(424) Visiškai tarp kitko: apie mus ir kitus

Aleksandrijoj gimęs ir gyvenęs graikų poetas Konstantinos Kavafis (1863–1933; plg. Maironio gimimo ir mirties datas [1862–1932] – galima visai pagrįstai sakyt: bendraamžiai) 1904-ais parašė eilėraštį „Barbarų belaukiant“. Iš 154-ių paskelbtų K.K. eilėraščių šitas, bent jau Lietuvoj, manau, žinomiausias. Net įtrauktas į mokyklines programas. LLTI išleistos literatūros chrestomatijos 12 klasei I daly (p. 352) įdėtas Tomo Venclovos vertimas, tad čia tebūnie pateiktas Vytauto P. Bložės – lygiateisis, nes, kiek žinau, abu graikiškai nemoka (K.K., Dionizo eisena, LRS leidykla, 1998, p. 27–28):

Belaukiant barbarų

Ko laukiame į aikštę sugužėję?

          Barbarų – jie šiandien pasirodys.

Kodėl senatas kaip išmiręs? Kodėl
įstatymdaviai teisių nesvarsto?

          Todėl kad barbarai šiandien turi užgriūti.
          Kuriam galui tada įstatymai?
          Barbarai atėję – savo atneš.

Kodėl imperatorius, taip anksti atsikėlęs,
į aukštą sostą prie miesto didžiųjų vartų
įsėdo visa didybe, su iškilmių karūna?

          Kad barbarai šiandien turi užgriūti.
          Imperatorius laukia, pasirengęs priimti
          jų viršininką. Štai net pergamentą
          parūpino, kurs bus įteiktas
          jiems: gausybė titulų, garbės vardų įspūdingų.

Kodėl konsulai ir pretoriai vilki
raudonom, išsiuvinėtom togom?
Kam tos jų apyrankės su tiek ametistų,
tie kibirkščiuojantys žiedai, akinantys smaragdai?
Kodėl rankose laiko krivules,
paauksintas, pasidabrintas?

          Kad barbarai šiandien turi užgriūti,
          o tie daiktai stulbina barbarus.

Kodėl orūs senatoriai nepasirodo kaip įprasta
skelbt prašmatnių savo prakalbų?

          Todėl kad barbarai šiandien turi užgriūti,
          o jie bodisi iškalbom bei retorikom.

Iš kur tas staiga visus apėmęs nerimas? Kas
per sąmyšis? ( Visų veidai kažkaip surimtėjo.)
Kodėl tuštėja gatvės ir aikštės,
ko susimąstę namo visi skirstosi?

          Kad vakaras jau, o barbarų nėr kaip nėr.
          Kažkokie mūsiškiai, ką tik iš pasienio atvykę,
          sako, kad iš viso – jokių barbarų.

Be barbarų – kaip bus dabar mums?
Jie buvo, tie žmonės, kažkokia išeitis.

Tos pačios chrestomatijos II daly yra įdėtas Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Barbarai“, sukurtas Baltimorėj 1961-ais („Raudonos aušros kraujo upėmis nudažo / Sapnų akis. Greiti kaip strėlės Azijos žirgai / Ant karčių išneša laukinę kontinento saulę, / [etc.]“). – Ir pagalvojau: sugretinęs šiuos tekstus, nedaug ką išsunksi „užpoeziniams“ pamąstymams. Poetikas gretint – galima, įdomu, bet juk noris kažko daugiau?
Ir drįstu pasiūlyt gretintiną tekstą – latvių poeto, vertėjo iš romanų kalbų, eseisto Leono Briedžio (*1949) eilėraštį (Naujoji Romuva, 2007, nr. 4, p. 11; vertė Edmundas Trumpa):

barbarai

visi žmonės šiame pasaulyje broliai
vien barbarai jame tėra svetimi

jie griauna mūsų romas[*] jie žudo mūsų mintis
jie žagina mūsų jausmus

jie valgo mūsų duoną
jie geria mūsų vyną
ir savinas mūsų gyvenimo druską

ir jų
nejučia pasidaro nesuskaičiuojamai daug
kad būtent jie šiame pasaulyje jau yra broliai
kuriame mes,
žmonės,
nepajėgdami valgyt jų duonos
gert jų vyno
ir pasisavint jų gyvenimo druskos
esam svetimi

būtent todėl mes taip nepakančiai
griaunam jų romas žudom jų mintis
ir žaginam jų jausmus

[*] Plg. Maironio eil. apie barbarą Atillą – „Roma“, išsp. jau pirmajam Pavasario balsų leidime 1895-ais.

Apie ką galima būtų pasvarstyt, šiuos eilėraščius sugretinus? Gan abstraktus siūlymas: apie Europą ir Neeuropą; kas yra kas Europoj.
P.S. Nobelio premijos laureatas J.M. Coetzee yra parašęs romaną Waiting for the Barbarians (1980), pasiskolindamas pavadinimą iš Kavafio. Bet apie šį kūrinį nieko negaliu pasakyt, neskaičiau, į liet. k. jis, regis, dar neišverstas.