(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-09-27

(328.2) Tarp kitko: apie popierinį Maironį (prieduras)

Vienas iš žmonių, dėl kurių ir yra šitas tinklaraštis, Inga, savo vakar dienos komentarą (užuot rašiusi čia) prikabino prie baisiai seno įrašo apie Radauską; tas komentaras toks:
„...šimtmečio proga perleidžiant [Pavasario balsus], jei gerai suskaičiavau, buvo 27-as leidimas)"
O 28-tas tik už 17 metų, Maironio 150-mečiui (ačiū už prizą :) – ilgiausias tarpas tarp leidimų. Matyt, tarpai toliau tik ilgės...
Atsakau čia, o ne ten, manydamas, kad tas atsakymas ne visai vertas nuskęst dugnan (taip, taip, didybės manija, [autokeiksmavardis]):
Kad 1995-ais šimtmečio proga perleisti PB – 27-as leidimas, prisiimu atsakomybę; ilgokai skaičiavau, kol ryžaus užrašyt būtent: 27-as. Kad šįmet išleisti PB 28-i – suskaičiavo įvado autorius ir leidinio parengėjas Manfredas Žvirgždas. Neturiu pagrindo pult abejot. Tarp 1995 ir 2012 buvo Maironio poezijos leidimų, tik jie vadinti ne PB – pavadintą Lyrika net aš esu rengęs (pagal Raštų I tomą, išleistą 1927-ais) – „Baltos lankos“, 199?. Kad popierinių leidimų tarpai ilgės – taip; reikia galvot apie rimtą internetinę Maironio tekstų publikaciją; kaip pagrindinę (bent jau su minimumu korektūros klaidų, nes [beveik] visi pasitelkia copy-paste [žr. P.S.]).
O kaip prieduro prieduras – tokia mintis: esu įsitikinęs, kad reikia paisyt ir fonetinės autoriaus valios: Maironis – poėta (kurios giminės šitas daiktavardis?), o Radausko žiauri lakštingala į žydrą sniegą turi krist tik nuo fioletinės šakos. Taip ir yr M. ir R. knygose, kur užfiksuota: redaktorius —vg—.

2 komentarai:

  1. Na, pakomentavau sakinį apie leidimų skaičių, o jis buvo ten...

    Perskaičiau Žvirgždo įvadą, sužinojau ir to, ko nežinojau, – kad Brazdžionis savo redaguotame leidime taisė, t.y. atititaisė „jo nuomone, kiek apgadintą autorinės redakcijos tekstą“, suprask, Maironis apgadino savo paties tekstus. Gali būti. Bet tai kaip tokiais atvejais su autorine valia?

    Dar nustebino įvado teiginys: „šiandien namuose, kuriuose pats poetas apsigyveno tik senatvėje, veikia Maironio lietuvių literatūros muziejus".
    Vikipedijoje rašoma, kad jis tą pastatą nusipirko 1910 m. (paties muziejaus puslapyje – 1909 m.) t.y. būdamas 47–48 metų, ir per metus įsirengė. Reik manyti, nuo tada ir gyveno; tai ar čia senatvė? O jau tikroje senatvėje, t. y. prieš pat mirtį jis pasistatė kitą namą, jame nebespėjo pagyventi, – po jo mirties ten įsikūrė Balčikonio Žodynų redakcija, bet vis vien jie patys (žodynininkai) vadino Maironio namais. Dabar ten vaikų darželis (Amerikos lietuvių g. 9).

    O Jūsų tinklaraštis tikrai man subalansuotas :)– mėgstu visokias tokias smulkmenas, takelius nuo kelio, „šį tą“ iš literatūros, spaudos, kultūros etc.


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Autoriaus valia turėtų būt principinė net Brazdžioniui; kas jis toks? Vienas iš, ir tiek. :)
      Dėl – „apsigyveno tik senatvėje“ – ai, nekibkim, aš jau jaučiuos senas būdamas 50-ies, gal, M.Ž. manymu, senatvė jau – artėjant prie 50-ies; gal kita riba; argi tai esmė?
      Redaktorius neturi kvestionuot racionaliai suvokiamų autoriaus teiginių. :)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)