(346) Užparaštė, xliv: apie prototipus ir kt.

Įrašo apie Maironio „Eina garsas“ genezę pabaigoj pavartojau žodį prototipas apkabutinęs (abejoju, ar teisingai padariau); šįkart tebūnie –  tikrai tiesiogine tojo žodžio reikšme.
Ėmė ir sušmėžavo galvoj toks klausimas:
– Ar gimnazistai, skaitydami Baltą drobulę, perpranta, kad Škėma, kurdamas poeto Vaidilionio personažą (tą, kuriam Garšva priekaištauja: „Tau reikėtų deklamuoti Lietuvoje, miške. Tavęs klausytųs pasiruošę mirti. Tavo patriotika būtų dar vienas ginklas. Čia tu esi saugus ir gauni atlyginimą. Tai nepadoru“), galvoj turėjo Bernardą Brazdžionį, parašiusį Vaidilą Valiūną?
Jei taip, gal galėtų išsirutuliot pasvarstymai apie saugiu atstumu nuo sovietijos atsidūrusiųjų kūrėjų norą kalbėt už tuos ir tiems, kurie liko Lietuvoj ar atsidūrė Sibire. Manant, kad jie patys nebegali kalbėt, bet – kažkokiu nesuvokiamu būdu – gali išgirst, kas už juos kalbama.
Viena vertus, galima sutikt su Garšvos priekaištu. Tačiau, turint galvoj Škėmos autoritetą tarp jaunumenės, ar atsirastų bent vienas, kuris savo mintį pradėtų: Bet kita vertus, etc.? Vargu. Tad šitas mano lyg ir siūlymas išbrauktinas. Jei tėr viena vertus, tai ne svarstybos.
P.S. Šiandien 60-osios Broniaus Krivicko žūties metinės. 18:00 VU Filologijos fakulteto Krėvės auditorijoj prasidės jam skirti skaitymai. Pažadėjau būt ir šį tą pasakyt. Per daug kas siūlosi būt pri(si)minta :)