(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-09-05

(336) Užparaštė, xli: kaip galėtų prasidėt mokyklinis istorijos vadovėlis

et nežinau, ar bėr likęs atskiras Lietuvos istorijos vadovėlis progimnazistams, gal jau seniai viskas suintegruota, gal.
Bet va visai atsitiktinai dingtelėjo galvoj klausimas: o kaip jis, jei tebėr, prasideda? Tikrai ne tokio pobūdžio pasvarstymais:
Viskas šioj pasaulėj praeina ir mainos: žmonės, kurie šiandieną gyvena, neužilgo randa sau vietą kapuose, o jiems mirus auga ir gema kiti; sodžiai ir miestai, dabar turtingi ir užgyventi, po kelių šimtų metų gal persimainys į plikus laukus, o kur šiandieną laukai ariami ir akėjami, kitą kartą augo aukštos ir neįžengiamos girios. Teip tai mainosi šios pasaulės rūbai kasdieną. Matant tokias atmainas, žmogui, rodos, nereikėtų prisirišti prie tos žemės ir visą pasaulę skaityti už vienodą. Bet yra kitaip. Žemė, kur mes gimėme, augome ir pasenome, yra mums brangi ir miela; mylime ją kaip vaikai savo motiną [etc.] (Maironis, Lietuvos istorija su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu, trečią kartą atspausta ir partaisyta, Petropilis, 1906, Pratarmės pradžia)
Suprantu, pasenęs romantizmas; bet gal ta apeliacija į žmogaus ir viso materialiojo pasaulio laikinumą, į jausmus – prieš pradedant minėti istorinius faktus ir juos vertinti – visai ne toks jau ir persenęs dalykas? Kad ir kaip ten būtų, istorija juk kitokio pobūdžio mokslas negu matematika ir fizika, humanitarinis/socialinis, be vertinimų neišsiverčiantis (kas mums pergalė, kitiems pralaimėjimas), tam tikrą praeities vaizdinį siūlantis. Su(si)vokt, o ne išmokt istoriją [gal ir] neprošal jaunumenei būtų.

2 komentarai:

Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)