(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-03-28

(431) Susieji – ir [pasigalvoja], x

Parodos plakatas, nors jo čia galėjo ir nebūt; bet:
nežinojau, kaip kitaip / kurioj vietoj pasigirt, kad knygoj
Vieno projekto apkalta įdėti net keli tekstai iš šio tinklaraščio
(na va, jau ir geriau pasijutau, tuštybę patenkinęs)
Per Vlado Urbanavičiaus parodos atidarymą tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė pajuokavo:
Yra menininkų, kuriuos galima atpažinti iš vieno žodžio. Tapytojas Vincentas van Goghas – tai ausis, režisierius Borisas Dauguvietis – auskaras, Salvadoras Dali – ūsai, skulptorius Mindaugas Navakas – kablys, o V[ladas] Urbanavičius – vamzdis. (cit. iš čia)
Ech, tos metoniminės sąsajos!
Perskaičius šias, vedančias Urbanavičiaus link, savaime prisidūrė kitos, iš literatūros pasaulio: Gogolis – nosis, Dickensas – Kalėdų eglutė, Binkis – pavasaris (bent man; „Taip lengva, taip gera, jauku ant krūtinės. [...] Ir juoktis, ir verkti, ir rėkauti noris“), o Širvys – beržas, „lietuviškas beržas su plieno dalgiu ant peties“.

Vakar popieryne – ir netikėk, žmogau, kad nepaaiškinamų dalykų nebūna – užtikau Kęstučio Balčiūno tekstą, kuriame irgi užfiksuotas vaizdinys  žmogaus su dalgiu ant peties:
Motkis
Ėjo 1941 metai. Frontas nuriedėjo toli į rytus. Visa mūsų šeima: tėvas Sebastijonas Balčiūnas, aš ir mano broliai Stanislovas, Vytautas, Gediminas buvome susėdę aplink stalą, pastatytą priešais gyvenamo namo duris po gražiu alyvų krūmu. Mama Antanina Balčiūnienė dėjo ant stalo pusryčius. Staiga išgirdome sodo krūmuose kažką šlamant. Netrukus pasirodė su dalgiu ant pečių Jurbarko žydas, dažnai lankęsis pas mus, visų žmonių Motkiu vadinamas. Tėvas jį pasodino prie stalo. Godžiai valgė Motkis pusryčius.
Jurbarko žydai vokiečių buvo sušaudyti. Tik Motkis pabėgęs slapstėsi mūsų alksnyne ir Lenktinės miške. Dalgiu maskavosi nuo negeros akies. Kas rytas, vos tik imdavome ruoštis pusryčiauti, pasirodydavo Motkis ir papusryčiaudavo pas mus. Mes gyvenome Šakių apskrities Kidulių valsčiaus Karališkių kaime, netoli Lenktinės miško.
Vis dėlto Motkis, matyt, neišsislapstė: kartą jį miegantį Lenktinės miške aptiko Palankinės kaimo gyventojas, visiems žinomas vagis Kazys Zymonas. Jis privertė Papiškių kaimo gyventoją Bendorių padėti nuvaryti Motkį į Kidulius ir perduoti jį vokiečiams. (Gimtinė, 1990, rugpjūtis, p. 1)
Nežinau, kažkaip stuktelėjo per galvą suvokimas, kad tam tikroj situacijoj dalgis ant peties gali tapt mimikrijos, susiliejimo su aplinka priemone.

5 komentarai:

  1. „...ir netikėk, žmogau, kad nepaaiškinamų dalykų nebūna“
    Trijų neiginių loginis kazusas. Ar neturėjo čia būti:
    „ir netikėk, žmogau, kad BŪNA nepaaiškinamų dalykų?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ogi net nežinau :) Gal ir norėjau užfiksuot „trijų neiginių loginį kazusą“, nes su tais nepaaiškinamais dalykais išties komikuotas reikalas? Tikrai – nežinau; taip pasirašė.

      Panaikinti
    2. (1) Komikuotas reikalas turėtų būt = komplikuotas reikalas; – bet visai žaismingai teisinga korektūros klaida išėjo? :)
      (2) Va jau visas pusdienis galvą suku; kas dėl to kaltas – žr. aukščiau :) Regis, supratau, kas man pasirašė. Viskas labai paprasta: (a) „nepaaiškinamų dalykų nebūna“ – suvokiamas teiginys? – norima pasakyt, kad visus dalykus galima paaiškint; (b) tikėt ar netikėt tokiu teiginiu? – noris tikėt, bet kad kartais neišeina, ir gana (va kaip šiuo atveju: niekaip negaliu paaiškint, kodėl iš keliolikos popieryno dėžių vakar vakare pasirinkau kedent būtent tą, kurioj gulėjo pacituotasis tekstas). Taigi, matyt, pasirašė štai kas: nepaaiškinamų dalykų, deja, būna [ir Jūs, Inga, visiški teisi], bet pasirašė ne tiesiai šviesiai, o – [hmmmmmm] – komplikuotai (neakivaizdžiai įsirašė ir tas „deja“), t.y. adekvačiau, nes tikrai nesu linkęs tikėt visokiais likiminiais sutapimais ir pan.

      Panaikinti
    3. O kuo ypatingas/svarbus tas tekstas, Kęstučio(?)Balčiūno prisiminimai, kad juos reikia saugot popieryne tiek metų?

      Panaikinti
    4. Atsakymas paprastas: nežinau! — Kęstučio? – taip, patikrinau, Kęstučio; o kodėl seniai seniai, prieš daugiau kaip 20 metų, aš jį, t.y. šį tekstą, atkirpau ir įdėjau į dėžę – pasaugoti? – tikrai nežinau: ir netikėk, žmogau, kad nepaaiškinamų dalykų nebūna. – 2013-03-28 tinklaraščio įrašui jo prisireikė (ar kas daugiau tą Kęstučio Balčiūno, 1990-ais gyvenusio Kvėdarnoj, prisiminimų nuotrupą beprisimins? :)

      Panaikinti