(1134) Į pagalbą jaunajam sovietologui, i: blogai, vadinas, gerai

Sovietmečiu buvo leidžiama palygint daug visokių brošiūrų, kurių antraštė ar paantraštė:

Į pagalbą lektoriui.

Šis įrašas skirtas ne bendraamžiams, jiems tai būtų žinomų dalykų kartojimas;

greičiau vaikų kartos žmonėms, kurie savo vertybes rinkos jau laisvės laikais.
Kodėl skaitydavom kai kurias ir visiškai raudonų autorių knygas ar straipsnius.

Užklaustas apie jaunystės skaitinius, gal labiau klausėją pralinksmint norėdamas kartais prisimenu dabar beveik visai nebeminimą Irmiją Zaksą, jo 1983-iais išleistą knygą Katalikybė ir egzistencializmas: Žmogaus problema. — Kas brežneviniais laikais buvo [jau] leista? Patikimiems autoriams buvo leista cituot iš „blogų“ šaltinių, nes neabejota: tos citatos bemat bus deramai įvertintos.
Taip galėčiau tart: su krikščioniškuoju egzistencializmu susipažinau ateisto Irmijos Zakso dėka. Ačiū jam. Nes galimybių tiesiog paskaityt ką nors Gabrielio Marcelio nebuvo – ir dėl kalbos, ir šiaip jokių; tik Zakso knygoj esančių citatų (teiginys tuoj būdavo sukritikuojamos iš dialektinio materializmo pozicijų, bet juk galima ir nekreipt į tai dėmesio). Nuo tų laikų ir tupi galvoj krikščioniškojo egzistencializmo vaizdinys; taip ir neperpratau subtilybių; esminis dalykas, kad gailestingumas turi būt žmogaus konstanta. — Bet čia ars memorativa. Žemiau – konkretesnis pavyzdys.

۩  ۩  ۩
Buvo toks literatūros kritikas Kazys Ambrasas, 1931–1987 (NB! nepainioti su Kaziu Umbrasu, 1916–1970, be kita ko, parašiusiu studiją apie Žemaitę; jo apysakų rinkinys Kairionys (išleistas post mortem kaip ir stipriai suglausta studija), Alfonso Nykos-Niliūno manymu, „geriausia tarybinių laikų prozos knyga“.)
KazA buvo iš tų prižiūrėjusiųjų, kad lietuvių literatūra neišklystų iš vienintelio teisingo soc. realizmo kelio. Daugiausia rašė straipsnius; paskutinė darbovietė – „Vagos“ leidykla, 1970–1984-ais buvo vyr. redaktorius. Atsiradus daugiau laisvo laiko, ėmės monografijos. 1986-ais išėjo Skaitau Baltušį..., kaip vienoj apžvalgoj yr rašęs Valdas Kukulas, įvariusi baimės kitiems rašytojams: o jeigu Ambrasas imsis ir mane skaityt?! Nespėjo imtis.[*]

Motiejus Miškinis (1972, Juknėnai)
kadruota Bernardo Aleknavičiaus
nuotrauka iš europeanos.eu

1981-ais (buvau VU FilF pirmakursis) knygynuos pasirodė KA-so straipsnių rinktinės Kritikos etiudai 2-as patais. ir papild. leidimas. Būtent šioj knygoj atradau Motiejų Miškinį (poeto AntM brolį, 1898–1974, žinomą kaip rusų klasikos vertėją) – kaip įžvalgų literatūros vertintoją; aišku, „neteisingai“ supratusį ir vertinusį literatūrą, ne taip, kaip derėtų, ne taip, kaip vertino Leninas, Plechanovas ir KA; per citatas atradau.
— gabaliokas iš KA-so str. „Visarionas Belinskis ir lietuvių literatūra“, pirmąkart išspausdinto Pergalėj 1961-ais (Kritikos etiudai, p. 404–405; išnašas iš knygos puslapio apačios atkėliau į paprastus skliaustus po citatų; šauktukai laužtiniuos – ne mano, straipsnio autoriaus [!]):

Kokia priešinga degraduojančios buržuazinės kultūros atstovams buvo revoliucinė Belinskio estetikos  e s m ė, akivaizdžiai galime įsitikinti iš 1934 m. parašyto M. Miškinio straipsnio „Juoko tragedija“ (apie Gogolį), ištisai ir atvirai paremto reakcine idealistine estetika. Belinskį M. Miškinis deklaratyviai vadina „didžiuoju kritiku“, bet kai tik jis susiduria su realistinės Belinskio estetikos  r e v o l i u c i n i a i s  teiginiais, už tą „didžiausią kritiką“ didesnis M. Miškiniui pasidaro reakcinis rusų rašytojas ir kritikas, simbolistas, „popovščinos“ ir mistikos skelbėjas, baltasis emigrantas D. Merežkovskis. „Gogolio realisto, rusų tikrovės vaizduotojo, prietarą [!] jau beveik prieš trisdešimt metų sugriovė [!] Merežkovskis... – įrodinėja M. Miškinis. – Tada visi aiškiai pamatė [!], paties Gogolio išpažintį prisiminę, kad genialus rašytojas tos tikrovės nė nepažino“ [!] (Miškinis M. Didžiųjų rašytojų siluetai, K., 1934, p. 86.)
Taip samprotaudamas, M. Miškinis prieina iki garsiojo Belinskio „Laiško Gogoliui“ ir štai kaip toliau tęsia savo tiek pat klaidingus, kiek ir beapeliacinius išvedžiojimus:

Gogolio laiškai vieniems davė progos laikyti jį pamišėliu, kitiems veidmainiu ar obskurantu, nes visiems jis atrodė esąs rašytojas pilietiniais motyvais, Rusijos tikrovės satyrikas. Zapadnikas Belinskis, didelis jo garbintojas, iki šiol manęs, kad Gogolis – jo sąjungininkas, kovotojas už tobulesnes visuomeninio gyvenimo formas, piestu atsistojo prieš Gogolį ir parašė griausmingą laišką, vadindamas rašytoją „Domostrojaus“ ir botago garbintoju. Niekas nesuprato, kad Gogolio ašaros yra metafizinio pobūdžio... Klydo [!] Belinskis, tvirtindamas, kad Gogolio kūryboj viskas aišku, kad jo veikalai gyvenimo portretas. (Ten pat, p. 88–89.)

M. Miškinio straipsnis „Juoko tragedija“, lygiai kaip ir visas jo rinkinys „Didžiųjų rašytojų siluetai“, priklauso prie būdingų pavyzdžių, rodančių, kaip buržuazinė lietuvių literatūra ir literatūrinė kritika degradavo, nesulaikomai risdamasi į estetizmo, reakcijos ir mistikos raistus.

Kieno vertinimams perskaitę būtumėt pritarę? Gal kaip ir aš, devyniolikinis, – neabejoję: Merežkovskis ir Miškinis daug arčiau tiesos! „Reakcinė idealistinė estetika“ gerai.
MotM-nio Lietuvių literatūrą (vadovėlį gimnazijų 4 ir 5 klasėms ir mokytojų seminarijoms, 1939), 1990-ais fotografuotiniu būdu 25 000 egz. tiražu perleido „Šviesa“; jo Rinktiniai raštai, Jono Šlekio sudaryti, išleisti 2012-ais; Didžiųjų rašytojų siluetų RR-uos nėr.)
-------------------------------------------------------------------
[* (2019 VIII 4) Radau citatą: „Prisimenu, kai a.a. K. Ambrasas  buvo užsimojęs ‘skaityti’ ne tik J. Baltušį, bet ir J. Avyžių, Just. Marcinkevičių, kokia buvo baimė sukausčiusi pastaruosius: kad tik neskaitytų! Direktyviai juk neuždrausi: jis tau gera daro, rašo apie tave, o kur paskui dėtis ‘perskaitytam’? [...] viską išsprendė K. Ambraso mirtis“ (Valdemaras Kukulas, „Kielės neužmirštuolių kalne (5)“, Nemunas, 2007 VII 12, nr. 28, p. 7).]

(426) Užparaštė, lix: apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“

Pagaliau išleisti Motiejaus Miškinio (1898–1974) – Gogolio, Dostojevskio, Tolstojaus, Bunino vertėjo, literatūros vertintojo, poeto Antano M. brolio, viename laiške save pavadinusio grafofobu – Rinktiniai raštai (parengė Jonas Šlekys; LLTI, 2012). Lyg ir džiaugtis reiktų. Per knygų mugę buvo parduoti du knygos egzemplioriai: vienas tolimai giminaitei, kitas – buv. M.M. mokinei iš Juknėnų. Po mugės – dar keli. Ir tai visai daug. Turint galvoj dabartinę situaciją.

Dėl vienos smulkmenos šis įrašas randas.
1970–1971-ais rašytame tekste apie Baranauską artėdamas prie pabaigos (p. 155–157) M.M. sukteli šonan – prisimena mokytojystės Marijampolėj laikus, praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio antrą pusę.
Sykį jam tekę svečiuotis kolegos, irgi Rygiškų Jono gimnazijos mokytojo, namuose; jo žmona – rusė, gimusi Samaros ar Simbirsko gubernijoj, ten ir mokslus ėjusi, gana gerai kalbanti lietuviškai – buvusi didelė lietuviškų dainų gerbėja, visų dainų švenčių Kaune ir kitur lankytoja. Taigi M.M. buvo paprašytas ką nors padainuoti. Ir užtraukęs „Sudiev, kvietkeli“. Po kelių posmų šeimininkė jam tarusi: „Aš prašau padainuot lietuvišką dainą, o jūs dainuojate rusišką“ ir ėmusi dainuot, tik truputį kita gaida, „Прощаюсь, ангел мой, с тобою“.
Ir M.M. labai gailisi tada neužsirašęs rusiško teksto, teprisimenantis, kad tekstai daugiur skyrėsi, rusiškieji žodžiai buvę sentimentalesni, o melodija – ne tokia graudi kaip lietuviškoji. („Vadinas, Vienažindys įliejo į romansą tikro aukštaitiško lyrizmo.“)
Atkarpa apie „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias“ [beje, vienas romanso posmas įterptas į Sinclairio The Jungle] baigiama paapgailestaujant:

O rusiškojo „Прощаюсь...“ teksto ir dabar nepažįstu. Su mielu noru jį „pastudijuočiau“.

Pagooglinau. Saltykovas-Ščedrinas yra parašęs apsakymą tokiu pavadinimu; komentare nurodyta, kad tai XVIII amžiaus rusų romansas. Ir stop. O išties visai įdomu būtų palygint tekstus, – laisvas vertimas? sekimas? Ir išgirst, kaip tas romansas skamba smalsu.
Gal atsirastų norinčiųjų pasiknaisiot internetuos giliau?

Prieduras (2016-05-02) Kartais taip atsitinka, kad kas nors ima ir parašo nelyg tavo teksto tęsinį. Taip pagalvojau skaitydamas Donatos Mitaitės eseistinius atsiminimų gabaliukus Literatūroj ir mene (2016-04-01), konkrečiai – šitą:

„SUDIEV, KVIETKELI...“, arba apie kolegišką solidarumą. Seniai jau. Vytautas Vanagas, sudarinėjęs Vaižganto raštus, paprašė sužinoti, ką reiškia Vaižganto pastaba „Iš rusiško“ prie Vienažindžio eilėraščio „Sudiev, kvietkeli...“. Apklausiau, ką galėjau, pradėdama nuo slavisto Tomo Venclovos. Jis atsakė, kad turbūt turimas galvoj koks rusiškas romansas, ir pridėjo, kad Uptono Sinc­lairio romane „Džiunglės“ tą „Kvietkelį...“ dainuoja lietuvių emigrantai. „Koks nors romansas“ – netikusi frazė akademinių raštų komentaruose. Kažkuris iš negalėjusių man padėti garbių maskvėnų liepė skambinti Sergejui Bočiarovui. Muisčiausi ilgai. Sergejus Bočiarovas, toks labai protingas, dirbo tame pat instituto skyriuje, kuriame baigiau aspirantūrą, bet mano bendravimas su juo apsiribodavo pagarbiu „Zdravstvujte, Sergej Georgijevič“. Paskambinau. Pasakė, kad nežino, bet... koks jūsų telefonas?.... Jei ką sugalvos, paskambins. Va taip reikia mandagiai išsisukti iš situacijos, pagalvojau. Skambinti nebebuvo kam, kapituliavau ir pamiršau (ne mano juk problema – Vanago). Gal po poros savaičių pakėlusi telefono ragelį išgirdau: „Zdravstvujte, eto Bočiarov.“ Jis vis pamiršdavęs ir vėl prisimindavęs mano klausimą, bet nieko negalėjęs sugalvoti. Tada paskambino Michailui Gasparovui ir tas išsprendė problemą per penkias minutes. Man buvo padiktuota romansų rinkinio metrika, dar pora to, kur „iš rusiško“, strofų. Iš tiesų labai panašu. 1961 m. tas romansas dar buvęs dainuojamas kažkur prie Maskvos.
Ir kodėl pastaruoju metu vis prisimenu Sergejų Bočiarovą? Gal, kad žinau apie rimtas jo sveikatos problemas? Gal, kad neseniai FB platybėse šmėkštelėjo sena jo mažytės, bet į tėvą labai panašios dukters nuotrauka? Gal tiesiog dėl bendros situacijos?.. O „Kvietkelio...“ istorija – visai gera tema straipsniui arba bent studento kursiniam darbui. (p. 31)

Prikibau prie paatostogavusios ir grįžusios darban D.M.: o kur ta bibliografinė nuoroda ir pora posmelių? Atidavusi Vytautui Vanagui lapelį, tai turėtų būt panaudota kur nors Vaižganto Raštų komentaruose. Peržiūrėjau 17 tomą, kuriame Vaižganto studijėlė apie Vienažindį. Nėr. Vadinas, kažkur kitur, nes juk ne kartą Vienažindį Vaižgantas savo rašiniuos minėjo.
Pagaliau! (2017-10-07) Brigita Speičytė, rengianti Vienažindžio rinkinį „Gyvosios poezijos“ serijai, rado tą romansą (internete):

Прощаюсь, ангел мой, с тобою,
Прощусь со счастием моим...
Увы, я принужден судьбою
Под сводом неба жить один.
Настал последний час разлуки,
Прости, душа моя, прости.
В печали, горести и скуке
Я должен дни свои вести.
Ах, нет, прости, я не жалею,
Что дни свои с тобой гублю;
Пускай я от любви истлею,
Со словом я умру «люблю!».
Любил, любить тебя я буду,
В какой бы ни был стороне,
Тебя до гроба не забуду,
С тобой я рай найду везде.

Bibliografinė nuoroda: Городские песни, баллады, романсы, parengė Alla Kulagina ir Fiodoras Selivanovas, Maskva, 1997, 185 tekstas.