Skatinėjau šiandien
Antano Valaičio studijėlę
Iš Lietuvių mokslo draugijos istorijos (1932; persp. iš
Lietuvių tautos IV kn. 3 sąs.). Pabaigoj pateiktas Draugijos narių sąrašas, palydėtas šešiom pastabom. Trečioji:
Moters, kurių pavardžių galūnių nebuvo galima išspręsti iš rusų kalba rašytų protokolų, pažymėtos sąraše *. Tad šia proga verta vėl iškelti a.a. prof. Jablonskio mintį, kurią prisimena ir palaiko kalbininkas d-ras J[urgis] Šlapelis: ar tik nebūtų laikas vienodinti pavardes tekėjusioms ir netekėjusioms pakeičiant vyriškos pavardės galūnės balsę į ė, pav.: Antanaitis = Antanaitė, Brusokas = Brusokė, Bruckus = Bruckė, Rimša = Rimšė ir t.t. (p. 62)
Taigi, ne toks jau naujas šis siūlymas, be to, atremtas į Jablonskio autoritetą. Juokaujant: kas prieš Zvonkę, tas ir prieš Jablonskį.
Baik pilti vandenį ant feminisčių malūnėlio.
AtsakytiPanaikintiIr taip net ūžia ausyse.
Troyau, o kuo čia dėtas feminizmas? Užfiksavau Jono Jablonskio nuomonę apie asmenvardžių formas.
AtsakytiPanaikintiO dėl to ūžesio, ar ne per jautriai reaguoji? Kai kas keiksnoja feministes ir NK95, kai kas kubilizmą etc. Kas dar gyvas, tas ir skleidžia visokius virpesius.
Jablonskis - lietuvos feminizmo tėvas :)
AtsakytiPanaikintiKomentaras (1) Juokaujant būtų galima reaguoti: „O! taip, bet iškyla didelė problema: feminizmas būtų linkęs turėt ne tėvą, o motiną (pvz. Simoną de Beauvoirę).
AtsakytiPanaikintiKita reakcija galėtų būt rimtesnė (iš filologinių pozicijų): lietuvių kalbos prigimtis rišliame tekste reikalautų pridėt galūnę ne tik prie kitataučių vyr. g. asmenvardžių (pvz.: „Ekstrapoliuojant radikalios laisvės sąvoką, gyvai išgyventą paties Sartre’o, paaiškėja, kad [etc.]“), bet ir prie mot. g. asmenvardžių, kas buvo daroma prieškariniuose vertimuose duriant -aites ar -ienes. Taip, kvailoka (kvaila, nors logiška), todėl atsisakyta. Bet vėliau mot. g. asmenvardžiai imti palikt „pliki“. Jei sutartume, kad galūnė –ė visai pakankama mot. g. nuorodai, nepaisant: ištekėjusi ar ne (tai ne mūsų reikalas, aiškintis -aitė/ūtė ar -ienė), gal nebūtų baisu išvyst užrašą (pvz.: „de Beauvoirė – feminizmo karalienė“) ar pan.
Komentaras (2) Svarstykime konkrečius atvejus, aiškinkimės, argumentuokime-kontrargumentuokime!
AtsakytiPanaikintiAuszra buvo Auszra, ir Iszguldymai apie ukiszkus augalus (1893) – tik taip vadintini; kaip ir Lietuvos patriotė Konstancija Skirmunttė (1851–1933) – būtent jos ne lietuvių kalba rašytų dalykų pasiskaitęs tautininkas Augustinas Voldemaras tapo tuo, kuo tapo (žr.: Laiškai Jujai: 1902-1919 m., laiškus iš rusų kalbos išvertė ir parengė Gediminas Rudis, 2010).
Iš ko kyla visos problemos? Iš to, kad filologija nesusikalba su politika. (Apie LT kalbu.) O jeigu apie tai samprotautų ne [tik] kalbininkai, ir ne [tik] politikai (iš abiejų pusių)? Manau, susikalbėtų. Tikiu, nors tai nieko nereiškia. Nebus tokio pokalbio.