdo savaiminio priešinimosi jausmo; paklusimo vyresnybei – taip; turint galvoj prieškarį – greičiau jau tokią dvasią ugdėsi ateitininkai.
(2) Nežinau kuriuos partizanus turėjo galvoj pranešėjas, bet, tarkim, galvodamas apie ginkluotą pokario rezistenciją taip staigiai negalėčiau pasakyt, kas iš žinomesniųjų – buvęs šaulys, o va iš buv. ateitininkų iškart du galiu: Juozas Lukša-Daumantas ir Bronius Krivickas.
Aišku, čia tik šiaip pasvarstymai, tikrai ne teiginiai, kuriais mėginčiau paneigt iškeltąją hipotezę.
[P.S. Vakar buvęs tuščias skelbinys (įrašu juk nevadinsi, kai nieko neparašyta) – nepavykęs (todėl ir panaikintas) balandžio 1-osios pokštas: kiek pritylėta, net apie ką tylėta – nutylėta.]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą