(1097) Visiškai tarp kitko: digresija skaitant Lukos Lesauskaitės rašinį

„Lietuvos (ne)vizija“, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui, Naujajam Židiny-Aiduos (š.m. nr. 4, p. 10–12).
Po Kovo 11-osios gimusieji ir turėtų svarstyt apie tą laiką, kuris mum praeitis, o jiem istorija. Teisėju savo byloj nieks negali būt, nebent advokatu. Mūsų prisiminimai, tuolaikiai pasvarstymai tik tyrimo šaltiniai, o ne tyrimas. – Mintis šonan nuklydo nuo šių pastraipų:

Taigi trys išskirtos idėjos – materialinės gerovės, moralinio apsivalymo ir teisinio atkūrimo – galėtų būti pavadintos savotiškais nepriklausomos Lietuvos (pro)vizijos elementais, tačiau savaime aišku, kad jie neaprėptų visų tų ateities vaizdinių, kurie kūrėsi ir keitėsi tiek viešojoje erdvėje, o turbūt dar svarbiau – privačiuose pokalbiuose ir intymiose svajonėse. Visi žinome vieną iš Atgimimo metais atsiradusių idėjų – „gyvensime kaip Švedijoje“. Tačiau tyrinėjant to meto šaltinius tokie pasvarstymai išnyra tarsi iš miglos, nes kas taip pasakė ir kur tai parašyta, surasti labai sunku. Tai svarbu ir simptomiška, nes sufleruoja mums, kokiais pavidalais anuomet vizijos kūrėsi ir sklido visuomenėje, į ką rėmėsi ir kaip mitologizavosi, o gal pirmiausia atsirado kaip mitai ar anekdotai, nors iš tikrųjų apeliavo į pačią sovietinio žmogaus esmę – jo troškimus ir baimes. Tokios vizijos, kaip „gyvensime tarsi Švedijoje“, gal neturėjo konkretaus šauklio ir aiškaus turinio, bet jos tūnodamos šešėlyje ar išnaudojamos (vėlgi) instrumentiškai paramai pritraukti (ir negalvojant apie tolimas pasekmes), formavo ir nešė į priekį kitas – gal net galėtume sakyti – tam metui politiškai korektiškas vizijas.
Aišku viena, kad visas idėjas jungė bendras siekis – sugriauti tai, kas yra, atlyginti skriaudas ir žalą, o tada jau bus galima kurti Lietuvą. Visi norėjo išsilaisvinti ir gyventi geriau. Kaip geriau, niekas nežinojo, bet norėjo negyventi taip, kaip gyveno iki tol. Tai lyg ir paaiškintų žodžių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ kilmę: ne už tokią, nes nežinojome, už kokią, neturėjome bendro visuotino plano Lietuvai, ką norime pasiekti, kaip ji turi atrodyti, kaip kurti ateitį. Žmonės turėjo skirtingus įsivaizdavimus, parsineštus iš savo „kolbos“, todėl ir interpretuoja kiekvienas iš savo perspektyvos. (p. 12)

Mėginau prisimint, kokios idėjos siejos su nepriklausomos Lietuvos vaizdiniu mano galvoj: žodžio ir sąžinės laisvė; kaip pasiklosim, taip išsimiegosim, t.y. patys būsim atsakingi už savo gyvenimus; daugiau teisingumo. Bet ne apie tai šita digresija. — Apie posakį „gyvensim kaip Švedijoj“, kas turėta omeny. Manyčiau, migla galėtų prasisklaidyt susiejus jį su labai didelei tautos daliai neklystančio autoriteto statusą turėjusio (ir tebeturinčio?) Justino Marcinkevičiaus prisiminimais apie tuos laikus nuo Kovo 11-osios praėjus 10-mečiui (jau nebeinančio Dialogo, mokytojams skirto savaitraščio, visas 2000 III 10 numeris tam jubiliejui buvo skirtas):

Baltijos kelias, – ne Kovo 11-oji – man buvo aukščiausias emocinis ir pilietinis patyrimas. Tada buvo taip didinga ir taip paprasta. [...] Man atrodė, kad su nepriklausomybės atgavimu įžengsim į rojų. Bet įėjom į žemę. (JustM, „Žemėj gyvenimas žemiškas“, p. 14)

Tikrai daug tą laiką išgyvenusių, manau, labai panašiai įsivaizdavo. Taigi ne konkreti valstybė, o gyvenimas (kad ir žemiškam, bet) rojuj turėtas omeny sakant „gyvensim kaip švedijoj“; būtent mažąja raide tą švediją ir reiktų rašyt. Ši svajonė įžengt į rojų paaiškintų ir troškimą vienybės ir santarvės, kai jų nebegali iš principo būt, politikos kaip iš esmės nešvaraus dalyko suvokimą, gal ir dar ką.
P.S. Bebaksnodamas prisiminiau Daniilą Charmsą: „Jegorovas pasėjo saulėgrąžą ir ėmė laukti, kada iš jos išaugs medis“; DCh – bene vienintelis rusų rašytojas, kuris neabejotinai turėjo geros įtakos ne tik lietuvių literatūrai, bet ir apskritai kai kurių lietuvių pasaulio suvokimui nuo kokių, spėčiau, 1980-ų; pamatyt padaro ar reiškinio metamą absurdo šešėlį; ciniškas požiūris – net į sveikatą (Sloterdijko Ciniškojo proto kritika lietuviškai pasirodė tik 1999-ais, Gombrowicziaus Dienoraštis 1998–1999-ais; ačiū už finansinę paramą Sorosui); ir Vytauto V. Landsbergio Rudnosiukas, ir Lino Poškos, Gintaro Beresnevičiaus istoriniai anekdotai, ir Sigito Parulskio atsiminimai apie XX amžių (regis, nebeegzistuojančiam omni.lt pirmąkart skelti?; Parulskis ir vertė Charmsą), ir dar ką nors tikriausiai užmiršau, – ar klysčiau sakydamas, kad pasaulėmatos principo ieškotina 1942-ais mirusio Daniilo Junačiovo rašymuos? (Erlickas? Gal ir Erlickas: Charmso Misterija buf VU Kiemo teatre pastatyta 1980-ais, Prisypkiną vaidino garsusis Petras Navickas; Erlickas su Gailium Kličium buvo parašę Petro Navicko išpažintį, pastatytą 1975-ais; Kodėl? išėjo 1979-ais.) — Kam patinka Charmsas, tas niekad nesakys, esą ne už tokią Lietuvą kovojo.

(991) Iš popieryno, xxxvii: apie Beresnevičių, paminklo Gediminui geresnį variantą ir kanoną.lt

Skaitant šviežieną, per daug dalykų svarbūs, artualūs atrodo. O va praeina geras penkmetis – kai kas užgesta, o kai kas palygint ryšku lieka.
— Kultūros barai, 2009, nr. 6.

1
Numerio pradžioj – Virginijaus Savukyno straipsnis „Gintaro Beresnevičiaus ‘precedentika’: LDK idėja XXI a. globalizacijos fone“ (p. 9–12). Po staigios ir netikėtos mirties (†2006-08-06) apie Beresnevičių l. daug rašyta svarstyta. Kartais, regis, ir pervertinant.
Savukynas cituoja Antaną Kulakauską iš tokio 2005–2007-ais leisto savaitraščio Panorama:

Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje ir pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje („Ką mums paliko Gintaras Beresnevičius?“, 2006-08-26, nr. 34, p. 3)

ir paaiškina, Savukynas, esą ir viens, ir kits kūręs mitus: Daukantas Lietuvą kaip miškų kraštą perprasminęs – barbarų gyvenamos teritorijos požymį pavertęs didybės simboliu, o Beresnevičius pasiūlė pasidaryt imperiją globaliam pasauly; tas atgaivintinos LDK projektas „galbūt yra utopinis, tačiau iš pradžių viskas primena utopiją“. – Blėnys tatai. Yr Magnus Ducatus Poesis, ir gan tų ducatų, o ypač magnų.

2
Kada paskutinįkart skaitėt tekstą, kuriame būtų piktinamasi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ ir siūloma vamzdį išgabent ten, kur ir vieta metalo laužui? Aš tai jau seniai, kai buvo agituojama šalint Žaliojo tilto skulptūras (ar jau desovietizavos lietuviai, jau laisvi tapo,  kai tų balvonų neliko?).
Kultūrbary Kęstučio Šapokos blaivūs pasvarstymai ironišku pavadinimu „Neries krantinės žaizdos“ apie visas tris tuo pat metu, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, pastatytas skulptūras – Urbanavičiaus, Mindaugo Navako „Dviaukštį“ ir Roberto Antinio jaunesniojo „Puskalnį“. Šapoka baigdamas:

Viliuosi, kad ši polemika padės susimąstyti ir apie tai, ar labai praturtėja miestas, kai viešąsias erdves okupuoja oficioziniai, užsakomieji, „iš viršaus“ nuleisti paminklai, butaforiniai rūmai. Ar jų santykis su grožiu ir su tiesa nėra problemiškas? (p. 54)

Kiek virš Lietuvos kybo skulptūrų – nebeatsimenu, regis, dešimtys, – ir bent dalis jų kitąmet nusileis ant postamentų? Kiek šnekų apie jų santykį su grožiu ir su tiesa? — Po pasvarstymų, du Šapokos pakalbinimai – Urbanavičiaus ir Antinio. Urbanavičius:

Kai [1996-ais] buvo statomas paminklas Gediminui, archeologai iškasė didžiulę duobę tyrimams. Buvo atkastas vos ne Vilniaus pradžios grindinys. Šitie dalykai, senieji klodai – tikrai įspūdingi. Tas grindinys galėjo tapti pačiu geriausiu paminklu Gediminui. Viską reikėjo įrengti taip, kad žmonės galėtų ten patekti ir pasižiūrėti. Būtų buvusi rimta pretenzija į istorinį atminimą, bet viską ir vėl palaidojo, o ant viršaus pastatė banalią skulptūrą. (p. 56)

Ar atsiras kitąmet bent vienas paminklas, į kurį žvelgdamas tartum: o, įdomiai sugalvota?

3
Arvydas Valionis pristato Latvijos kultūros kanoną (p. 75–77).
Sutrikau: pala, o Lietuvos kultūros kanonas jau yr ar dar nėr? 2014-ų pačioj pradžioj išėjusiam LLTI žurnalo Colloquia 31-am nr. buvo dar diskutuojama apie tatai, bet gal kas nors jau ėmė ir padarė? Kas kur kada? Koks tas kanonas? Visiškas neišmanėlis pasijutau esąs.

(882) Tarp kitko: apie kontekstą ir prasmę

ėl prisiminiau jau cituotą Gintaro Beresnevičiaus mintį iš jo esės „Sniegas ir žmonės“: „Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio viskas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas [...].“ Štai pavyzdys, įrodantis konteksto visavaldystę.
— Poetė Elena Mezginaitė [ak, tie nelemtieji Rašytojų sąjungos laiptai į apačią] Atgimimo laiku daug rašė Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos leidžiamam Laisvam žody – ne apie aukštąsias materijas dauguma straipsnių, apie konkrečias tuolaik kylančias problemas.
Vienas jos rašinys – apie komunistų „ant TSKP platformos“ nuo 1990-ų kovo iki 1991-ų rugpjūčio leistą gazietą Tarybų Lietuva, tiksliau, kelis numerius, ne jos nusipirktus Panevėžio kariniam knygyne. Pabaiga:

Taip, rasite „Tar. Liet.“ ir poezijos. Graudžios, pranašingos:

Paimk, poete, savo lyrą,
Paliesk pavargusias stygas,
Nors dienos ašaromis byra,
Nors laužo liūdesys rankas.

Praeis audra, nutils griaustiniai,
Sugrįš saulutė į laukus,
Ir tie, kas mulkina tėvynę,
Praeis, kaip debesys klaikus.

Šventi žodžiai, po kuriais ir aš pasirašyčiau. Tik ištaisiusi klaidą: lietuviškai „debesies“ vienaskaita yra „debesis“. Betgi nežinau autorės (ar autoriaus) tautybės, nors ji (jis) E. Cemnolonskiene įvardintas. Tad negaliu žinoti, ir kurią tėvynę „tie“ mulkina – mūsų ar savo? („Baltoji karštinė, o tautiškai – ‘belogoriačka’“, Laisvas žodis, 1991-02-15, p. 3)

Pirmiausia dėl autorystės. Maždaug tokiu nuošimčiu, kokiu „rinkimus“ sovietmečiu „laimėdavo“ komunistų ir nepartinių blokas, esu įsitikinęs, kad tai ne slapyvardis, o tikras asmenvardis: yra toks žmogus Elena Cemnolonskienė, tiksliau – Elena Ramona Adomaitytė-Cemnolonskienė, *1930 Radvilišky, VU su vad. Justino Marcinkevičiaus kursu baigusi lituanistė; pasak Radviliškio viešosios bibliotekos žinių, eiliuoti pradėjusi mokykliniais metais, eilėraščiai publikuoti periodiniuos leidiniuos.
Kitkas įdomiau – kaip tas eilėraštis atsirado Tarybų Lietuvoj? (Čia jau nesiryžtu spręst, kuri tikimybė didesnė, kuri mažesnė.) Galėjo pati autorė kokiu nors keliu/būdu savo sueiliavimą pasiūlyt redakcijai. Bet nė kiek ne menkesnė tikimybė, kad Tarybų Lietuva tą sueiliavimą ir pasivogė – rado kur nors (na, pvz., kad ir kokiame Sąjūdžio leidinuke) ir be autorės žinios įsidėjo. Ten tas eilėraštis viena reiškė, o išspausdintas antisąjūdiniam leidiny – jau visai ką kita, jau išeina, kad kiti mulkina tėvynę. – Konteksto visavaldystė.

(875) Miscellanea rerum, vi, ir triptikas su raudona

(α) pavėlavęs pasiūlymas
Atsiminimų apie Marcelijų Martinaitį knyga galėjo būt pavadinta Daug Marcelijų ir vienas Martinaitis (dabar: Marcelijus). Pagalvojau prisiminęs jo baladę „Daug Kukučių ir vienas“ (pabaiga):

Daug Kukučių, –
kai vienas numiršta,
o paskui jį eina
šimtas vienplaukių Kukučių,
ir šimtas galvoja –
kaip vienas:
– O koks trumpas Kukučio gyvenimas
pėsčioms kojoms,
smagioms Kukučio kojoms...

Tikrai, regis, būt buvęs neblogas. Gal kas taip recenziją pavadins?

(β) visiškai šiaip
Ar kada nors dar pasirodys naujų Neringos (iš Neringos) Abrutytės eilėraščių rinkinys? Jei taip – kokia kalba rašytų? Jei ne – gal vertimų rinktinė?
O ar dar rašo eilėraščius Darius Šimonis? Kurio guvernantė prieš mėnulį sklaidė nuotraukas ir prozą, o mažytė balų kuosa jos kartoninėj kepurėj buvo pralesusi skylutę vėjui – „Kad aksominėj alėjoj / Būtų, kas skylutę turi.“
Abu, kiek žinau, ne Lietuvoj, ir jau seniai.

(γ) reiktų, tikrai reiktų
Popieryne atkapsčiau Valdo Kukulo pokalbį su a.a. Henriku (dar be Algio) Čigriejum („Kaip žmogus su žmogum“, LM, 1992-03-14, nr. 11, p. 4 ir 5). Atsakymai, kas be ko, verti iš naujo perskaityt, bet ir klausimai geri, ypač, kai klausiantysis ir savo kortas atskleidžia; pvz.:

– Jei kada pasirodys mano kritikos knyga, apie Tavo kūrybą bus rašoma skyriuje „Laimingo poeto eilėraštis“. [...] tiesiog žmogiškai prisipažink, kad esi vienas iš nedaugelio laimingų Lietuvos poetų – namie ir namuose.
– [...] Ačiū už paskutinius klausimo žodžius. Savo namais ir savo dukterimis džiaugiuosi visai kaip Tevjė pienininkas: ak, mano dukterys! Tu joms žodį, jos tau dešimt.

Reiktų, reiktų sudėt Valdo parengtus pokalbius knygon. Viliui G., kaip leidėjui, užsiminiau („Gerai!“), ir Deimantei K. minėjau. Reiktų.

(δ) tai yra gera
Stovėt tarpdury atsirėmus pečiu į staktą ir žiūrėt, kaip lietus duoda (būtent: duoda) – taip stovėti ir žiūrėti [į pilnas obelis], ir nieko daugiau nenorėti. Nei taburetės, nei fotelio. Vėjas vakarų (gal pietvakarių), o durys į rytus.
[„Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio viskas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas [...]“, yra rašęs Gintaras Beresnevičius („Sniegas ir žmonės“, ŠA, 2002-01-26, nr. 4, p. 1). Ir noris su tuo sutikt, pagalvojus.]

(ε) pokalbio nuotrupa
– Kalnas yra kalnas, – tarė atsidususi D., kai stabtelėjom pailsėt grįždami nuo jūros Juodkrantėj.
– Kalnas yra kalnas, kol įkalnė; nuokalnėj bus nebe visai.

(ζ) tikslu yra gerai
2001-ų Ievos Simonaitytės premija buvo apdovanotas baladės tyrėjas doc. dr. Aleksandras Žalys už knygą Gyvenimo metaforos ieškant, kurioj yra visko – ir tekstų, vadintinų mokslo darbais, ir recenzijų, ir publicistikos. Asta Bendoriūtė (nežinau, ar tikras asmenvardis) ėmė ir parašė Šiaurės Atėnams:

Dabar rinktinės bandomos vadinti kuo originaliau – sutelktinė, parinktinė ir pan. Šiuo atveju pirštųsi – suverstinė. Tekstai nelygios apimties ir paskirties. Nuo straipsnių, analizuojančių Mieželaičio, Marcinkevičiaus baladiškumą, iki proginių kalbų ar straipsnių. (2002-02-15, nr. 7, p. 9)

Gyvenimo metaforos ieškant – nei pirma, nei paskutinė suverstinė. Buvo ir bus tokių – dažniausiai iš tuščiagarbio noro žūtbūt išleist knygą atsirandančių. Tikslesnį jų įvardą vargu ar galima sugalvot. Prisimintinas.

(393) Dėl juoko: citata ir iš jos peteliške išplaukęs klausimas-prašymas

Gintaro Beresnevičiaus opuse Trumpas Lietuvos istorijos kursas yra tokia pastraipa:

Mafiją, kaip ir kišenes bei baldakimą, išrado lietuviai, o ne ten kokie siciliečiai provincialai, ir basta; ir Goštautų, ir Radvilų, ir Sapiegų, ir Pacų šeimos pasižymėjo tuo, kad mušė, klastojo, atiminėjo, nemokėjo, lindo prie valdžios, gerdavo kaip arkliai, bet pagiriodami visada tai bažnyčią šen, bažnyčią ten, dailininką, architektą iš Italijos pakviečia, bet šit – kiek Radvilos bažnyčių pristatė ir rūmų viešam naudojimui, o Goštautai išvis Lietuvos metraštį fundavo. Kuo daugiau prisidirba, tuo daugiau pastato, kuo daugiau nuodėmių, tuo daugiau vienuolynų. (ŠA, 2002-08-10, p. 12)

Jei per daug nespurdėdami imtumėm ir sutiktumėm su prielaida, esą žmogaus prigimtis nekinta nuo Kaino&Abelio laikų, konkrečiau – nuodėmės ir atgailos samprata nekinta, ir pagalvotumėm apie dabartį, visai logiška būtų iškelt tokį klausimą: kas didžiausi Lietuvos atgailaujantys mafijozai?
Man pirmiausia į galvą ateina broliai Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai, finansavę serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ leidybą (30 knygų, ėjo per LRS leidyklą); na, dar ir Naisių vasara tikriausiai prisimintina (jei norit). Viktoras Uspaskich finansiškai rėmė kai kurių stačiatikių ir katalikų šventnamių statybą arba remontą. O daugiau? — Mano galvoj – deja, nieko daugiau.
Per mažai dabarties tikrų mafijozų.lt prisiminiau, isn't it? Prašyčiau padėt prisiminti šių laikų mecenatus.

(369) Iš popieryno, viii: varia

Kai kuprinėj nelieka skaitomos knygos, rytais iš šalia durų tupinčios dėžės išgriebiu kokį brandų laikraštį ar žurnalą (mažiausiai 5 metų senumo) – spoksot pro troleibuso langą vėlų rudenį nebelabai noris. Šįryt nučiupau 2004-12-18 Šiaurės Atėnų numerį.

Pirmam puslapy – Dalios Staponkutės esė „Pirmosios klasės keleivė“. Vos pradėjus skaityt, atmintis atgamino tekstą, bet paskutinės pastraipos pradžia atsidūrė visai kitam kontekste negu 2004-ais.

Matau dvi milžiniško politinio darinio periferijas – lietuviškąją ir graikiškąją, kurios vertina viena kitą pagal atvirkštinio žiūrono vaizdą. Taip, tai du tolimi pasauliai, dvi nesugretinamos laiko ir formos pajautos, šimtai kultūros skirtumų, tačiau esminį tebeįžvelgiu tik vieną: kuo šiauriau, tuo arčiau „barbaro“ istorine prasme. Paprastas pavyzdys. Graikas, apimtas kvailiojimo ekstazės, degina uždirbtus pinigus ir daužo indus, paversdamas skaudžią akimirkos vienkartybę šukėmis ir pelenais; lietuvis neviltį išreiškia ne daiktiškai, o kūniškai, pasirinkdamas sąmonės slopinimą ir kūno žalojimą.

Ką naujo išryškino krizė? Graikai, apimti pasipiktinimo ekstazės, rengia demonstracijas, paįvairinamas susidūrimų su policija, o mes – arba griežiam dantim, arba skraidinam savo kūnus iš Lietuvos?

atvaizdas iš čia

Trečiam – interviu su Umberto Eco „Grožį pakeitė provokacija“. Paklaustas, kas jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsako:

Nekviesčiau vakarieniauti nei vienos, nei kitos. Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią.

Paieškojau tos markgrafienės. XIII amžius; būčiau linkęs pritart Eco skoniui. :)
Beje, Eco vartoja terminus provokacijos estetika, grožio politeizmas, grožio ateizmas (bent jau taip Vytauto Bikulčiaus išversta), – visai vartotini.

Penktam – gabalas iš a.a. Sigito Gedos kasdienraščių. Kaip iliustracija – jo suklijuotas kolažas. Esu matęs daugiau tų suklijų; kai skaičiau Freskas, irgi buvau jas prisiminęs; visai įdomi tema galėtų būt psichoanalitiškai paspalvintiems pasvarstymams apie tų kolažų ir kai kurių eilėraščių sąsajas.

Dvyliktam – a.a. Gintaro Beresnevičiaus aistrų dramos apie Tėvynę su prologu danguje Leninas ir Donelaitis vidurys. Jei atsirastų gerą humoro jausmą turintis režisierius, visai gražus Donelaičio metų akcentas galėtų būt.

Ech, gryniausias malonumas skaityt brandžius laikraščius, ypač važiuojant troleibusu.

P.S. (kitądien). Šio ŠA numerio tekstai yra ir virtualioj erdvėj, bet – nesvarbu, kad tai skambės gal retrogradiškai, – vis tiek manau: skaityti popieriuj vartant puslapius ir ekrane atsidarant atskirus tekstus – tam tikra (psichosomatine?) prasme iš esmės kitoks veiksmas (prie anksčiau virtualioj erdvėj paskelbtų tekstų 99% atvejų nueinam per konkrečių dalykų paiešką  ir teskaitom [= perbėgam akimis] tą tekstą, kuriame yra kas nors, ko ieškojom).
Digresija. Klausytis vinilinių plokštelių – [vėl] jėga (net: vinyl’s popularity booms; aišku, su snobizmo priekvapiu, bet jis, bent man, visai malonus); skaityt popieriuj spausdintą tekstą – [dar ne] jėga? Manau, neilgam. – Snobai juk neturėtų likt nepastebimi? :)

(349) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xii

– Matei a.a. Gintaro Beresnevičiaus nuotrauką, stovinčią šalia Daukanto aikštės su šūkiu „Policijos prievartai – NE!“?
– Mačiau penktadienį po darbo eidamas į VU Filologijos fakultetą. Ne toks ir ilgas kelio galas buvo likęs iki Krėvės auditorijos, kur vyko Broniaus Krivicko skaitymai, bet viską prikėliau atminty, kas su G.B. mirtim susiję. (1) Pripažinkim: tiems policininkams, kurie jį įgrūdo atitinkamon mašinos erdvėn, jis tebuvo (kuo korektiškiau mėginkim įvardinti) linkęs triukšmaut palygint dažnai visiškai prisigeriantis asmuo; mitologas, religijotyrininkas, eseistas ir publicistas, VDU dėstytojas etc.? – nejuokaukim. (2) Virš esančio šūkio turėtų iškilt dar vienas (ne, ne vietoj esančio, virš): „Nesaikingai pijokystei – NE!“ (Gal ir per daug įsijaučiau, taip, tai ir asmeniška; be to, apie priežastį bei pasekmę galvodamas šitą papildą siūlau.)
Tai yra bjauroka spekuliacija žmogaus mirties aplinkybėm, – taip tai, ką mačiau, vertinu.

(140) Lietuviškų istorinių anekdotų pradžia

Linas Poška vakar iš savo raštų skrynelės ištraukė ir tinklaraštin įdėjo pluoštą dar priešsąjūdiniais laikais sukurtų istorinių anekdotų. Prisimenant tą metą, kai jie buvo spausdinami Lietuvos pionieriuj, dzingtelėjo: ar ne šituos tekstus reiktų laikyt žanro pradžia?
Taip, kai kurie Gintaro Beresnevičiaus (sukaupti Pabėgusio dvaro I daly) ar Palemono Dračiulos (= Eligijaus Railos; rink. Atminties kriaukšlės, Naujojo Židinio-Aidų „Užsklandoj/Atsklandoj“ tebespausdinami) dalykai gal ir labiau vykę, šmaikštesni, elegantiškesni, bet jie jau radęsi kitais laikais.
Ir vis tiek, manau, kalčiausias Charmsas, literatūrinius anekdotus apie Puškiną, Tolstojų, Dostojevskį etc. kūręs. Vytas V. Landsbergis galėtų paliudyt. O kas galėtų paneigt?