Apie ką šiandien mąsto 77,3 proc. Lietuvos piliečių, kurie per 2011-ais vykdytą gyventojų surašymą pasisakė priklausą Romos katalikų religinei bendruomenei? – va toks kvailas klausimas sukiojas galvoj.
Vadintis dar nereiškia būti.
Nors nesu toks skeptikas kaip Ksenija Jaroševaitė, 2005-ais įvertinta nacionaline premija už krikščioniškojo dvasingumo įprasminimą skulptūrose „Iš Jobo knygos“, „Pakopų psalmė“ ir „Piligrimai“:
Keista, bet krikščionys, katalikai Lietuvoje tapo didesne mažuma negu homoseksualai. Jeigu žmogus prisipažįsta esąs katalikas, į jį žiūrima kaip į ligonį, jeigu jis garbaus amžiaus – atleidžiama; reikia juk pasirūpinti ne tik gyvenimu...Ir dar kvailesnis klausimas susidėstė: ar ne daugiau teisybės apie mus pasakytų, tarkim, prekybos centrų pateikti duomenys, kiek procentų per gavėnią (02-12 – 03-31) sumažėjo mėsos pardavimas? (Na, bent jau šį penktadienį lyginant su paskutiniu sausio penktadieniu.)
Kai toks požiūris, mano kūryba mažai kam rūpi, nes pozityvūs dalykai traukia vis rečiau. (Nemunas, 2006-05-18, p. 2)
[P.S. dėl aiškumo. Per gyventojų surašymą buvau pažymėtas kaip nepriklausąs jokiai religinei bendruomenei, nes agnosticizmas – ne tikyba.]
O popiet ir atsirado proga pagalvot apie mirtį – išgirdau: mirė Valdas Gedgaudas, poetas ir teatro kritikas, radijo laidos „Literatūros akiračiai“ rengėjas; mėnesiu ir septyniom dienom jaunesnis.
Sakote, agnostikas, esate? O tikėjimas likimu, fatalizmas, tikyba ar ne? Nes kažkuriame įraše (bene kovo 8?) kažkaip skeptiškai atsiliepėte apie žmogaus galimybę planuoti savo gyvenimą. Maždaug: viskas bus taip, kaip turi būti, o ne kaip planuoji / pageidauji.
AtsakytiPanaikintiPirmiausia, tai tikėjimas ne likimu, o atsitiktinybe; antra, agnosticizmas – viena iš pažinimo teorijų, teigianti kai kurių dalykų, pvz., dievybės nepažinumą; manau, tai arijos iš skirtingų operų. Va taip va, gerb. Anonime. :)
Panaikinti